Žmonių evoliucijos per 2 milijonus metų paslėptas didžiulis veiksnys

Naujajame mokslininkų tyrime teigiama, kad žmogaus evoliucijos eigą per pastaruosius 2 mln. metų lėmė gyvenamosios vietos pokyčiai, susiję su astronominiais klimato pokyčiais.

Naudodami beprecedentį Žemės klimato modeliavimą superkompiuteriu, kai per pleistoceno epochą vyko klimato pokyčiai, tyrėjai nustatė, kad tokių kintamųjų kaip krituliai ir temperatūra pokyčiai buvo susiję su tuo, kaip įvairios homininų rūšys, įskaitant Homo sapiens, apsigyveno ar klajojo per žmonijos priešistorės epochas.

"Nors skirtingos archajinių žmonių grupės mėgo skirtingą klimato aplinką, jų gyvenamosios vietos reagavo į klimato pokyčius, kuriuos lėmė astronominiai Žemės ašies svyravimo, posvyrio ir orbitos ekscentriškumo pokyčiai, - sako klimato fizikas Axelis Timmermannas (Axel Timmermann) iš Pusano nacionalinio universiteto Pietų Korėjoje.

Gauti rezultatai labai sustiprina argumentą, kad priešistoriniai klimato kaitos epizodai padėjo paskatinti Homo genties evoliuciją - seniai įtarta, bet vis dėlto sunkiai įrodoma hipotezė, nes trūksta tikslių klimato duomenų, kurie sutaptų su archajiškų žmonių atradimais fosilijose.

"Viena iš ryškiausių problemų yra ta, kad sausumos buveinių informacijos įrašai, pavyzdžiui, gaunami iš nuosėdų atodangų ir paleoežerų gręžinių branduolių, dažnai yra riboti laiko atžvilgiu", - aiškina archeologas Michaelis Petraglia (Michael Petraglia) iš Makso Planko žmonijos istorijos mokslo instituto Vokietijoje, kuris tyrime nedalyvavo, bet yra rezultatų komentaro autorius.

Siekdami apeiti šią problemą, Timmermannas ir jo komanda modeliavo aplinkos sąlygų pokyčius Žemėje per 2 mln. metų laikotarpį, įtraukdami astronominius klimato pokyčius dėl Žemės judėjimo, vadinamus Milankovičiaus ciklais.

Modeliavimas, atliktas Pietų Korėjos superkompiuteriu ALEPH, užtruko daugiau nei šešis mėnesius, o komanda teigia, kad tai yra ilgiausias iki šiol atliktas išsamus klimato modelio modeliavimas.

Tada tyrėjai palygino duomenis su dokumentais, patvirtinančiais kelių homininų rūšių buvimą fosilijose, įskaitant Homo erectus, H. heidelbergensis, H. neanderthalensis ir kitas, ir apimančiais daugiau kaip 3 000 geochronologiškai apribotų homininų fosilijų ir su jomis susijusios medžiagos.

Rezultatai pasakoja sudėtingą istoriją apie tai, kaip įvairios homininų grupės laikui bėgant įvairiai pasklido po Žemę, tačiau jie taip pat leidžia manyti, kad sklaida (ir kontrastingi gyvenamosios vietos laikotarpiai toje pačioje vietoje) buvo susijusi su klimato dėsningumais, darančiais įtaką tokiems veiksniams kaip tinkama temperatūra ir maisto prieinamumas.

"Mūsų tyrimas įrodo, kad klimatas atliko esminį vaidmenį mūsų Homo genties evoliucijoje", - sako Timmermannas.

"Esame tokie, kokie esame, nes per tūkstantmečius sugebėjome prisitaikyti prie lėtų praeities klimato pokyčių."

Kaip vieną iš pavyzdžių tyrėjai pateikia prielaidą, kad klimato įtampa pietų Afrikoje galėjo lemti H. sapiens atsiradimą, o H. heidelbergensis išnyko. Tyrime ne tik daroma prielaida, kad klimato duomenys atliko svarbų vaidmenį žmogaus evoliucijoje, bet ir žengiama dar toliau, teigiant, kad žmonių prisitaikymo pokyčių negalima visiškai paaiškinti, jei nesiremiama platesniu supratimu apie ekosistemas veikiančius klimato veiksnius.

"Norint suprasti homininų evoliuciją pleistocene, reikia atsižvelgti į visą erdvinį ir laikinį klimato signalo ir atitinkamo buveinių tinkamumo kompleksiškumą", - rašo tyrėjai.

Pasak Petraglia, norint eksperimentiškai patikrinti tokias idėjas, teks atlikti naujus lauko tyrimus, kruopščiai tiriant fosilijų įrašus ir ieškant paleoaplinkos informacijos pėdsakų, kurių dar nesame aptikę.

"Dar daug ką reikia sužinoti apie klimato kintamumo per pastaruosius 2 mln. metų evoliucines pasekmes", - rašo jis.

"[Šis] tyrimas yra atspirties taškas tikrinant įvairias teorijas apie tai, kaip klimato ir buveinių pokyčiai formavo homininų rūšių pasiskirstymą, diversifikaciją ir sklaidą."

Tyrimo rezultatai pateikiami žurnale "Nature".