Sensacingos dogonų žinios

Afrikoje, Mailio pietrytinėje dalyje, gyvena dogonų gentis, kuri šventai tiki savo nežemiškąja kilme, tvirtindami, kad jų protėviai yra ateiviai iš Sirijaus žvaigždės Didžiojo Šuns žvaigždyne. 2007 m. duomenimis bendras dogonų skaičius yra apie 800 tūkstančių. Dauguma jų yra musulmonai, kai kuriuose rajonuose dogonai išsaugojo savo tradicinį tikėjimą, apie 10 procentų yra krikščionys (katalikai ir protestantai). Dogonai gyvena šalia Bandiagros kalno esančioje plynaukštėje ir Seno lygumoje bei keliuose pasienio kaimeliuose Burkino Fase.

Gali būti, kad ši gentis būtų likusi žinoma tik mokslininkams etnografams, tačiau dogonai XX amžiaus viduryje išgarsėjo visame pasaulyje savo nepaprastomis astronomijos žiniomis, ir nuo to laiko jiems daug dėmesio skiria ir mokslininkai, ir žurnalistai (paranormal.lt).

Malio pietuose, sunkiai pasiekiamoje Bandiagros plynaukštėje, nepraeinamose džiunglėse 1931 metais prancūzų ekspedicija, kuriai vadovavo etnografai Marselis Griolis ir Žermena Diterlen, netikėtai susitiko su dogonų gentimi. Ši gentis taip sudomino mokslininkus, jog Griolis ir jo kolegos juos tyrė net iki 1952 metų. Stebėtis tikrai buvo kuo: dogonai, gyvendami visiškai izoliuotai nuo išorinio pasaulio, ištisus tūkstantmečius iš kartos j kartą perdavinėjo senovines astronomijos žinias, apie kurias tuometinis mokslas dar tik spėliojo.

Dogonų kosmogoniniai mitai rodo, kad jie dangaus kūnus skirsto j žvaigždes („tolo“), planetas („tolo gonozė“) ir palydovus („tolo tonazė“). Skirtingai nuo kai kurių šiuolaikinių mokslininkų, tikinčių žmonijos išskirtinumu, dogonai kalba apie daugybę įvairiomis gyvomis būtybėmis apgyvendintų pasaulių, kuriuose, jų manymu, gyvybė prasidėjo nuo augalų. Jie įsitikinę, kad kitose „žemėse gyvena raguoti, uodeguoti, sparnuoti, šliaužiojantys žmonės“.

Dogonai turi savą Visatos atsiradimo „teoriją“: „Laiko pradžioje visagalis Amma, didžiausioji dievybė, buvo didžiuliame besisukančiame kiaušinyje, kurio centre atsirado mažytis grūdelis. Kai jis užaugo ir kiaušinis sprogo, atsirado Visata“. Ar tai neprimena Didžiojo sprogimo teorijos, dėl kurios mokslininkai iki šiol ginčijasi? Apie Paukščių taką dogonai pasakoja, kad tai yra „spiralinis žvaigždžių pasaulis“, o tokių spiralinių pasaulių Visatoje yra „be galo daug“. Reikia pažymėti, jog tik 1950 metais buvo nustatyta, kad mūsų galaktika iš tiesų yra spiralės formos!

Ypač neįtikėtinos dogonų žinios apie tolimąją Sirijaus sistemą, kurias galima gauti tik galingais teleskopais, ir tai ne visas. Pirmą kartą apie nepaprastas dogonų astronomines žinias pasaulį informavo Griolis ir Diterlen. Jie 1951 metais parašė straipsnį „Sudano Sirijaus sistema“. Vėliau Marselis Griolis parašė knygą „Blyškusis lapinas“, vėliau pasirodė ir kitų autorių straipsniai ir knygos, pavyzdžiui, Roberto Templio knyga „Sirijaus paslaptis“. Apie dogonų kultūrą ir mįslingas astronomines žinias tapo žinoma ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei.

Apie Sirijų dogonai žino daugiau už astronomus

Tiek mokslininkų, tiek paleokontakto šalininkų, kurie tvirtina, jog tolimoje senovėje mūsų planetoje lankėsi ateiviai iš kosmoso, didžiulį susidomėjimą sukėlė dogonų žinios apie Sirijų. Dogonų mituose pasakojama, kad Sirijus yra trinarė žvaigždė, kurią sudaro pagrindinė žvaigždė Sigi tolo ir žvaigždės Po tolo ir Emme tolo. Beje, Po tolo žvaigždė, nors ir būdama nedidelio dydžio, turi milžinišką masę ir tankį. Dogonai tvirtina: „Tai yra pati mažiausia ir pati sunkiausia iš visų žvaigždžių. Ji sudaryta iš metalo, vadinamo „sagolu“, kuris spindi labiau už geležį, ir yra toks sunkus, kad susivieniję visi Žemės gyventojai negalėtų pakelti jo dalelės“.

Dogonams žinoma tai, kad Sirijus B apskrieja aplink Sigi tolo (Sirijus A) per 50 Žemės metų (mokslininkų skaičiavimais - per 49,9 metų). Be to, dogonai pasakoja, kad tuo metu, kai Sirijus B ištęsta orbita artėja prie Sirijaus A, pastarasis ima ryškiau šviesti. Šį Afrikos gyventojų teiginį savo laiku pavyko patikrinti rusų astronomui A. Archipovui. Jis tyrinėjo per daugelį metų sukauptus duomenis apie Sirijaus A ryškumą ir padarė išvadą, kad žvaigždės ryškumas iš tiesų kinta, o kitimo periodas yra 50 metų - būtent tiek, per kiek Sirijus B apskrieja aplink Sirijų A. Neįtikėtina, tačiau kuo arčiau Sirijaus A yra jo palydovas, tuo žvaigždė ryškiau šviečia. Dogonai buvo visiškai teisūs!

Verta paminėti, kad Sirijus B buvo aptiktas 1862 metais, o apie didelį šio kosminio kūno tankį mokslininkai sužinojo prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą. O štai Emme tolo (numanomas Sirijus C), antrasis Sirijaus A palydovas, iki šiol nėra atrastas, nors pagal pagrindinės žvaigždės judėjimo nuokrypius mokslininkai mano, kad jis tikrai egzistuoja. Tačiau jį surasti kol kas nepavyksta. Tiesa, 1995 metais astronomai Diuventas ir Benestas pareiškė, kad stebėjo Sirijų C, tačiau oficialaus patvirtinimo iki šiol nėra. O štai dogonai teigia, kad apie šį kol kas hipotetinį palydovą skrieja dvi planetos - Ara tolo ir Ju tolo. Tikra fantastika!

Apie tai liudija naujausias „Dvinarių ir daugianarių žvaigždžių komponentų katalogas“, sudarytas pagal astronominio palydovo „Hipparcas“ tyrimų rezultatus.

Dogonų kilmės paslaptis

Dogonai iki šiol gyvena sau įprastą gyvenimą ir nelabai kreipia dėmesio į šiuolaikines civilizacijos tendencijas. Jie netgi kalendorių naudoja kitokį, nei mes. Savaitę sudaro penkios dienos, kas penkta diena yra turgaus, t. y. šventinė. Tą dieną visi dogonai apsirengia savo geriausiais rūbais, vyrai leidžia sau išgerti alaus, moterys tarpusavyje aptarinėja šeimynines ir ūkines problemas, linksmi vaikai ragauja rankų darbo skanumynus ir krykštaudami bėgioja aplink suaugusiuosius.

Kiekvienais metais balandžio mėnesį dogonai švenčia penkias dienas trunkančią Des Maskves šventę. Šios šventė pagrindinis tikslas - priminti dogonams apie Sigi šventę, kuri švenčiama tik kartą per 50 metų. Prisiminkime, kad tiek pat trunka, kol Sirijus B apskrieja aplink Sirijų A. Des Maskves šventė švenčiama taip pat, kaip ir Sigi. Tai atrodo kaip savotiškas karnavalas, nors šio spalvingo reginio metu yra vaizduojama visa dogonų kilmės istorija. Pagrindinis šventės atributas - įvairiausios spalvingos kaukės. Jos gaminamos iš medžio, puošiamos keisčiausiais ornamentais ir ypatingomis ant galvos dedamomis figūrėlėmis. Šventėje naudojama 80 įvairių religinių kaukių. Jos laikomos specialiose šventyklose, kur jas saugo žyniai.

Dogonai save vadina Blyškiojo lapino vaikais - jų manymu, taip buvo vadinamas iš žvaigždžių atvykęs jų protėvis. Blyškusis lapinas, arba Juguru, yra pagrindinis daugelio mitų herojus. Yra išlikęs dogonų piešinys, kuriame pavaizduota, kaip „Blyškusis lapinas arka nusileidžia iš Po žvaigždės“.

Dogonų mituose pasakojama, kad po Blyškiojo lapino į Žemę nusileido Nommas. Tai buvo pusiau žmogus, pusiau gyvatė - lanksčiomis galūnėmis be sąnarių, dvišaku liežuviu. Kartu su Nommu kosminiu laivu į Žemę atvyko žmonių protėviai.

Griolis savo užrašuose rašo, kad Nommo arka buvo iš dviejų dalių ir pagalinta į 60 skyrių. Mokslininkas rašo: „Šiuose skyriuose Nommas patalpino visus gyvūnus ir augalus, kurie turėjo pasidauginti Žemėje. Be to, arkoje buvo „keturios dvynių poros, t. y. aštuoni Protėviai“. Jie buvo panašūs į amfibijas, t. y. pusiau žmonės, pusiau gyvatės, lanksčiomis galūnėmis be sąnarių, raudonomis akimis ir dvišaku liežuviu.

Po to Nommo arka ėmė leistis ant Žemės paviršiaus „varine grandine“. Tačiau nusileidimas nebuvo visiškai sėkmingas, nes „arka paslydo ant purvo“, o jos padaryta skylė žemės paviršiuje užsipildė vandeniu - taip atsirado Debo ežeras, kuris ir šiandien tyvuliuoja dogonų žemėje.

Nommo, žengusio ant žemės, koja paliko varinio sandalo įspaudą. Po to arkoje buvusios būtybės išėjo iš jos ir pasklido po Žemę. Tiesa, ne visos būtybės, o tik iš dviejų skyrių. Po to ta pačia „varine grandine“ arka buvo pakelta atgal j dangų. Kodėl ateiviai nepaleido visų gyvūnų - nežinia. Kas buvo kituose skyriuose, taip pat nėra žinoma. Akivaizdu tik tai, kad Nommas iš Sirijaus atskrido tam, kad apgyvendintų Žemę, ir tai padarytų būtent Afrikoje“.

Įdomu tai, kad kitos gausios Afrikos genties - jorubų - legendose pasakojama, jog dievas Olorunas, kurdamas pasaulį, iš dangaus nuleido grandinę, kuria žemyn nusileido Oduduva, jorubų tautos protėvis, įkūręs Ifės miestą. Kaip matyti, apie iš dangaus nusileidusią grandinę pasakojama tiek dogonų, tiek jorubų legendose. Ar tai tik paprasčiausias sutapimas? Beje, dar viena tauta, gyvenanti Malyje - bambarai - taip pat tiki, kad gyvybė į Žemę buvo atskraidinta iš Sirijaus. Tai gal visų afrikiečių protėviai atskrido iš Sirijaus?

Kada bus atrastas Sirijus C?

Suprantama, unikalias astronomines dogonų žinias daugelis bandė paaiškinti be ateivių iš tolimojo Sirijaus įtakos. Viena versija skelbia, kad visa informacija apie nepaprastas šios genties žinias buvo tik Marselio Griolio pokštas. Tačiau šis mokslininkas turėjo nepriekaištingą reputaciją, vadovavosi tik aprašomuoju principu ir vargu ar jis pats taip gerai žinojo apie Sirijaus sistemą.

Kita versija skelbia, kad dogonai astronomijos žinias gavo iš vieno misionieriaus, kuris praėjusio amžiaus 3-iame dešimtmetyje sugalvojo „paprotinti“ šią gentį. Taigi, kažkuris misionierius, pastebėjęs, kad dogonų mitologijoje daug pasakojama apie Sirijų, nusprendė jiems papasakoti naujausius žinomus mokslui duomenis apie šią žvaigždę ir taip įgyti dogonų palankumą. Tuo metu kaip tik nemažai buvo rašoma apie Sirijų B kaip apie pačią mažiausią ir sunkiausią žvaigždę. Štai taip dogonų mituose ir atsirado neįtikėtinos astronominės žinios.

Tačiau šios versijos kritikai ironiškai žiūri į tai, kad kažkoks misionierius dogonams skaitė astronomijos paskaitas. Kodėl jis papasakojo tik apie keturis Jupiterio palydovus, nors tuo metu buvo žinoma apie devynis? O štai apie spiralinę mūsų galaktikos formą tuo metu nebuvo žinoma. Kaip dogonai apie tai sužinojo? Vienu žodžiu, versija apie misionierių, besidomintį astronomija, atrodo neįtikinama.

Vokiečių astronomas Diteris Germanas, kritikuodamas nežemiškąją žinių kilmę, ironiškai pareiškė: „Keliautojai iš tolimų žvaigždžių, skrisdami šalia Jupiterio, net nemokėjo skaičiuoti iki penkių“. Taip mokslininkas beda pirštu į tą faktą, kad astronomams žinoma jau 16 Jupiterio palydovų, o dogonai žinojo vos apie keturis. Beje, šis mokslininkas visą šią situaciją su dogonų žiniomis vadina „beviltišku atveju“. Kol kas nėra galimybės vienareikšmiškai įrodyti kurią nors versiją. Tačiau jei pavyks aptikti Sirijų C, tai bus nepaneigiamas įrodymas, kad dogonai savo žinias gavo iš ateivių.

Paskutinieji paleontologiniai tyrimai patvirtina šį mitą: iš tiesų, pirmieji žmonės atsirado Afrikoje. Išliko ir piešiniai dogonų šventyklose: tarpžvaigždinio skrydžio trajektorija - kreivė, jungianti Sirijaus žvaigždyną ir Žemę.

Istorikai ir archeologai vienbalsiai tvirtina, jog visi faktai liudija apie tai, kad gentis Bandriagaros plynaukštėje, kuri dabar dar vadinama Dogonų šalimi, apsigyveno XIII amžiaus pradžioje. Ten yra urvas, giliai besidriekiantis į kalno vidų, kuriame išliko daugiau kaip prieš 700 metų ant sienų nupiešti piešiniai.

Įėjimą į urvą saugo visų gerbiamas šventasis. Jis daugiau nieko neveikia, tik saugo įėjimą. Visa gentis rūpinasi šiuo žmogumi, jį maitina, rengia, tačiau niekas neturi teisės prie jo prisiliesti ar priartėti prie įėjimo į urvą netgi perduodant maistą. Kai šis žmogus miršta, jo vietą užima kitas šventasis. Kokias paslaptis jis saugo?

Urve išlikę nepaprasti piešiniai ir svarbios informacijos šaltiniai. Pavyzdžiui, piešinys, kuriame viena tiese sujungta Sirijaus sistema ir mūsų Saulė. Nebūtų nieko labai ypatingo, jeigu šiame piešinyje būtų pavaizduota tik pati ryškiausia dangaus skliauto žvaigždė - Sirijus A.

Tačiau reikia įvertinti tai, kad dogonų gentis gyvena tame Afrikos regione, kur Sirijaus žvaigždė ilgam pasislepia už horizonto ir keletą mėnesių iš eilės nebūna matoma. Ryškiai raudonos spalvos žvaigždė pasirodo virš horizonto liepos 23 dienos ryte beveik tiesiai rytuose ir pateka 60 sekundžių anksčiau už Saulę.

Taigi, Sirijus pasirodo labai trumpam, o po to vėl dingsta. Tai yra ypač retas momentas, kai Sirijus, Saulė ir Žemė atsiduria vienoje tiesėje. Tačiau apie tai buvo žinoma ir senovės egiptiečiams, kurie piramidžių sienose specialiai palikdavo angas, kad patekėjusios žvaigždės šviesa apšviestų altorių.

Gal šie mitai paaiškina gyvybės apsiradimo mūsų planetoje paslaptį? Gali būti, kad gentis apie Visatos sandarą galėjo sužinoti iš Senovės Egipto žynių. Tačiau senovės egiptiečiai nieko negalėjo žinoti apie Sirijaus B sprogimą II amžiuje prieš mūsų erą - jų civilizacija žuvo žymiai anksčiau. O dogonų mitologijoje šis sprogimas yra labai plačiau sutinkamas. Teiginiai, kad Visatoje yra ypač didelio tankio medžiaga, baltieji nykštukai, priskiriami pačioms naujausioms idėjoms.

Ir tai dar ne viskas. Tai, kad šioje sistemoje turi būti trečia maža žvaigždė - Sirijus C, arba Emme tolo, kaip vadina ją dogonai - mokslininkai nustatė tik 1970 metais. Genties žmonėms buvo taip pat žinoma apie visas kitas mūsų Saulės sistemos planetas, įskaitant Neptūną, Plutoną ir Uraną, taip pat apie 226 žvaigždžių sistemas, tarp kurių buvo ir spiralinės žvaigždžių sistemos, kurias astronomai aptiko vėliau.

Dogonai tiksliai žinojo, kaip šios planetos atrodo, artėjant prie jų iš kosmoso, o tai mokslininkams tapo žinoma taip pat neseniai. Dogonai žinojo
tai, kad Žemė sukasi aplink savo ašį ir skrieja aplink Saulę bei ją apskrieja per 365 dienas, kurias savo kalendoriuje dalija į 12 mėnesių. Jiems taip pat buvo žinoma apie Mėnulį - teigė, kad jame nėra vandens ir gyvybės.

Dogonams taip pat buvo žinoma apie raudonuosius ir baltuosius kraujo kūnelius, taip pat turėjo informacijos apie visą žmogaus fiziologiją, kurią mes sužinojome neseniai.

Iš kur dogonams buvo žinoma apie visas šias žvaigždes ir jų savybes? Kai genties vyresniųjų klausiama, iš kur jų protėviai gavo tokias nepaprastas žinias, jis atsako, kad tai buvo Nommas, kuris kažkada kosminiu laivu atskrido būtent iš Sirijaus sistemos.

Be to, dogonai teigia, kad žemėse, kuriose gyveno anksčiau, yra urvų, panašių į tą, iš kurio galima pamatyti atskiras žvaigždes Sirijaus sistemoje. Be to, šiame urve yra išlikę kažkokie „daiktiniai įrodymai“. Tačiau dogonai, nepaisydami atkaklių mokslininkų įkalbinėjimų, iki šiol neprasitarė, kur yra šis urvas. Gal ten randasi kažkokie ypač galingi astronominiai instrumentai, kuriuos sukūrė Sirijaus civilizacija, o gal „dievai“ ten kažką paliko saugoti, kas bus reikalinga kito vizito metu? Apie tai belieka tik spėlioti.

Pagal genealoginį mitą dogonai kažkada gyveno kažkokioje Mande šalyje ir yra legendinio Lebe, kuris, savo ruožtu, kilo iš dar ankstesnio protėvio - Nommo, palikuonys. Lebe suteikė gyvybę dviem sūnums. Iš vyresniojo sūnaus kilo dogonų gentis, o iš jaunesniojo - aru gentis.

Kai Lebe mirė, dogonai jo palaikus palaidojo duobėje, tačiau prieš išeidami iš Mande šalies nusprendė pasiimti palaikus. Kai kapas buvo atkastas, pasirodė, kad Lebe atgimė - duobėje buvo gyva gyvatė. Dogonai pasiėmė truputį žemių iš kapo ir leidosi požeminiu keliu, vedami gyvatės, ir taip atsidūrė Malyje.

Mokslininkai, susidomėję dogonais, taip pat išsiaiškino, kad jiems žinoma ne tik apie Sirijų, bet jie turi žinių iš molekulinės biologijos, branduolinės fizikos ir kitų mokslų, tačiau, suprantama, tomis žiniomis niekaip negalėjo pasinaudoti. Dogonai yra tarsi didžiulė žinių saugykla, tik, tiesa, neaišku, kokiam tikslui ji yra skirta.

Išsaugoti šias žinias daugybę amžių be rašto, nieko neužmirštant, sugebėti paaiškinti kiekvieną piešinį - ar tai neliudija apie fenomenalius dogonų sugebėjimus?

Vieną kartą genties burtininkas mokslininkams tiesiog smėlyje nupiešė žvaigždėtojo dangaus schemą, kurioje centrinę vietą užėmė Sirijaus žvaigždė. Kokią atmintį reikia turėti, kad ataskaitos tašku pasirinkti svetimą žvaigždę ir nieko nesupainioti!

Dogonų saugomos informacijos kiekis stebina ne tik paprastus žmones, bet ir mokslininkus. Pavyzdžiui, jiems žinomos Jupiterio ir Saturno planetos, kurių kiekviena žymima atskiru simboliu. Jupiteris žymimas mažu apskritimu, šalia kurio yra keturi mažesni apskritimas (keturi didžiausi planetos palydovai), o Saturnas - dviem koncentriniais apskritimais (jiems žinoma apie Saturno žiedus). Genties padavimai neapsiriboja žiniomis apie dvi didžiausias Saulės sistemos planetas. Juose dar yra ir šiuolaikinės žinios apie Visatos sandarą.

Štai kai kurie fragmentai iš dogonų padavimų: „Žemė sukasi aplink save ir, be to, skrieja didelį ratą... Saulė sukasi apie savo ašį, tarsi ją kažkas vis užvestų spiraline spyruokle“. Ir apie tai kalba primityvūs žmonės, kurie ne tik negalėjo stebėti Saules judėjimo, bet ir akyse nebuvo matę spiralinės spyruoklės.

Kaip tokios informacijos atsiradimą gaaiškina patys „informacijos nešėjai“? Žyniai, klausinėjami mokslininkų, parodė dar vieną piešinių seriją, kuriuose pavaizduota skraidanti lėkštė. Sis atvaizdas labai panašus į mums jau įprastą formą - iš dangaus nusileidžianti lėkštė ir atsistojanti ant trijų atramų.

Kitame piešinyje pavaizduoti kosminio laivo viduje esančios būtybės. Po to nupiešta, kaip šios būtybės žemėje daro didelę duobę, ją pripildo vandens, po to išsigauna iš kosminio laivo ir artėja vandeniu prie kranto. Tiesa, šios būtybės visiškai nepanašios į „pilkuosius žmogeliukus“.

Genties vyresnieji pasakoja apie delfinus primenančias būtybes, apie tai, kad nusileidę ant žemės jos padarė didelę įdubą, užpildė ją vandeniu ir ėmė plaukioti. Išlipusios į krantą būtybės ėmė kalbėti su dogonais ir papasakojo, kad atskrido iš toli danguje esančios Po Tolo (Sirijus B) žvaigždės bei perdavė visas žinias.

Dangaus pasiuntiniai buvo nepaprastai aukšti ir priminė žuvis: jie kvėpavo vandenyje, todėl nuolat buvo užsidėję permatomus šalmus, pripildytus skysčio. Dogonai ateivius vadino nommo, kas vietine kalba reiškia „gerti vandenį“. Jų atsiradimo dieną genties žmonės pavadino „žuvies diena“, o patys dievai buvo laikomi amfibijomis.

Pasirodo, panašius pasakojimus galima išgirsti ir iš uroso genties indėnų, gyvenančių prie Titikakos ežero (Peru). Legendos pasakoja apie tokias pačias į delfinus panašias būtybes, atvykusias iš žvaigždžių, kurios labai greitai užmezgė santykius su žmonėmis, kurie šiose vietose gyveno dar prieš inkus. Pagal padavimą, būtent šis ryšys su „dangaus tauta“ pasitarnavo tam, kad atsirastų inkų imperija.

Be to, vien tik Viduržemio jūros regione dvidešimtyje kultūrų pasakojama panaši istorija. Tačiau astronominė dogonų mitologija yra pats ryškiausias įrodymas to, kad kažkada mūsų planetoje lankėsi ateiviai. Dogonai teigė, kad, jų skaičiavimas, Nommas turėjo grįžti 2003 metais.

Gali būti, kad vietiniai gyventojai pametė skaičių arba amfibijos niekada nebuvo atskridę ir niekur neišskrido, o savu laiku gyveno žemėje, ir „lėkštes“ jie naudojo, kaip dabar mes naudojame malūnsparnius. Tokių „arba“ galima prisigalvoti daugybę, netgi išvesti paralelę su mūsų delfinais, tačiau visa tai kol kas neįrodoma.

Teiginys, kad kažkada dogonų gentis buvo aukštesniame išsivystymo lygyje, nėra be pagrindo, sprendžiant iš to, kokius daiktus vietiniai gyventojai parodė istorikams ir antropologams. Pavyzdžiui, darbo įrankiai, kokių nebuvo aptikta nė vienoje kitoje planetoje gyvenusioje gentyje, įvairiausios statulėlės iš akmens, kaulo ir medžio. Vėliau paaiškėjo, kad daugelio šių daiktų amžius yra ne mažiau kaip 4 tūkstančiai metų!

Robertas Templis, parašęs knygą apie dogonus, savo tyrinėjimą užbaigia tokiais žodžiais: „Man pavyko įrodyti, kad žinios, kurias turi dogonų genties gyventojai, yra labai senos kilmės -joms ne mažiau kaip 5 tūkstančiai metų ir ji buvo žinoma senovės egiptiečiams dar prieš atsirandant faraonų dinastijoms, t. y. daugiau kaip 3200 metų prieš mūsų erą“.