Stichinių nelaimių rūšys ir priežastys

XX-ame amžiuje, ir ne tik, žmonija itin nukentėjo nuo stichinių nelaimių: žemės drebėjimų, ugnikalnių išsiveržimų, potvynių, audrų, sausrų.

Kaskart šių reiškinių pasekmės būna tragiškos, o mastas toks didelis, kad jų pašalinimas pranoksta labiausiai išsivysčiusių ir ekonomiškai stipriausių šalių galimybes. Stichinės nelaimės tai – gamtiniai įvykiai, kurie itin pakenkia žmonių veiklai ir gyvenimo įprastiniam ritmui. Beje, kartais terminas – gamtos, yra ginčytinas, nes kai kuriais atvejais pavojai ir katastrofos nenutinka be žmogaus įtakos, t. y. pramoninės veiklos, kuri, netinkamai vykdoma, trikdo gamtos pusiausvyrą.

Nelaimių rūšiavimas pagal pobūdį

Gamtos stichinės nelaimės skirstomos į tris pagrindines grupes:

1 – Geologinės:

• griūtys, lavinos;
• žemės drebėjimai;
• nuošliaužos;
• smegduobės;
• ugnikalnių išsiveržimai.

2 – Hidrologinės:

• potvyniai;
• vandens sūkuriai;
• stovinčiosios bangos;
• cunamiai.

3 – Klimatinės:

• pūgos;
• sausros, gaisrai;
• taifūnai;
• ledynmetis;
• uraganai, tornadai.

Didžiausios geologinės gamtos tragedijos:

Žemės drebėjimas-žudikas. 1202 metais žemės drebėjimas sukrėtė Artimuosius Rytus ir Viduržemio regioną. Jis pražudė 1,1 milijoną žmonių ir tūkstančius paliko be pastogės. Tai pats pražūtingiausias žemės drebėjimas per visą žmonijos istoriją.

Šensi žemės drebėjimas. Kinijos vidurio rytuose esančios Šansi provincijos gyventojams 1556 metų sausio 23 dienos rytas buvo neįtikėtinai baisus. Tik auštant ėmė drebėti žemė ir šio regiono 97-ių apygardų gyventojai pajautė ir pamatė, kad krenta ir dūžta daiktai, sienos skyla, o danga po kojomis ima skirtis. Stichija sunaikino 840 kilometrų pločio teritoriją, žuvo daugiau nei 830,000 žmonių, nes dauguma iš jų gyveno dirbtiniuose urvuose ir prie uolų, kurios nuslinko ar įgriuvo, sukeldamos katastrofišką situaciją, tiesiog nusinešdamos viską su savimi.

Lisabonos žemės drebėjimas. 1755 m. Portugalijos sostinę sudrebinęs žemės drebėjimas – viena baisiausių gamtos nelaimių. Anuomet Lisabona buvo didžiausias ir bene turtingiausias Europos miestas, garsėjęs savo bažnyčiomis, bibliotekomis ir teatrais. Žemės drebėjimas, po to kilę gaisrai ir didžiulis cunamis, Visų Šventųjų dieną Lisabonoje pražudė apie 100 tūkstančių miesto gyventojų, beveik pusę miesto gyventojų. Po šios nelaimės buvo sugriauti 85 procentai visų miesto pastatų, stichija nepagailėjo nei turtingų vienuolynų, nei naujo operos teatro. Miestas buvo atstatytas, gatvės tapo erdvesnės, o bažnyčios savo bokštais vėl stiebėsi į dangų. Visgi nelaimės žymė liko ne tik mieste, bet ir žmonių sąmonėje.

Tamboros ugnikalnio išsiveržimas. Tai – vienas iš galingiausių ugnikalnių išsiveržimų istorijoje. Indonezijoje esantis ugnikalnis netikėtai išsiveržė 1815 metais, išmesdamas tokį kiekį dujų, dūmų ir nuodingų medžiagų į orą, jog 1816 metai istorikų tapo praminti „metais be vasaros“. Klimatas pasikeitė globaliu mastu. Derliai sumažėjo visuose žemynuose, oro sąlygos tapo ekstremalios net ir toli nuo Indonezijos įsikūrusiuose planetos kampeliuose, o virš Indonezijos salų labai ilgai kabojo dūmų debesys. Dėl šios stichinės bėdos dūmų debesys pakilo iki 43 km aukščio ir Londone, esančiame už daugiau nei 10 000 km nuo nelaimės vietos, o praėjus daugiau nei mėnesiui po sprogimo, buvo galima matyti nuostabius saulėlydžius dėl vėjo atpūstų debesų iš pelenų, kuomet nuo jų atsispindėdavo saulės spinduliai. Tais metais vasara buvo beveik 1 laipsniu šaltesnė visame pasaulyje.

2017 m. sausio mėnesio žemės drebėjimai Italijoje. Tai – eilė keturių didelių žemės drebėjimų centrinėje Italijoje. Jie įvyko sausio 18 d. netoli L’Akvilos miesto. Pirmasis 5,3 balų stiprumo žemės drebėjimas įvyko 25 km į šiaurės vakarus nuo gyvenvietės 10:25 val. vietos laiku. 11:14 val. įvyko antrasis – 5,7 balų stiprumo, dar po 11 minučių – 5,6 balų stiprumo trečiasis, o paskutinis didesnis drebėjimas įvyko 14:33 val. ir buvo 5,2 balų stiprumo. Visus šiuos drebėjimus dar sekė eilė mažesnių.

Žemės virpesiai buvo juntami ir kitose centrinės Italijos dalyse, taip pat ir Romoje. Čia buvo evakuoti žmonės iš metro ir mokyklų. Teramo, Kronaleto ir Kampotosto miestuose žuvo 5 gyventojai. Virpesių banga buvo juntama Kroatijos pakrantėje. Po kelių valandų nuo paskutinio drebėjimo centrinėje šalies dalyje, Gran Saso kalnų masyve įvyko sniego lavina, kuri užgriuvo viešbutį. Žuvo mažiausiai 6 žmonės, 23 dingo be žinios.

Skaudžiausi hidrologiniai stichiniai įvykiai:

Galvestono potvynis. 1900 metais Galvestono miestelio Teksase, JAV, vandens siena nušlavė miestelį nuo žemės paviršiaus. Sugriauti buvo beveik visi miestelio namai, paskandinti laivai, žuvo beveik 8 tūkstančiai žmonių. Pasakojama, kad gendančių kūnų kvapas buvo juntamas už keliasdešimties kilometrų. Miestelis buvo atstatytas, bet nebebuvo žvejybos ir prekybos centras kaip iki potvynio.

Potvynis Kinijoje. 1931 metais patvinus Geltonajai upei, buvo sunaikinta milijardų dolerių vertės turto. Žuvo 3,7 milijonai žmonių. Tai buvo pats baisiausias potvynis per visą žmonijos istoriją.

Cunamis Indijos vandenyne. 2004 metais stiprus žemės drebėjimas sukrėtė Indijos vandenyną, sukeldamas milžiniškas cunamio bangas, nušlavusias miestus, kaimus ir mažesnes salas. Cunamis nusinešė 230 tūkstančių žmonių gyvybes ir nusiaubė daugybę šalių, išsidėsčiusių aplink Indijos vandenyną. Net praėjus po nelaimės daugiau nei 5 metams, kai kurios cunamio nuniokotos vietos vis dar buvo negyvenamos.

Baisiausi klimato svyravimų įtakoti padariniai:

Didžioji pūga. Tai pūga, kilusi 1888 metais Jungtinių Valstijų šiaurės rytuose. Audros metu žuvo 400 žmonių, o jūroje be žinios dingo dar 100. Audra prasidėjo kovo pradžioje. Iš pradžių lijęs lietus virto sniegu, temperatūra žymiai nukrito, o Niujorke per kelias dienas iškritusio sniego storis siekė 56 centimetrus. Kitose teritorijose sniego storis siekė net 1,5 metro, o vėjo greitis – 128,7 km/h.

2008-ųjų pūga Tibete. Nors tai kalnuota vieta, šioje teritorijoje kritulių iškrenta mažai. Dėl šios priežasties iškritusio sniego kiekis nustebino ne vieną. Be perstojo snigo net 36 valandas, o vietomis sniego storis siekė 1,86 metro.

Naujosios Anglijos didžioji 1717-ųjų audra. Iš tikro tai buvo keturių audrų serija, trukusi nuo vasario pabaigos iki kovo pradžios. Vidutinis sniego storis siekė 1,5 metro, o vietomis – net 7,6 metro. Toks sniego kiekis smarkiai paveikė to meto transportą, nes arkliais ar pėsčiomis keliauti tapo neįmanoma. Žmonėms teko laukti, kol sniegas ištirps.

Šimtmečio audra 1993-aisias JAV. Audra siautė nuo Kanados iki Alabamos. Jos padarinius pajuto kas antras šalies gyventojas. Šios audros metu sniego sluoksnis vidutiniškai siekė tik 30 centimetrų, tačiau jis padengė didesnį plotą. Temperatūra siekė 24,4 laipsnius žemiau nulio, o vėjo greitis – 112,7 km/h.

Uraganas Bangladeše 1970 metais. Šis uraganas pražudė vieną milijoną žmonių. Ciklono greitis buvo 190km/h, kitaip jis dar vadinamas Boto uraganu. Tai pats baisiausias uraganas per visą žmonijos istoriją.

Uraganas „Katrina“ 2005 m. Gamta gali būti negailestinga ir smogti ten, kur niekas nesitiki. JAV džiazo ir karnavalų sostinė Naujasis Orleanas – Meksikos įlankos pakrantėje įsikūręs miestas, esantis žemiau jūros lygio. Atūžęs uraganas „Katrina“ nušlavė pylimus, saugojusius miestą nuo potvynių, ir vanduo užplūdo Naujojo Orleano gatves ir skverus. Žmonės bėgo iš miesto, o tie, kurie nespėjo, sėdėdami ant savo namų stogų laukė pagalbos. Žuvo apie 2 tūkstančiai gyventojų, nemažai namų buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus arba nebetiko gyventi.

Didysis Monrealio gaisras. Gaisras, kilęs 1852 m. liepos 8-ą netoli tavernos Sen Lorano bulvare, apsiėjo be aukų, bet sunaikino pusę miesto statinių ir be namų paliko penktadalį Monrealio gyventojų. Ugnis greitai išplito ir dėl karštų orų, bet gaisras tapo vienu baisiausių miesto istorijoje ne vien dėl to, o dar ir todėl, kad Monrealyje pritrūko vandens ugniai gesinti. Mieste buvo vandens saugykla, tačiau ji buvo remontuojama, todėl gaisro dieną buvo tuščia. Be to, mieste nebuvo kvalifikuotų ugniagesių, tik 12-os savanorių grupė, kurie nebuvo pajėgūs kovoti su tokio masto gaisru.

Ekstremalios situacijos pagal nelaimės mastą grupuojamos į:

• Paprasta arba sudėtinga;
• Nedidelė, vidutinė arba didelė;
• Kompensuota arba nekompensuota.

Paprasta nelaimė yra tokia, kurios metu nenukenčia infrastruktūra. Sudėtingų nelaimių atveju būna suardyta visuomeninė infrastruktūra. Gali nukentėti keliai, komunikacijos ir netgi sutrikti sveikatos priežiūros tarnybų darbas. Dažniausiai sudėtingos nelaimės būna susijusios su karais ar stichinėmis nelaimėmis.

Nors vien tik pagal nukentėjusių asmenų skaičių neįmanoma nustatyti, kad įvyko masinė nelaimė, nustačius įvykio mastą, galima lengviau planuoti masinės nelaimės atveju reikiama pagalbą. Nelaimės masto lygis nustatomas, skaičiuojant bendrą nukentėjusių žmonių skaičių (gyvų ar mirusių): jeigu nuo 25 iki 100 asmenų – nedidelė, jeigu nuo 100 iki 1000 – vidutinė, jeigu nukentėjo daugiau negu 1000 individų – didelė. Taip pat atsižvelgiama į ligoninę paguldytų asmenų skaičių: jeigu nuo 10 iki 50 – nedidelė, jeigu nuo 50 iki 250 – vidutinė, jeigu daugiau nei 250 – didelė.

Ekstremalios situacijos metu reikia sutelkt papildomus valstybės resursus – ugniagesių brigadas, kariškius, gydytojus, savanorius pagalbininkus, vandens atsargas, vaistus, ir kt., kad būtų galima suteikti reikiamas sveikatos priežiūros paslaugas. Kompensuota nelaime vadinama tokia, kai pasitelkus valstybės išteklius, įmanoma susidoroti su darbo krūviu ir sumažinti ištikusios stichijos neigiamus padarinius.

Jei nelaimė visgi yra tokia, kad net po papildomų valstybės resursų mobilizacijos, skubios pagalbos tarnyboms nepavyksta jos likviduoti, ji vadinama nekompensuota. Taip nutinka tuomet, kai nukentėjusių asmenų skaičius gali būti toks didelis, jog pritrūksta: prieinamų sveikatos priežiūros paslaugų, žmonių, kurie jas profesionaliai teiktų, ir reikiamų priemonių. Beje, nukentėjusiems žmonėms gali reikėti labai specializuotos (ar išskirtinės) pagalbos arba įrangos, todėl gali nepavykti jais deramai pasirūpinti. Negana to, atokiose vietovėse įvykusios nelaimės gali būti nekompensuotos todėl, kad sveikatos priežiūros tarnybos negali pasiekti nukentėjusių. Beje, taip neretai ir nutinka stichinių nelaimių metu, todėl vėliau renkama iš norinčių paaukoti piniginė parama bent jau padėti tiems, kas išgyveno – siekiant atstatyti suniokotas vietoves, atstatyti žmonių namus, padėti palaidoti jų artimuosius.

Specialistų patarimai kritinių nutikimų metu:

• Nelaimės atveju reikėtų būti pasirengusiems išgyventi 72 val.;
• Kuo greičiau grįžkite namo;
• Pasirūpinkite vandeniu;
• Esant galimybei, įsijunkite radiją ir televizorių – sekite naujienas;
• Naudokitės civilinės saugos pastatais;
• Numatykite atsargines susitikimo vietas;
• Įsidėkite maisto, medikamentų ir kitų atsargų, būkite pasiruošę evakuotis.

Prevencija padeda kovoti su nelaimių padariniais

Sukrečianti statistika parodė, kokios didžiausios gamtos stichijos pareikalavo daugiausia žmonių aukų, kiek ekonominių nuostolių sukėlė ir kokią dalį populiacijos paveikė. Nuo 2005 metų daugiausia aukų nusinešė žemės drebėjimai ir cunamiai. Antroji gamtos jėga pagal mirtingumą – audros, trečioji – temperatūrų svyravimai, kurie atneša regionui nebūdingų šalčių arba sukelia pragaištingų sausrų, taip sunaikindami vietinį derlių, gyvūniją, sukeldami gaisrus.

Iš viso per maždaug pastarųjų 10 metų laikotarpį įvyko daugiau nei 1,6 tūkst. didesnių ar mažesnių gamtos nelaimių, kurios pareikalavo daugiau nei pusės milijono žmonių aukų. Dalies šių aukų buvo galima išvengti, jei regione būtų geriau pasirengta, kaip kovoti su naikinančiais gamtos jėgos padariniais. Dėl šios priežasties JTO – Jungtinių tautų organizacija, visame pasaulyje įgyvendina Darnaus vystymosi programą, pagal kurią siekiama kovoti su skurdu ir nelygybe visame pasaulyje.

Veiksmai, siekiant išvengti miškų gaisrų:

• Miškų savininkai privalo pasirūpinti, kad pagal priešgaisrinės apsaugos taisykles miškuose būtų įrengtos mineralizuotos juostos. Tai juostos, skiriančios miškų plotus ir gaisro atveju neleidžiančios ugniai plisti toliau. Šias juostas iš naujo reikėtų suarti kasmet, geriausia pavasarį, kada žemė jau būna sušilusi ir galima išjudinti per visus metus susikaupusius lapus, spyglius ir kitas degias gamtines atliekas. Tinkama šių juostų priežiūra gali apsaugoti nuo didelių nuostolių.
• Jeigu miškas pritaikytas lankymui, o orai pasižymi mažu kritulių kiekiu ir maksimaliai padidėja miškų gaisringumo rizika, miškų savininkams patartina tuo laikotarpiu uždrausti lankymąsi miškuose iš viso – taip sumažinama rizika, jog žmogaus veiksmai sukels gaisrą.
• Jeigu įmanoma, miškų plotuose turėtų būti įrengiamos gaisro kameros, padėsiančios anksčiau pastebėti galimus gaisro židinius ir užkirsti kelią jų išplitimui.
• Privačių miškų savininkai neturėtų pamiršti pareigos rūpintis savo mišku, ypač juose besimėtančiomis šiukšlėmis, kurios gali tapti gaisro priežastimi. O kiti žmonės, besilankydami miške, taip pat turi susirinkti visas po iškylos likusias šiukšles, stengtis neteršti gamtos.

Kaip nuspėti ugnikalnių išsiveržimą

Šiuo metu Žemėje yra apie 650 veikiančių vulkanų sausumoje ir apie 100 – vandenynų dugne. Daugelis povandeninių vulkanų yra užnešti sąnašomis ir tapę neaktyviais: vien tik Ramiajame vandenyne jų yra apie 10000, aukštesnių nei 1000 metrų.

Po ugnikalnių išsiveržimo nelaimės nemažai žmonių žūsta iškart, kita dalis – dėl bado ir ligų (apsinuodija kenksmingu oru). Gamtos veikimo nepakeisime, bet galima prisitaikyti prie jos ir evakuotis, vos tik mokslininkais pastebėjus pakitimus ugnikalnyje. Negana to, ugnikalnių išmestos dulkės sugeria Saulės energiją, o tai gali sukelti trumpalaikius klimato pokyčius – atšalimą, gausius lietus, prie ko žmogui taip pat nėra paprasta prisitaikyti.

Siekiant apriboti vulkanų veiklą, naudojamas prognozavimo būdas. Žinomi 3 metodai: geofizinis, cheminis, tefrochronologinis. Geofizinės tarnybų tikslas – aptikti vietą, kur kylanti magma skaldo uolienas. Kruopščiais tyrimais galima nustatyti magmos judėjimo kryptį bei greitį, kuriuo ji kyla, ir maždaug apskaičiuoti, kada ir kur ji išsiverš. Cheminis metodas remiasi atliktais dujų tyrimais. Netoli vulkanų išsiskiriančios dujos surenkamos į stiklinius cilindrus ir analizuojamos. Prieš išsiveržimą jose padaugėja sieros dioksido, anglies dioksido, vandenilio ir radono. Tefrochronologijos mokslas padeda geologams sudaryti detalius ankstesniųjų išsiveržimų žemėlapius, kuriuose užregistruojami praeityje įvykusių išsiveržimų pelenų sąnašų duomenys. Turima informacija padeda prognozuoti būsimus išsiveržimus ir leidžia įspėti aplink gyvenančius žmones, pasiruošti galimai nelaimei.

Beje, nors vulkanų veikla kartais sukelia stichines nelaimes – lavos išsiveržimą, tačiau jie duoda žmonijai ir naudos: turi naudingų iškasenų ir šiluminės energijos.

Kaip apsisaugoti nuo žemės drebėjimų ir cunamių

Tiksliai nustatyti, kada įvyks žemės drebėjimas, neįmanoma. Tačiau žinant jų nenuspėjamumą ir keliamą pavojų bei atsakingai pasiruošus, galima gerokai sumažinti didelių žemės drebėjimų padarinius. Kuriant naujus, jautresnius ir tikslesnius seismografus bei ankstyvojo perspėjimo sistemas, atsirado galimybė mokslininkams įspėti apie nelaimę pavojaus zonoje gyvenančius žmones, o šiems atitinkamai pasiruošus išvengti skaudžių netekčių. Taip pat labai svarbūs reguliarūs gyventojų saugos mokymai, kurių metu įgytos žinios ir įgūdžiai padeda nelaimės atveju. Tankiai apgyvendintose vietovėse, kuriose dažni žemės drebėjimai, labai daug dėmesio skiriama statinių konstrukcijų projektavimui.

Dėl artėjančio cunamio specialistai duoda tik vieną patarimą – kuo greičiau evakuotis. Paprastai didelė dalis žmonių nukenčia nuo stichinių nelaimių, nes nepaiso saugos nurodymų, kad reikia palikti savo gyvenamuosius namus, arba sureaguoja per vėlai.

Beje, tose vietose, kuriose kyla cunamio bangos, yra atitinkamai įrengti krantai. Katastrofiškus padarinius cunamio bangos sukelia palyginti retai, tai daug priklauso ir nuo kranto sąrangos. Bangai artėjant prie kranto ir staigiai mažėjant gyliui, jos sklidimo greitis, atvirame vandenyne prilygęs reaktyvinio lėktuvo greičiui, staiga krinta iki 30–100 km/val. bangos ilgis taip pat staiga sumažėja, bet padidėja aukštis. Prie atvirų, išlygintų krantų cunamio bangų aukštis beveik niekada nebūna katastrofiško dydžio. Cunamio banga pavojingiausia įlankose ir užutekiuose, kurių atviroji dalis 6–8 kartus platesnė negu įlankos siaurėjanti giluma. Tokiose vietose bangos aukštis išauga 2–3 kartus.

Jei atstumas nuo žemės drebėjimo epicentro yra pakankamas, apie cunamio grėsmę perspėja seismografų rodmenys. Kadangi seisminių bangų greitis daug didesnis negu cunamio, dar lieka laiko žmonėms evakuotis iš pavojingos zonos.

Rašo priekavos.lt