Reguliariai atsiranda ir išnyksta namas Safolke

Namų su vaiduokliais yra daug visame pasaulyje, tačiau seniai klaidžioja ir istorijos apie namus, kurie patys savaime yra didelė mįslė, nes gali atsirasti ir pranykti tiesiog akyse.

XIX amžiaus pabaigoje paplito legenda apie vaiduoklišką namą, esantį kažkur Anglijoje, Safolke. Kartą šiltą 1860 metų vasaros vakarą fermeris Robertas Palfrėjus dirbo savo lauke ir staiga pajuto tikrą stingdantį šaltį, nuo kurio oda nuėjo pagaugais. Pasidairęs į šalis, prie lauko jis staiga pamatė didingą raudonų plytų namą, apsuptą žaliuojančio sodo. Niekada anksčiau fermeris netoliese nebuvo matęs šio namo, bet, kai jis norėjo prisiartinti, namas išnyko ore taip pat netikėtai, kaip ir atsirado (mistika - paranormal.lt).

Daugiau šio namo fermeris nematė niekada, bet jį 1912 metais matė fermerio proanūkis Džeimsas Koboldas. Jis pasakojo, kad kartu su partneriu buvo tose pačiose apylinkėse, kur kadaise plytėjo jo prosenelio laukas, ir kaip prosenelis, pajuto didelį šaltį.

Paskui vyrai išgirdo garsų švilpiantį garsą, tarsi koks milžiniškas daiktas pralėkė oru. Kai Koboldas su partneriu pažvelgė į viršų, pamatė prabangų trijų aukštų raudonų plytų namą. Jį supo labai gražus žydintis sodas.

Ir lygiai taip pat, kaip prosenelis, Džeimsas nespėjo net prieiti prie to namo. Po kelių minučių namą apgaubė paslaptinga ūkana, ir jis ištirpo nebūtyje.

Praėjo dar keleri metai. 1926 metais jauna mokytoja ir jos mokinė ėjo ta pačia Safolko apylinke ir pamatė masyvų namą su siena aplink, su įspūdingais geležiniais vartais ir žaliuojančiu sode. Vėliau mokytoja norėjo paklausti vietinių gyventojų apie tą namą, bet jie tik patraukė pečiais ir pasakė, kad tokio namo šiose apylinkėse niekada nebuvo.

Kitais metais ta mokytoja nusprendė vėl nuvažiuoti į tą vietą su ta pačia mokine. Pradingusio namo mįslė nedavė ramybės.

“Mano mokinė ir aš kitą pavasarį pėsčiomis ėjome į tą pačią vietą. Jei gerai pamenu, tai buvo paprasta nuobodi diena, oras geras. Buvo kovas, o gal vasario pabaiga. Kaip ir anksčiau, praėjome fermą, paskui patraukėme keliu link tos vietos, kur, kiek pamename, prieš metus stovėjo namas su siena ir sodu. Ir kai priėjome tą vietą ir nustebę vienu balsu šūktelėjome “O kur gi siena?”.

Sienos nebuvo. Palei kelią ėjo ilgas griovys, o už griovio buvo dykynė, apaugusi piktžolėmis ir krūmynais. O juk ten turėjo būti sodas. Ėjome keliu toliau, bet neradome nei vartų, nei jokio namo.

Abi buvome labai nusiminę. Iš pradžių manėme, kad namą ir sieną nugriovė per praėjusius po ankstesnio vizito metus. Apžiūrėję tą vietą iš arčiau, dykynės viduryje pamatėme tvenkinį ir dar kelis vandens telkinius, kurie čia akivaizdžiai buvo jau labai seniai”.

Beje, šie įvykiai buvo aprašyti Edvardo Beneto knygoje “Vaiduokliai ir namai su vaiduokliais” (“Apparitions and Haunted Houses”), kuri pasirodė 1934 metais.