«Ugninio brilianto» paslaptis

Prieš trejus metus, 2015 metų kovo 27 d. dykumoje netoliese Bonanzos miesto (Oregono valstija, JAV) įvyko incidentas, kuris jau įtrauktas į MUFON (Mutual UFO Network) organizacijos sąrašus. Dokumento Nr. 64286.

Vienas turistas, kurio vardas kol kas neskelbiamas, naktį išlindo iš palapinės, pažadintas „keisto traškėjimo“. Vyras pabandė įsijungti kišeninį žibintuvėlį, norėdamas pamatyti garso šaltinį, tačiau žibintuvėlis neveikė. Netikėtai už kelių dešimčių metrų pastebėjo rombo formos objektą, kuris sklendė virš žemės ir švietė juodai violetine šviesa. Vyriškis, norėdamas nuvyti neprašytą svečią, šovė iš trauminio pistoleto, tačiau ginklas nesuveikė. O toliau įvykiai vyko kaip Keš ir Lendrumų atveju, kuris laikomas vienu mįslingiausiu kontaktu su NSO...

Kas įvyko Teksase?

Prisiminkime įvykio, kuriame dalyvavo Keš ir Lendrumai, aplinkybes. 1980 metų gruodžio 29 d. vakare Betė Keš nusprendė nuvykti pavakarieniauti į restoraną Deitone (Teksasas) kartu su Vike Lendrum ir jos septynmečiu anūku Kolbiu. Moterys ir berniukas keliavo automobiliu, o kelias ėjo per mišką. Apie 21 valandą visi trys danguje pamatė šviečiantį objektą, kuris greitai nusileido žemyn iki medžių aukščio ir pakibo virš kelio maždaug 40 m atstumu nuo liudininkų. Moterys vėliau pasakojo, kad objektas turėjo daugybę briaunų ir priminė briliantą. Iš apatinės objekto dalies išsiverždavo ugnies liežuviai, o sklidęs garsas priminė iš dujinio degiklio sklindantį garsą. Nuo objekto sklido karštis. Automobilis, kuriame sėdėjo moterys su berniuku, taip įkaito, kad Keš negalėjo prisiliesti prie durelių.

Objektas ėmė tolti, moterys važiavo paskui jį. Netrukus jos danguje pastebėjo daug malūnsparnių. Jie nuo objekto buvo ne arčiau kaip 1200 metrų atstumu.

Kitą dieną visi trys pasijuto blogai: Kolbiui ant veido atsirado nudegimo požymiai, o jo močiutei Vikei Lendrum ant nagų atsirado keistos dėmės. Be to, jai ėmė kuokštais kristi plaukai. Po dviejų mėnesių abiems moterims buvo diagnozuotas krūtų vėžys. Betė Keš ir Vikė Lendrum nusprendė, kad jų matytas objektas, kurį lydėjo kariniai malūnsparniai, yra JAV KOP nuosavybė, todėl JAV vyriausybei iškėlė 20 milijonų dolerių ieškinį. 1986 metų rugpjūčio mėnesį teisėjas Rosas Sterlingas nutraukė teismo procesą, remdamasis tuo, kad KOP neturi skraidančio aparato, panašaus į NSO, kurį matė ieškovės. Kaip pranešė tyrime dalyvavęs NASA darbuotojas Džonas Šusleris, teismas neatsižvelgė į liudininkų parodymus apie malūnsparnius. Nors pastarieji buvo identifikuoti kaip „Chinook CH-47“ malūnsparniai, nė viena žinyba nepripažino juos turinti, o kariuomenė neigė jų pasirodymo galimybę netoliese Deitono 1980 metų gruodžio mėnesį.

Deja vu Oregone keistenybės

Dabar grįžkime prie Oregone vykusių įvykių. Kodėl kalbama apie Teksaso įvykio pasikartojimą? Kas šiame pasikartojime atrodo keisčiausia? Ar tai, kad dokumente Nr. 64286 minėtam asmeniui buvo užfiksuoti nudegimai, būdingi radiacijos poveikiui odai? O gal tai, kad neatpažintas skraidantis objektas, kurį apibūdino liudininkas, išoriškai kaip du vandens lašai panašus į NSO, kurį matė Keš ir Lendrumai? Visiškai ne. Galiausiai, galima prisiminti praktiškai analogišką atvejį, kai 1967 metų gegužės 20 d. Falkono ežero apylinkėse (Manitobos provincija, Kanada) mechanikas Stefanas Michaliakas taip pat pamatė juodai violetinį objektą, žaižaruojančiomis briaunomis ir patyrė analogiškus nudegimus.

Vėliau radiologai iš JAV sveikatos ministerijos užregistravo - kaip ir jų kolegos Teksaso ir Oregono atvejais - dirvos, virš kurios kybojo tas pats „ugninis briliantas“, radiacinį užteršimą.

Keisčiausias dalykas Oregono incidente yra tai, kad liudininkas papasakojo apie malūnsparnius, kurie netrukus pasirodė maždaug kilometro atstumu nuo NSO (Teksase atstumas buvo ne mažiau 1200 metrų). Ir tai dar ne vienintelis sutapimas. Turistas iš Oregono malūnsparnius apibūdino kaip tuos pačius „Chinook CH-47“ markės. Kas čia keisto? Viską paaiškinsime.

Transporto malūnsparniai kaip NSO „perėmėjai“

Jeigu Keš ir Lendrumų atveju liudininkai kalbėjo daugiau kaip apie dvi dešimtis minėtos markės malūnsparnių, tai Oregono atveju kalbama apie tuziną. Na ir kas?

Žmogui, kuris nesusijęs su armijos reikalais, atrodo visiškai logiška, kad perimti NSO, kurio parametrai, tikriausiai, žymiai geresni už žemiškųjų skraidančių aparatų, yra siunčiama kiek galima daugiau malūnsparnių.

Spaudoje, pasakojančioje apie 1980 metų Teksaso incidentą, buvo parašyta: „Perimti objekto buvo pakelti malūnsparniai „Chinook CH-47“. Tačiau „Boeing“ bendrovės gamybos malūnsparniai „Chinook CH-47“ netinka ne tik NSO perėmimui, tačiau ir žemiškos kilmės skraidančių aparatų perėmimui. Tai - sunkus karinis transporto malūnsparnis. Nesileidžiant į technines smulkmenas galima pasakyti, kad jie yra naudojami transportuoti desantą kartu su artilerijos sistemomis. Daugiau kaip dvi dešimtys malūnsparnių „Chinook CH-47“?! Kas ir prieš kokį antžeminį priešininką 1980 metais vykdė plataus masto operaciją vietovėje, kur buvo užfiksuotas „ugninis briliantas“?

Dar vienas įdomus dalykas. Jeigu 1980 metais kariuomenė neigė malūnsparnių pasirodymo prie Deitono galimybę, ir tai atrodė absurdiška, nes šiame rajone buvo kelios aviacijos bazės, turinčios malūnsparnius „Chinook CH-47“, tai dabartiniu metu tokie tvirtinimai, jeigu jie bus, atrodys visiškai logiški. Juk šalia Bonanzos nėra aviacijos bazių, be to, nuo praėjusio amžiaus 7-o dešimtmečio gaminami malūnsparniai „Chinook CH-47“ šiuo metu yra retenybė. Vargu, ar visose Jungtinėse Amerikos Valstijose pavyktų bent dešimtį jų aptikti.

„Ugniniai briliantai“: versija apie kilmę

Gal skaitytojai mano kitaip, tačiau mūsų manymu versijos apie „ugninių briliantų“ kilmę, nors ir kokios sensacingos jos atrodytų, visiškai nevertos dėmesio. Priežastis yra ta, kad jos yra spekuliacinės ir neparemtos netgi netiesioginiais faktais.

Pavyzdžiui, yra teorija, kad rombo formos kapsulėse, kurios atsitiktinius liudininkus „apdovanoja“ nudegimais ir onkologiniais susirgimais, Žemę lanko ne ateiviai, o mūsų palikuonys, kurie įsisavino kelionių laike technologiją. Tokiam teiginiui nėra nė vieno patvirtinančio fakto.

Štai dar viena versija, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau logiška: kariškiai atokiose vietose atlieka slaptus bandymus. Kažkurio bandymų etapo liudininkai, galima sakyti, tampa aukomis. Tačiau ši versija tokia pati spekuliacinė, kaip ir teorija apie keliautojus laike. Atsiminkime, kad visais trimis atvejais - 1967, 1980 ir 2015 metais - dalyvauja tokios pačios formos neatpažintas skraidantis objektas, pasižymintis tokiais pačiais parametrais.

Pripažinkite, sunku įsivaizduoti, kad per pusę amžiaus eksperimento vykdytojai nepasinaudojo techninio progreso galimybėmis ir netgi išoriškai nepatobulino „ypač slapto karinio objekto“. Norint suprasti, koks tai absurdiškas teiginys, galima atsiminti, kaip per tą laiką pasikeitė žemiečių karinė technika, bent jau išoriškai. Kariniai lėktuvai ir tankai tapo labiau aerodinamiški, jų korpusas tapo labiau užapvalintas. „Briliantas“ per tą laiką visiškai nepasikeitė. Taigi, mes tikrai nežinome „ugninių briliantų“ paslapties, o skleisti nepatikrintas keistas hipotezes būtų nesolidu. Tačiau mes pažadame, kad ir toliau domėsimės įvykio Oregone tyrimu. Kai bus naujienų, apie jas informuosime žurnalo skaitytojus.