Žaibai ir žmonės

Reiškinio, kurį mes vadiname žaibu, masteliai tiesiog grandioziniai. pakanka pasakyti, jog visame pasaulyje kiekvieną valandą įvyksta iki milijono išlydžių, žaibo ilgis kartais siekia net 150 km. Žaibe srovės stiprumas siekia šimtus kiloamperų. Žaibo temparatūra višija 25-30 tūkstančių ºC.

Tačiau dar labiau stebina žmogaus ir žaibo savitarpio santykis. Kartais susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės tiesiog traukia žaibus. Yra žinoma prancūzų karininko Samerfordo istorija. 1918 žaibo smūgis jį išmetė iš balno, dėl to majoro apatinė kūno dalis tapo suparalyžiuota. Prisireikė sudėtingo gydymo, daug pratimų, kad vyras vėl galėtų pradėti vaikščioti (paranormal.lt).

Po kiek laiko vyras iš Prancūzijos persikėlė į Vankuverį (Kanada). 1924 metais vieną dieną vyras su trimis draugais žvejojo. Staiga vėjas atpūtė audros debesis, ėmė lyti, žaibuoti. Vyrai nuo lietaus pasislėpė po netoliese kranto augančiu medžiu, tačiau žaibas vis vien surado savo auką - majoras vėl tapo paralyžiuotas.

Praėjo dar keli metai. 1930 metais majoras, vėl atsigavęs nuo paralyžiaus, vaikštinėjo miesto parke. Ir vėl jį užklupo audra. Žaibo smūgis vyrą dar kartą paralyžiavo. Po šio įvykio Samerfordas nugyveno dar porą metų. Tačiau tuo jo bendravimas su žaibais nesibaigė: 1934 metais žaibas trenkė į majoro antkapį Vankuverio kapinėse. Ne vien tik majoras Samerfordas traukė žaibus. Gineso rekordų knygoje rašoma apie amerikietį, Nacionalinio parko jėgerį Rojų Salivaną, į kurį žaibas trenkė net septynis kartus!

Pirmasis vyro unikalus sugebėjimas pritraukti žaibus pasireiškė 1942 metais, kai dėl žaibo smūgio jis neteko kojos nykščio.

1969 metų liepos mėnesį žaibas vyrui nudegino antakius, dar po metų, 1970 metų liepos mėnesį, jis patyrė kairiojo peties nudegimus. 1972 metų balandžio mėnesį žaibas Salivanui nudegino galvos plaukus, o 1973 metų rugpjūčio mėnesį vyras ne tik neteko ataugusių plaukų, bet ir patyrė kojų nudegimus.

Atrodytų, to daugiau nei pakankamai vienam žmogui. Tačiau nieko panašaus! 1976 metų liepos mėnesį žaibo išlydis sužalojo vyrui mentę, o 1977 metų liepos mėnesį po eilinio žaibo smūgio vyras pateko į ligoninę su krūtinės ir pilvo nudegimais.

Ne mažiau keistas nutikimas įvyko Japonijoje. Moksleivių grupė keliavo kalnuose, kai kilo audra. Mokytojas, nenorėdamas, kad vaikai pasimestų nuo grupės, liepė jiems susirišti viena virve - panašiai, kaip tai daro alpinistai. Į šią gyvą grandinę trenkė žaibas. Keisčiausia tai, kad žuvo kas trečias mokinys, o tarp jų esantys kiti du mokiniai liko gyvi. Japonų mokslininkų atlikti tyrimai šio keisto fakto niekaip nesugebėjo paaiškinti.

Nepaaiškinami atvejai, kai netikėtai ir visiškai gražiu oru, kai danguje nėra nė debesėlio, iš kažkur atsiranda žaibas, pražudantis žmones. Kartą toks įvykis nutiko Buržė rajone Prancūzijoje. Kareivinių kieme marširavo kareivių būrys, kai netikėtai į jį iš giedro dangaus trenkė žaibas. Ant žemės atsidūrė 19 kareivių, deja, keletas jų buvo negyvi.

Sunku paaiškinti įvykius, kurie keletą metų vyko Italijoje. 1899 metais Taranto kaime savo namo kieme buvo žaibo užmuštas valstietis Primarda. Praėjo trylika metų, ir toje pačioje vietoje žaibas užmušė jo sūnų. O 1949 metų spalio mėnesį istorija vėl pasikartojo - nuo žaibo smūgio žuvo Primardos anūkas.

Kaip paaiškinti reiškinį, kai žaibas aukos kūne palieka savotiškas fotografijas, kurios turi netgi savo pavadinimą - keranografija?

Pavyzdžiu gali būti maža mergaitė, kuri audros metu stovėjo prie lango. J ją trenkė žaibas. Jos kūne atsirado kieme augančios tuopos atvaizdas. Arba kitas atvejis, kai žaibas nutrenkė laive buvusį jūreivį - jo kūne atsirado pasagos, kabojusios ant stiebo kaip laimės ženklas, antspaudas.

Vienas berniūkštis užlipo į medį, norėdamas iš paukščių lizdo paimti kiaušinius. Tuo metu į medį trenkė žaibas. Ant berniuko kūno atsirado paties medžio, į kurį lipo berniukas, atvaizdas, taip pat buvo matyti šakelės su lizdu ir netgi ant šakelės tupintis paukštis.

Žaibai palieka antspaudus ne tik žmonių kūnuose, bet ir gyvūnų. Pats keisčiausias atvejis nutiko 1971 metais. Jasperas Barotas, gyvenantis Pietų Karolinoje (JAV), iš medžioklės parnešė sumedžiotą kiškį. Žmona ėmė ruošti laimikį vakarienei. Kai nuo priekinės letenos nunėrė kailį, ant jos buvo matomas nedidelis, tačiau ryškus moters veidas: papūstos lūpos, susukti plaukai, ilgos blakstienos.

Žinoma, tai toli gražu nėra visi nepaaiškinami atsitikimai, susiję su žaibais ir žmonėmis. Galima būtų parašyti dar apie daugybę panašių įvykių. Tačiau tai nesuteiktų daug naudos, nes dauguma šių keistų įvykių nesulaukė paaiškinimo iki šių dienų.