Santykių baimė. Vienatvė

Vienišumo jausmas - tai mūsų poreikio bendrauti su kitais žmonėmis gija. Būdami su kitais žmonėmis, kurie mus supa, santykiuose. Jei nėra prasmingo ryšio su kitu žmogumi, jaučiamės apleisti ir palikti. Mums reikia šiltų žmonių. Su kuriais mus sieja emocinis ryšys. Vienišas žmogus yra linkęs į nerimą, nesvarbu, ar jis tai supranta, ar ne.

Reikia užmegzti ryšį, tačiau taip pat yra ir būdas, kuriuo mes stabdome save nuo bendravimo su žmonėmis. Tam yra priežasčių:

Pirma. Daug negatyvios ir traumuojančios santykių patirties iš praeities. Ir santykių, kuriuose buvo jaučiamas pasitenkinimas, patirties deficitas. Žmogus neturi patirties, kai santykiai su kitais būtų išgyvenami kaip pasitenkinimas, džiaugsmas, malonumas.

Tai gali būti vienas vieintelis įvykis, kažkada nutikęs žmogui, arba ištisas situacijų kompleksas, kai kontaktas buvo keliantis grėsmę, smurtinis, buvo susijęs su grėsme gyvenimui ar savigarbai (seksualizuotas smurtas, atstūmimas, išdavystė ir t.t.)

Antra. Teigiamos santykių patirties deficitas, neišmanymas kaip sukuriamas kontaktas, kaip tą kontaktą užmegzti. Tokia savotiška spraga, kuri nuo vaikystės taip ir liko neužpildyta. O kai žmogui jau virš 30-ies ar dar daugiau metų, visiškai neaišku, kaip suartėti su kitu, kaip pasireikšti pačiam, kaip apskritai kuriami santykiai. Šiame kelyje yra daug vietų, kur galima įstrigti ir imti bauginti save savo pačių baimėmis.

Trečia. Sunki vaikystė. Netinkama tėvų šeimos sistema. Žmogus ten buvo tarsi nematomas, nevertinamas, neregėjo savo atspindžio mylinčiose akyse. Viskas, ko vaikas siekia, tokiose šeimose tampa neįmanoma, kėlė skausmą. Nesugebėjimas gauti pakankamos palaikymo iš aplinkos, kurioje toks žmogus gyvena. Buvo visiškai neįmanomas joks gilus kontaktas.

Visa tai vėliau neprideda pasitikėjimo. Sumišimas ir savęs nesupratimas: „Ar čia su manimi kažkas negerai, o gal gyvenu kažkokiame išprotėjusiame pasaulyje?“ Tokiose šeimose vaikas įgyja atstūmimo patirties. Dažniausiai toks vaikas užsidaro ir gyvena savo pasaulyje, kad apskritai išgyventų, susiformuodamas vengiantį elgesio modelį.

Ketvirta. Izoliacija kaip apsauga nuo kontakto. Kai būti vienam su savimi yra priimtiniau ir geriau, nei su kitais. Nuolatinė vidinė kova su savimi. Nesugebėjimas suartėti ir pajausti savo poreikių, būnant šalia kitų. Ir atsiranda toks jausmas, kad žmogui to visai nereikia. Ir tampa jis vos ne atsiskyrėliu. Jis gąsdina, gėdina, atstumia pats save. Bendravimas su kitais žmonėmis kelia siaubą. Ir šitokiu būdu jis dar giliau įsirausia į savo olą. Tarp jo ir kitų žmonių – didžiulis atotrūkis.

Penkta. Noras nuo niekuo nepriklausyti. Bendravimo vengimas, susiformavęs dėl santykių su tėvais stiliaus. Kai mama dažnai ir ilgam palikdavo vaiką vieną iki 1 metų amžiaus, pasąmonės lygmenyje susiformuoja toks signalas: „Man pernelyg skaudu kiekvieną kartą pasitikėti tavimi ir susižeisti, kai tu mane palieki, dėl to verčiau tavęs nemylėsiu. Man dabar tavęs irgi nereikia“.

Toks elgesio stilius atsiliepia visiems vėlesniems žmogaus gyvenimo santykiams. Gebėjimas formuoti prieraišumą yra labai silpnas arba jo visai nėra. Suaugęs žmogus nesugeba sukurti šiltų, palaikančių santykių. Jis pasąmoningai prisimena, koks siaubingas yra šis pažeidžiamumas, kai tau ko nors labai reikia, o į tai atsakoma tyla. Kai myli, o tavęs, iš visko sprendžiant – ne, ir esi bejėgis, visiškai priklausomas nuo šito didelio ir stipraus žmogaus.

Šešta. Jausti ir laikyti save nereikšmingu, nevertu žmogumi. Dėl narcistinių žaizdų susidaro nuomonė apie save kaip apie nevertą santykių, kurių tam žmogui norisi. Netikėjimas, kad jis yra vertas meilės. Su jo tėvais ne viskas gerai, su juo pačiu ne viskas gerai, todėl jį mylėti gali tik tie, su kuriais irgi ne viskas gerai. Jis gali atstumti pats save arba bijoti, kad bus atstumtas, bus laikomas nevertu partneriu. Šiuo atveju benzino į ugnį dosniai šliūkšteli vidinis kritikas. Galiausiai žmogus nesileidžia į santykius, nepasireiškia, nekalba apie savo susidomėjimą, nežengia žingsnių susitikimo linkui.

Visa tai, kas čia buvo aprašyta, neleidžia eiti pas žmones ir rizikuoti, užmegzti kontaktą, pasireikšti, ieškoti „savų“. Nieko nedarydamas, kad užmegztų santykius, žmogus ir toliau sėdi savo oloje.

Žmonės, prieš megzdami kontaktą, ima save bauginti įvairiomis galimomis pasekmėmis. Kartais būdų, kuriais mes patys stabdome save, kad neitume į kontaktą, gali būti iškart labai daug.

Terapijos – savarankiškos ar su specialisto pagalba užduotis – išsiaiškinti, ištirti neveikiančias elgesio strategijas ir jas pakeisti adekvačiomis, apdoroti trauminę patirtį, padirbėti su savo įvaizdžiu, suvokiant savo normalumą, adekvatumą, nebijant būti pačiu savimi.