Trečiojo reicho kosminė programa yra prasimanymas?

Kai kuriems mokslinės fantastikos gerbėjams ir sąmokslo teorijų šalininkams neduoda ramybės hipotetinė Trečiojo reicho kosmoso įsisavinimo programa. Mintis apie tai, jog tai yra įmanoma, užgimė jei ne tuomet, kai nacistai dar buvo valdžioje, tai netrukus po to, kai nacistinė Vokietija buvo sutriuškinta.

Visame pasaulyje žinomas rašytojas fantastas Robertas Heinleinas dar 1947 metais parašė kūrinį apie vokiečių Mėnulyje įkurtą bazę. Tai pačiai temai buvo skirta dešimtys kitų autorių apsakymų. Šiuo siužetu susidomėjo filmų kūrėjai ir 2012 metais kino teatruose pradėtas demonstruoti filmas „Geležinis dangus“ („Iron Sky“). Ar įmanoma, kad Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija tikrai rengėsi užkariauti kosmosą? Kaip mano Smitsono instituto kosmoso istorijos kuratorius Maiklas Niufeldas (Michael Neufeld), tokios prielaidos - viso labo tik neteisingo interpretavimo rezultatai. „Žmonės raketų gamybos programą tapatina su kosmine programa, o vokiečių raketų kūrimo programa buvo išimtinai skirta tik ginklų kūrimui, - tvirtina Niufeldas. - Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios nacistinė Vokietija palaikė raketų gamybą. Jos tikslas buvo sukurti raketą V-2, o vėliau, jei bus galimybė, dar didesnio galingumo ir veikimo atstumo ginklą“ (paranormal.lt).

1933 metais atėję į valdžią nacistai Vokietiją valdė iki pat visiško pralaimėjimo 1945 metais. Šis periodas pasižymi intensyviu karinės pramonės augimu, kuri, iš esmės, savo reikmėms pajungė šalies ekonomiką ir mokslą - buvo vystomos tik tos mokslo šakos, kurios padėjo vokiečiams kurti naujus ar tobulinti senesnius ginklus. Suprantama, kadangi raketos buvo ypač efektingas ginklas, jų gamyba tapo viena iš greičiausiai besivystančių pramonės šakų. Gal vokiečių mokslininkai, pavyzdžiui, Verneris fon Braunas, ir svajojo apie kosmoso tyrimus, savo žinias jie galėjo pritaikyti tik kurdami balistines raketas. „Jie tvirtino, kad po ginklų programos bus pradėti kosmoso tyrimai, - rašo Brauno biografas Bobas Vordas. - Galiausiai turėjo būti sukurta kosminė programa, ir tai buvo kelias, kurį reikėjo nueiti, išgyventi karo laikotarpį, kad būtų sukurtos reikiamos technologijos. Tačiau nemanau, kad Vokietijos jėgos struktūros turėjo kokių minčių kurti ir vystyti kosmines programas“.

Iš tikrųjų vokiečių mokslinių tyrimų šioje srityje šaknys siekia kur kas ankstesnius metus - dar 3-iame dešimtmetyje buvo parašyti teoriniai veikalai, kuriuose buvo teigiama apie kosminių skrydžių galimybę. Vienas iš šių darbų autorių buvo Hermanas Obertas. Po karo vokiečių mokslininkai, kūrę raketas, nenutolo nuo šių reikalų - daugelis jų ir toliau darbavosi amerikiečių ir sovietų tyrimo grupėse ir konstruktorių biuruose. Tas pats Braunas tapo vienu iš pagrindinių NASA specialistų. Gali būti, kad šių žmonių sėkmė ir tapo priežastimi skleisti mitą apie nacistų kosminę programą. „Šaltojo karo metais fon Braunas ir kiti pagrindiniai jo pavaldiniai sąmoningai iškraipė tiesą, teigdami, kad tuo metu, kai kūrė kovines raketas, iš tiesų juos domino tik kosmosas, -teigia Niufeldas. - Ir tai yra akivaizdu. Daugelis jų ne tik dirbo, tobulindami ginkluotę, bet ir buvo idėjiniais nacistais, kurie po karo nusprendė apie tokias detales geriau nutylėti“. Tuo metu, kai Antrasis pasaulinis karas vis labiau tolsta į praeitį, priimti sugalvotą „blogų ir gerų vokiečių“ priešpriešą tampa vis lengviau. Taip fon Braunas tapo genijumi ir represinio aparato auka, o Himleris ir Mengelė buvo priskirti niekšams. Iš tiesų, viskas paaiškinama kiekvieno atskiro mokslininko „naudingumu“ amerikiečiams ar sovietams. „Esu rašęs, kad fon Braunas buvo kosmoso fanatiku, - prisimena Niufeldas. - Jis tam iš tiesų skyrė labai daug dėmesio, tačiau nereikia užmiršti, kad jis buvo uoliu nacionalistu, palaikančiu nacius. Tai reiškia, kad ginklų kūrimas jam nekėlė jokių moralinių prieštaravimų. Jis taip pat galėjo galvoti apie raketą, kuri galėtų tarnauti ir kariniams tikslams, ir kosmoso įsisavinimui“.

Tą dieną, kai vokiečiai paleido pirmąją raketą V-2, vokiečių generolas Valteris Donbergeris pavadino „naujos transportavimo ir kosminių kelionių eros pirmąją diena“. Vėliau šios raketos, galinčios skristi viršgarsiniu greičiu ir gabenti apie toną sprogmenų, vien tik Didžiojoje Britanijoje pražudė 2724 kareivius. Tokiu būdu, nors ir buvo kalbamos didingos kalbos, tikrąja V-2 raketos paskirtimi jau tuomet niekas neabejojo. Netgi po Trečiojo reicho griūties ši raketa buvo naudojama kaip bauginimo ir kariavimo priemonė. Būtent V-2 pagrindu buvo kuriamos sovietų ir amerikiečių raketos, kurios branduolinę grėsmę pavertė realybe. Iš esmės, vokiečių pasiekimai, kuriant V-2 raketą, jiems neatnešė jokios realios naudos. O štai Sovietų Sąjunga, JAV, Prancūzija ir, netiesiogiai, kai kurios kitos šalys, vis tik sugebėjo iš to gauti naudos. Šios raketos tapo atraminiu tašku vėlesniems skrydžiams į kosmosą.

Kas būtų atsitikę, jeigu nacistai Vokietijoje nebūtų atėję į valdžią? Ar gali būti, kad 3-iame dešimtmetyje pasiūlytos idėjos būtų pradėtos įgyvendinti jau per sekančius dešimtmečius? Kaip mano fon Brauno biografas, į šį klausimą gali atsakyti pati žmogaus prigimtis: „Aš manau, kad kosminis amžius būtų atėjęs po daugelio dešimtmečių. Nors ir labai liūdna tai pripažinti, karas visuomet buvo technologijų varomąja jėga, kalbant tiek apie aviaciją, tiek ir apie kitus dalykus. Kosminiai skrydžiai, be abejonės, būtų pradėti, tik jų laukti būtų tekę žymiai ilgiau“.