Unikalus eksperimentas su protu

Garsusis Filadelfijos eksperimentas toliau buvo tęsiamas nuo XX amžiaus 6-o dešimtmečio. Šio tyrimo kulminacija tapo eksperimentas Montok Pointe, kuris tęsėsi iki 1983-ųjų metų. Pagrindinis tikslas buvo sukurti technologiją, padedančią valdyti žmonių protus. Amerikiečių inžinieriaus Prestono Nikolso surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad kai kuriems tyrinėtojams pavyko sukurti „slydimą“ per įvairius realybės variantus. Daugeliui skaitytojų išvados pagal šią temą atrodys tarsi iš mokslinės fantastikos srities.

Prestonas Nikolsas dirbo didelėje amerikiečių radiotechninėje kompanijoje, kuri vykdė slaptus karinius užsakymus. Jis ėmė ieškoti Montok Pointo eksperimento pėdsakų, nes pastebėjo neįprastų efektų (karo paslaptys - paranormal.lt).

Pirma, 1974-ais metais jam pavyko užfiksuoti keistus radijo signalus, kuriuos skleidė JAV KOP bazės Montok Pointe radaras. Šių signalų dažnis buvo 410-420 MHz. Šis spinduliavimas slopino žmonių, esančių radaro veikimo zonoje, protinę veiklą.

Antra, Nikolsas sutiko visiškai jam nepažįstamų žmonių, kurie jame atpažino savo buvusį viršininką. Atseit, jie kartu dalyvavo Montok Pointo eksperimente.

Trečia, Montok Pointo apylinkėse jis surinko nemažai duomenų apie keistus oro reiškinius (anomalius uraganus, viesulus ir kt.) bei apie keistą gyvūnų ar žmonių grupių elgseną. Aišku, kad tai buvo susiję su galingų netvarkingų virpesių generatorių veikla. Šie virpesių aukštutinės amplitudės buvo sumažintos autokoreliacijos būdu. Vykdant supančios aplinkos svyravimų autokoreliaciją „baltojo triukšmo“ šaltiniu, vyksta informacinės įvairovės sumažėjimas aplinkoje, padidėja informacinė entropija, chaosas, sumažėja tvarka. Visa tai sumažina pasirinkimo variantų kiekį, susilpnina žmonių mąstymą bei sukelia gyvūnų agresijos priepuolius.

Ketvirta, kas yra įdomiausia, Nikolsas aptiko savo „paralelinio“ darbo ir gyvenimo pėdsakus, tarsi būtų dirbęs projekte, apie kurį normalioje būsenoje nieko nežinojo. Jis supančioje aplinkoje aptiko kelių alternatyvių realybių pėdsakus - netikėtą daiktų ir žaizdų kūne atsiradimą, tarnybinį paštą, kuris neatitiko jo lygio, trumpalaikį įvykių, kurie vyko žymiai vėliau, stebėjimą ir t.t.

Prestonas Nikolsas savo tyrimo metu nustatė štai ką: Džono fon Neimano vadovaujama grupė savo tyrimams atlikti gavo radarą, kuris anksčiau buvo naudojamas kaip priešlėktuvinės gynybos sistemos dalis. Iš pradžių buvo atlikta eilė eksperimentų, kurių metu bandomieji žmonės buvo veikiami kryptingu lazerio spinduliu. Padarę tam tikrus pakeitimus radaro valdymo sistemoje, tyrinėtojai bandomuosius apšvitino nedeginančiąja elektromagnetinio lauko sudedamąja, kad nebūtų padaromi nudegimai nuo ypač aukšto dažnumo spinduliavimo.

Štai ką rašė Nikolsas: „Pastato viduje ekranuotame kambaryje buvo pastatyta speciali kėdė. Iš pradžių į kėdę buvo sodinamas žmogus (sensityvas Dankanas Kameronas). Po to buvo vykdomas mikrobangų energijos matavimas, atidarant ir uždarant duris. Eksperimentai buvo vykdomi su įvairios trukmės impulsais, įvairaus dažnio impulsai buvo derinami su banginiu spinduliavimu. Buvo išbandyta viskas, ką tik galėjo sugalvoti tyrinėtojai. Norėjo netgi ištirti, kas atsitiks kėdėje sėdinčiam žmogui, jeigu jis būtų paveiktas impulsiniais ar banginiais rentgeno spinduliais. Paaiškėjo, kad kai kurie spinduliavimai priverčia žmogų miegoti, verkti, juoktis, jaudintis ir t.t. Kalbama, kad visiems bazės darbuotojams keisdavosi nuotaika, kai būdavo įjungiamas „Protingasis radaras“. Tai labai sudomino projekto vadovus, nes jie pirmiausia užsiėmė žmoniškojo faktoriaus tyrimu. Tyrinėtojai norėjo išmokti pakeisti smegenų svyravimo dažnį. To buvo siekiama įvairios trukmės ir amplitudės spinduliavimu, siekiant nustatyti jų sąryšį su įvairiomis biologinėmis funkcijomis. 425-450 MHz dažnių diapazone tyrėjams iš tiesų pavyko aptikti langą į žmogaus protą. Sekantis žingsnis buvo išsiaiškinti tai, kas yra proto viduje“.

Eksperimentų metu paaiškėjo, kad šuoliškas spinduliavimo keitimas tam tikra seka leidžia pasiekti efektyvesnį poveikį žmogaus psichikai. Po ilgų eksperimentų serijų tyrinėtojai sukūrė valdymo bloką, kurio pagalba buvo galima sukurti dažnių su vienais ar kitais moduliacijų ir trukmės parametrais perjungimo programą.

Paaiškėjo, kad tam tikra spinduliavimo kombinacija nukreipia žmogaus mintis norima kryptimi. Uždavus siųstuvui atitinkamą programą ir perdavus signalą per anteną, galima žmogui įteigti reikiamas mintis. Tokiu būdu galima pasiekti praktiškai bet kokio norimo rezultato, reikia tik sudaryti atitinkamą programą. Kitame etape buvo žymiai patobulinta eksperimentinė įranga. Tyrinėtojai įgijo prietaisą, kuris leido pagauti žmogaus mintis ir jas perkoduoti į elektrinių signalų seką. Nikolsas tvirtina, kad šią technologiją tyrinėtojai gavo iš Sirijaus žvaigždžių sistemos atstovo projekto „Viską matanti akis“ metu.

Vėl pasiremsime Nikolso duomenimis: „Aplink kėdę buvo įrengtos trys ričių grupės taip, kad kiekviena grupė kūrė vieną iš trijų vieną kitai statmenų elektromagnetinio lauko dedamųjų. Tokiu būdu žmogus atsidurdavo viduje lauko, kurį kūrė ričių sistema. Ričių išėjimai buvo pajungiami prie trijų imtuvų, kurių detektoriai turėjo tikslaus derinimo galimybę duotame dažnyje. Pagrindinis klausimas, į kurį mes nežinome atsakymo - koks dažnis buvo naudojamas šiuose tyrimuose.

Detektorius išskirdavo eterinį žmogaus signalą, kuris keitė ričių kuriamą lauką, generuodamas tam tikrus impulsus duoto dažnio fone. Šiame etape jau galima tirti vienų ar kitų minčių atitikimą su signalais, gaunamais iš aprašyto įrenginio. Tai reiškia, kad tikrai buvo galima skaityti žmogaus aurą, arba kitais žodžiais tariant - elektromagnetinį žmogaus lauką. Kaip radijo imtuvai sugeba pagauti žmogaus kalbą, perduodamą radijo bangomis, taip ir šis prietaisas sugauna mintis, kurios (pagal šią teoriją) veikia žmogaus aurą.

Po to skaitmeninis keitiklis signalą perkoduodavo į skaitmeninį formatą ir perduodavo į elektroninę skaičiavimo mašiną (ESM) Cray-1, kuris iššifruodavo gautą informaciją. Turėjo būti atliktas didžiulio kruopštumo darbas, kol buvo suderinta aparatūra ir išanalizuoti gauti duomenys taip, kad kompiuteris galėtų atspausdinti minčių dialogą.

Dar daugiau pastangų įdėti reikėjo tam, kad būtų atkurtas mintyse matomas vaizdas. Tobulesnės technologijos leido sukurti trimatį atvaizdą ekrane arba atspausdinti ant popieriaus“.

Kitas žingsnis buvo minčių gaudymo ir pavertimo į skaitmeninį formatą sistemos integracija su radaro valdymo sistema. ESM Cray-1, kuri sugautas žmogaus mintis paversdavo dvejetainiu kodu, buvo sujungta su ESM IBM-360, kuri valdė radarą. Buvo sukurta galimybė per atstumą perduoti žmogaus, sėdinčio kėdėje, mintis tiems žmonėms, kurie buvo radaro spinduliavimo zonoje. Kadangi kėdė, o tiksliau - joje sėdintis žmogus, irgi galėjo patekti j radaro spinduliavimo zoną, todėl kėdė buvo izoliuota ekranuotomis Teslos ritėmis, kad sėdinčio žmogaus smegenyse neatsirastų teigiamas atgalinis ryšys.

Po to, kai buvo suderintos visos sistemos, tyrinėtojams pavyko atlikti nepaprastą eksperimentą - materializuoti daiktus iš eterio radaro elektromagnetiniame lauke. Šiuo atveju galingas siųstuvo spinduliavimas buvo moduliuojamas mintimis žmogaus, kuris mintyse įsivaizdavo materializuojamą objektą. Sistema tapo eterio erdvės ir laiko mo-duliatoriumi.

Nikolsas taip aprašo: „Kėdėje sėdintis žmogus mintyse įsivaizdavo tvirtą daiktą ir vietą bazės teritorijoje, kur jis turi atsirasti. Ką Dankanas įsivaizdavo mintyse, siųstuvas iš eterio suformuodavo įsivaizduojamo daikto matricą, ir jam pakako energijos materializuoti daiktą nurodytoje vietoje. Tai reiškia, kad buvo sukurtas metodas, kaip galima materializuoti žmogaus mintis“.

Viskas, ką Dankanas sugalvodavo, iš tikrųjų atsirasdavo. Dažniausiai būdavo matomi tik daikto kontūrai.

Kartais materializuodavosi realus daiktas, kuris toks ir išlikdavo po radaro išjungimo. Kai kurie daiktai materialūs išbūdavo tik tol, kol veikdavo siųstuvas. Kompiuterinė minčių skaitymo sistema leisdavo tarpiniame etape registruoti Dankano mintyse esančius atvaizdus, juos klasifikuoti ir atrinkti tolimesnei transliacijai per siųstuvą. Minčių materializacija dažniausiai buvo vykdoma aplink Montok Pointo karinę bazę esančiose apylinkėse. Kartais bandymai buvo atliekami ir kitose teritorijose.

Tai, kas Dankano mintyse būdavo jo paties subjektyvi realybė, sistemos pagalba tapdavo objektyvia realybe (tvaria ar nepatvaria, priklausomai nuo aplinkybių). Pavyzdžiui, jis galėjo pagalvoti apie namą, ir tas namas būtų atsiradęs bazėje. Paprastai taip eksperimentai ir buvo vykdomi.

Sistema veikė gana tiksliai. Norėjosi išbandyti įvairias jos galimybes. Pirmasis eksperimentas vadinosi „Viską matanti akis“. Rankoje laikydamas plaukų kuokštelį ar kitą tinkamą daiktą, Dankanas galėdavo mintyse susikoncentruoti į jų savininką ir matyti aplinką jo akimis, girdėti jo ausimis, jausti jo kūnu. Jis tiesiog galėdavo įsikūnyti į bet kurį žmogų, gyvenantį mūsų planetoje. Buvo atlikta didelė tokių eksperimentų serija. Dabar sunku pasakyti, kiek toli buvo nužengta.

Suprantama, tokie veiksmai yra visiškai neteisėti, o pats eksperimentas atrodo greičiau bauginantis, nei neįtikėtinas.
Mokslininkus domino, ką galvoja žmonės. Vėliau jie panoro sužinoti ar galima į žmogaus smegenis įdiegti reikiamas mintis. Norint tai patikrinti, Dankanui buvo organizuojamas susitikimas su kokiu nors žmogumi. Po to, šiam net nežinant, Dankanas mintyse susikoncentruodavo ties šiuo žmogumi. 95-iais % atvejų bandomasis žmogus elgėsi taip, kaip jam mintyse nurodydavo Dankanas. Turėdamas galimybę savo mintis įdiegti giliai į kitų žmonių protus, Dankanas galėjo juos valdyti ir priversti daryti tai, ko tik jis užsinorėjo. Šiuo atveju poveikis buvo žymiai gilesniame lygyje, nei paprastos hipnozės atveju.

Mokslininkai, pasinaudodami Dankanu, minčių nuskaitymo sistema ir siųstuvu, galėjo į žmogaus smegenis įdiegti mintis, programas ir įsakymus. Dankano mintys tapdavo nuosavomis žmogaus mintimis, todėl tokį žmogų galima buvo priversti atlikti tai, ko jis niekada nebūtų padaręs. Būtent šis aspektas tapo pagrindinis Montok Pointo eksperimente.

Šia kryptimi tyrimai buvo vykdomi iki 1979-ųjų metų. Jų metu buvo atliekamos eksperimentų serijos. Kai kurių eksperimentų rezultatai buvo nepaprastai įdomūs, o kai kurie sukeldavo baisias pasekmes. Bandymų taikiniai buvo pasirenkami tiek atskiri asmenys, tiek žmonių grupės, gyvūnai, konkretūs rajonai ir technologijos. Tyrinėtojai galėjo sukurti bet kokį poveikį, pavyzdžiui, televizoriaus ekrane sukurti trikdžius, sustabdyti vaizdą ar iš viso jį pašalinti. Telekinezės būdu jie perstumdydavo daiktus, patalpose padarydavo tikrą chaosą. Vieno eksperimento metu Dankanas įsivaizdavo dūžtantį stiklą. Siųstuvo energijos pakako tam, kad išdužtų visi langai viename pastate netoli Montok Pointo esančiame miestelyje. Taip pat buvo atliekami bandymai, kurių metu gyvūnai iš apylinkių būdavo sugenami į miestą, sukeliamas nusikalstamumo šuolis gyventojų tarpe ir panašiai.