10 didžiausių pandemijų istorijoje

Mokslininkai ir medicinos tyrėjai po daugelio metų rado tikslų apibrėžimą, kas yra pandemija ir kuo ji skiriasi nuo epidemijos, tačiau visi sutinka su tuo, kad žodis apibūdina plačiai paplitusią ligą, viršijančią įprastas sveikatos normas konkrečiame geografiniame regione. Cholera, buboninis maras, raupai, gripas yra vieni žiauriausių žudikų žmonijos istorijoje.

Šių ligų protrūkiai peržengia tarptautines sienas ir yra vadinami pandemijomis, kurios, ypač raupų, per visą istoriją pasiglemžė 300 – 500 mln. žmonių gyvybių. Verta taip pat paminėti, kad Ebolos viruso protrūkis, nusinešęs tūkstančių žmonių gyvybes, vis dar yra Vakarų Afrikoje. Kartais šis protrūkis gali būti pavadinamas pandemija, tačiau kol kas ji laikoma epidemija, todėl į pandemijų sąrašą nėra įtraukiama.

10 didžiausių pandemijų istorijoje:

ŽIV ir AIDS pandemija (pikas 2005 – 2012 metais). Žuvusiųjų – 36 mln. ŽIV (AIDS) pirmą kartą nustatytas 1976 metais Kongo Demokratinėje Respublikoje, o pasauline pandemija tapo nuo 1981 metų. Šiuo metu gyvena apie 31 – 35 mln. žmonių, sergančių ŽIV, iš kurių didžioji dauguma gyvena Afrikoje, į pietus nuo Sacharos dykumos.

Gripo pandemija (1968). Žuvusiųjų – 1 mln. II kategorijos gripą, kartais vadinamą Honkongo gripu, 1968 metais sukėlė A gripo viruso H3N2 padermė, genetinis H2N2 potipio potipis. Nuo pirmojo pranešto atvejo 1968 m. Liepos 13 d. Honkonge praėjo tik 17 dienų, kol viruso protrūkiai buvo paskelbti Singapūre ir Vietname, o per tris mėnesius jis išplito Filipinuose, Indijoje, Australijoje, Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Azijos gripas (1956 – 1958). Žuvusiųjų – 2 mln. Azijos gripas buvo pandemijos H2N2 potipio A tipo gripo protrūkis, kilęs iš Kinijos provincijos Guidžou. Iš ten virusas pateko į Singapūrą, Honkongą ir Jungtines Amerikos Valstijas.

Gripo pandemija (1918). Žuvusiųjų – 20 – 50 mln. Ši gripo pandemija nuo kitų skyrėsi tuo, kad nuo jos mirė ne vaikai, pagyvenę ir nusilpę asmenys, bet visiškai sveiki jauni suaugusieji.

Šeštoji choleros pandemija (1910 – 1911). Žuvusiųjų – daugiau nei 800 tūkst. Kilo Indijoje, iš kur netrukus išplito į Viduriniuosius Rytus, Šiaurės Afriką, Rytų Europą ir Rusiją. Šeštoji choleros pandemija taip pat buvo paskutinio amerikiečių choleros protrūkio (1910–1911) šaltinis. Amerikos sveikatos priežiūros institucijos, pasimokiusios iš praeities įvykių, stengėsi kuo greičiau izoliuoti užsikrėtuosius, todėl JAV mirė tik 11 žmonių.

Gripo pandemija (1889 – 1890). Žuvusiųjų – 1 mln. Buvo manoma, kad Azijos arba Rusijos gripas yra gripo A viruso H2N2 potipio protrūkis, nors iš tikrųjų tai galėjo būti A gripo viruso potipis H3N8. Pirmieji atvejai buvo pastebėti trijose atskirose ir tolimose vietose: Bucharoje (Uzbekistane), Atabaskoje šiaurės vakarų Kanadoje ir Grenlandijoje. Spartus XIX amžiaus gyventojų skaičiaus augimas, ypač miesto vietovėse, padėjo gripui plisti visame pasaulyje.

Trečioji choleros pandemija (1852 – 1860). Žuvusiųjų – 1 mln. Kilo Indijoje, išplito Gango upės deltoje, po to nekeliavo per Aziją, Europą, Šiaurės Ameriką ir Afriką. Britų gydytojas Johnas Snow, dirbdamas neturtingame Londono rajone, stebėjo choleros atvejus ir nustatė, kad liga plinta per užterštą vandenį.

Juodoji mirtis (1346 – 1353). Žuvusiųjų – 75 – 200 mln. Manoma, kad buboninis maras kilo iš Azijos, o jį platino blusomis užsikrėtusios žiurkės, gyvenusios prekybiniuose laivuose.

Justiniano I maras (541 – 542). Žuvusiųjų – 25 mln. Justiniano maras paliko savo pėdsaką istorijoje, nes nusinešė iki ketvirtadalio rytinio Viduržemio jūros regiono gyventojų ir nusiaubė Konstantinopolio miestą, žuvo apytiksliai 5000 žmonių per dieną ir iš viso mirė 40 % miesto gyventojų.

Antoninų maras (165). Žuvusiųjų – 5 mln. Antoninų arba Galeno maras nusiaubė Mažąją Aziją, Egiptą, Graikiją ir Italiją. Manoma, kad tai buvo raupai arba tymai, nors tikroji priežastis vis dar nežinoma. Šią nežinomą ligą į Romą atvežė kareiviai, grįžę iš Mesopotamijos.

Rašo: priekavos.lt