Ar Laimės hormonai atsakingi už žmogaus laimę?

Dean Burnett, neurologijos mokslų daktaras, ėmėsi tyrinėti laimę, kaip ji atsiranda smegenyse, neurochemine prasme. Smegenų ląstelės, neuronai, tarpusavyje komunikuoja neoromediatorių pagalba, kurie perneša signalą nuo vieno neurono prie kito. Neuromediatorių yra daug ir skirtingų rūšių, manoma, kad bent kelios iš jų gali būti atsakingos už žmogaus laimę.

Dopaminas

Šis neoromediatorius smegenyse atlieka įvairias funkcijas, bet turbūt geriausiai ištirta ir žinoma tai, jog dopaminas atsakingas už atlygį ir malonumą¹. Smegenys, supratusios, kad padarome kažką, jų manymu, teigiama (ištroškę atsigeriame vandens, išvengiame pavojingos situacijos, intymiai suartėjame su partneriu ir t.t.), atlygina. Tada pajuntame trumpą, bet intensyvų pliūpsnį malonumo, kurį sukelia išsiskyręs dopaminas.

Esama įrodymų, kad dopamino išsiskyrimas priklauso nuo to, kiek tam tikras atlygis ar patirtis yra netikėti. Kuo kažkas įvyksta netikėčiau, tuo stipriau džiaugiamės, ir, veikiausiai, nuo to priklauso, kiek smegenys išskiria dopamino². Tikėtini atlygiai sukelia pradinę greitai nuslūgstančią bangą, o atlygiai, kurių nesitikime, lemia didesnį dopamino kiekį, išsiskiriantį ilgesnį laiką³.

Perkelkime tai į gyvenimą: jeigu savo sąskaitoje pinigus pamatome tą dieną, kai turėjo sumokėti, tai tik eilinis atlygis. O seniai nešiotų kelnių kišenėje rasti penkiasdešimt eurų bus netikėtumas. Antru atveju pinigų daug mažiau, tačiau emocinis atlygis didesnis, nes to nesitikėjome. Tad, galime numanyti, jog dopamino išsiskirs daugiau⁴.

Kita vertus, tikėtino atlygio nebuvimas (tarkim, algos išmokėjimo dieną sąskaitoje nėra pinigų) dopamino lygį greičiausiai gerokai sumažina, nes nusivilti nemalonu. Akivaizdu, jog džiaugsmui dopaminas yra būtinas.

Endorfinai

Be jokios abejonės šie mediatoriai yra „viršiausios“ cheminės medžiagos, tarp mums teikiančių malonumą. Nesvarbu ar endorfinai išsiskiria valgant šokoladą, ar mėgaujantis seksu, tai teikia fantastišką, intensyvų, svaiginantį ir šiltą jausmą apimantį visą esybę⁵.

Stiprūs opiatiniai narkotikai, tokie kaip heroinas ar morfinas, veikia, nes smegenyse ir kūne sužadina esančius endorfinų receptorius, todėl ir sukelia malonumą. Paradoksalu tai, jog tam tikri tyrimai suteikia pagrindo hipotezei, jog patys endorfinai yra penkis kartus stipresni, savo poveikiu, už heroiną! Tačiau smegenys endorfinus naudoja taupiai. Paprastai jie išsiskiria kaip atsakas į stiprų skausmą ar stresą. Geras pavyzdys abiem atvejais – gimdymas.

Mamos gimdymą apibūdina įvairiais žodžiais: stebuklingas, neįtikėtinas, nuostabus, tačiau, kad jis malonus, retai sako. Manoma, jog gimdymo sunkumus moterys ištveria lengviau, nes tuo metu išsiskiria endorfinų.

Smegenys endorfinais prislopina skausmą ir neleidžia jam sustiprėti tiek, kad sustotų širdis, kas kartais pasitaiko⁶. Endorfinai taip pat prisideda ir prie mamos svaiginamai laimingos būsenos, kai gimsta kūdikis (nors kartais jaučiamas tiesiog, kaip didelis palengvėjimas). Kitaip tariant, jei ne endorfinai, varginantis vaikelio gimimas būtų dar nemalonesnis.

Yra ir kitų pavyzdžių, kaip patiriant skausmą ir stresą išsiskiria ši medžiaga. Maratonininkai teigia patiriantys „bėgiko ekstazę“ – itin malonų jausmą, kai kūnas pervargęs, bet smegenys nusprendžia griebti jautį už ragų ir nuslopinti maudulius bei skausmus.

Esama įrodymų, kad mažesni endorfinų kiekiai padeda reguliuoti elgesį ir įgyvendinti užduotis. Endorfinų sistema įmantriai sąveikauja su kitomis neurologinėmis sistemomis, atsakingomis už stresą ir motyvaciją⁷, bei leidžia suprasti, kai kažkas yra „atlikta“. Mes jaudinamės, kai tenka atlikti svarbų darbą, o jį įvykdžius, smegenys išskiria šiek tiek endorfinų, ko pasekoje įtampa atslūgsta, kas prisideda prie geresnės savijautos, jaučiamės laimingi⁸.

Vienas pagrindinių paaiškinimo trūkumų, kuris grįstas dopamino ir endorfinų veikimu, tai prielaida, kad „laimė“ ir „malonumas“ yra tas pat.  Išties tikrai yra įmanoma būti laimingiems, kai patiriame malonumą, bet juk galime patirti malonumą ir nebūti laimingi, akivaizdu, jog tikrai laimei to mažai. Gyvenimas – tai daug daugiau, nei džiaugsmo akimirkos. Tai yra ir buvimas patenkintam, meilė, santykiai, šeima, motyvacija, gerovė ir daug kitų dalykų.

Oksitocinas 

Jis turi kiek neįprastą reputaciją, dažnai yra apibūdinamas kaip meilės, arba mylavimosi, hormonas. Žmonių rūšiai yra būdingas socialinių ryšių poreikis, siekiant būti laimingais, tad iš esmės, tai yra draugiška biologinė rūšis. Kuo santykiai artimesni ir stipresni, tuo jie svarbesni. Ilgalaikiai mylimųjų, giminaičių ir artimų draugų ryšiai žmones paprastai padaro laimingus, ir akivaizdu, kad oksitocinas yra svarbus visais šiais atvejais.

Gerai žinoma, jog gimdant ir maitinant kūdikį krūtimi išsiskiria dideli oksitocino kiekiai⁹. Šio hormono dėka akimirksniu susikuria stiprus motinos ir kūdikio ryšys. Šis neurotransmiteris randamas ir mamos piene, jis skatina laktaciją. Pastaruoju metu oksitocino svarba pastebėta ir kitomis aplinkybėmis: vykstant socialinei sąveikai, esant ištikimybei, seksualiai susijaudinant ir kitais atvejais.

Kadangi hormonas yra svarbus mezgantis socialiniams ryšiams, jo išsiskyrimas intymaus suartėjimo metu, išskirtinai fizinę trauką gali paversti prieraišumu ir ilgėjimusi. Kai mylimės, „meilė“ atsiranda iš oksitocino. Vienas tyrimas parodė, kad rimtus santykius užmezgę vyrai, gavę oksitocino, laikysis atokiau nuo patrauklių moterų nei viengungiai¹⁰. Daroma išvada, kad padidėjęs šio hormono lygis vyrus skatina dėti daugiau pastangų, jie geriau suvokia, kaip partneris gali atsiliepti į jų veiksmus, todėl su patraukliomis moterimis bendraus apdairiau, ypač kai mato kiti. Iš esmės galima teigti, kad esamus romantinius santykius oksitocinas sustiprina, tačiau jų nesukuria, todėl viengungiai taip nesielgia.

Apibendrinant – šis hormonas dalyvauja smegenų procesuose, kai mes patiriame meilę, intymumą, pasitikėjimą, draugystę, socialinius ryšius. Ir dauguma mūsų sutiks, kad tai svarbūs dalykai ilgalaikei laimei. Taigi, ar galima daryti išvadą, kad oksitocinas atsakingas už laimę?

Ne visai. Kaip ir dauguma dalykų, oksitocinas turi trūkumų, pavyzdžiui, itin stiprūs socialiniai saitai su individu ar grupe gali padidinti priešiškumą kitiems. Vieno tyrimo rezultatai liudija, kad gavę oksitocino, vyrai dažniau neigiamas savybes priskyrė neigiamas savybes visiems, kas nepriklausė jų etninei grupei ar kultūrai¹¹. Kitaip tariant, oksitocinas mus verčia rasistais. Kažin ar tai tikras kelias į laimę.

Žinoma, nebūtina imtis tokių ekstremalių pavyzdžių. Turbūt teko matyti žmones baisiai pavyduliaujant ar neapkenčiant, kai jų traukos objektas itin draugiškai bendrauja su kuo nors kitu. Oksitocinas gal ir labai svarbus socialiniams ryšiams užmegzti, tačiau ne visi tokie ryšiai veda prie laimės.

Serotoninas

Šis hormonas dalyvauja atliekant daugelį funkcijų: leidžia miegoti, kontroliuoja virškinimą bei reguliuoja nuotaiką¹².

Veikiausiai serotoninas yra svarbus kad būtume geros nuotaikos, kitaip tariant – laimingi. Šiais laikais dažniausiai išrašomi antidepresantai didina serotonino kiekį smegenyse. Teigiama depresiją atsirandant dėl sumažėjusios šio hormono kiekio.

Prozac ir kiti panašūs vaistai priskiriami SSRI (selective serotonine reuptake inhibitors – selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai) kategorijai. Paprastai serotoninas išsiskiria į sinapses ir perduoda signalus, jis nesuyra ir nėra kaip nors sunaikinamas, o neuronai jį vėl reabsorbuoja. SSRI kategorijos vaistai reabsorbciją iš esmės stabdo. Skirtumas tas, kad signalą priimantis neuronas suaktyvėja ne akimirkai, serotoninui tik trumpam sužadinus sinapsę – neurono aktyvumas trunka ilgiau, nes serotoninas niekur nedingsta ir vis dirgina atitinkamus receptorius. Ir taip gydoma depresija. Taigi ar seratoninas yra ta medžiaga sukelianti laimę?

Deja, ne. Niekas kol kas nežino, kaip padidėjęs šio hormono kiekis veikia smegenis. Jei trūksta tik serotonino, kad būtume laimingi, tai reikalas paprastas. Tačiau pačios smegenys ir metabolizmas veikia ypač greitai, todėl dauguma SSRI kategorijos vaistų serotonino lygį pakelia beveik akimirksniu, tačiau ne vienus tokius vaistus reikia reguliariai vartoti net kelias savaites, kol jie pradeda veikti¹³. Vadinasi, už laimingą būseną atsakingas ne serotoninas – jis netiesiogiai veikia kažką kitą.

Glaustai tariant, priskirti nuopelnus už laimę kažkokiai konkrečiai cheminei medžiagai yra klaidinga – ji svarbi, tačiau nėra priežastis. Penkiasdešimties eurų banknotas pagamintas iš popieriaus ir yra vertingas. Bet vertingas ne todėl, kad yra popierinis. Taigi, gal ir čia aptarti hormonai yra susiję su laime, kaip popierius ir pinigų teikiama vertė: sukuria sąlygas laimei, tačiau jų vaidmuo nėra esminis.

Pagal Dean Burnett „Laimingos smegenys: mokslas apie tai, iš kur ir kodėl atsiranda laimė?“. Laimingos smegenys: mokslas apie tai, iš kur ir kodėl atsiranda laimė?“. Vaga. 2019, 9-28 p.

Literatūros sąrašas
1. Arias-Carrion, O., E. Poppel, „Dopamine, learning, and reward-seeking behavior“, Acta Neurobiologiae Experimentalis, 2007.67(4), 481-8p. [↑]
2. Zald, D. H., et al. „Midbrain dopamine receptor availability is inversely associated with novelty-seeking traits in humans“, Journal of Neuroscience, 2008, 28(53), 14372-8p. [↑]
3. Bardo, M. T., R. L. Donohew, N. G. Harrington, „Psychobiology of novelty seeking and drug seeking behavior“, Behav Brain Res. 1996 May;77(1-2):23-43. [↑]
4. Berns, G. S., et al., „Predictability modulates human brain response to reward“, Journal of Neuroscience, 2001 Apr 15;21(8):2793-8 p. [↑]
5. Hawkes, C., „Endorphins: the basis of pleasure?“, Journal of Neurology, Neurosurgery and Psychiatry, 1992 Apr; 55(4): 247–250 p. [↑]
6. Lyon, A.R., et al., „Stress (Takotsubo) cardiomyopathy – a novel pathophysiological hypothesis to explain catecholamine-induced acute myocardial stunning“, Nature Reviews Cardiology, 2008, 5(1), 22 p. [↑]
7. Esch, T. G. B. Stefano, „The neurobiology of stress managment“, Neuroendocrinology Letters, 2010, 31(1), 19-39 p.
8. Weizman, R., et al., „Immunoreactive beta-endorphin, cortisol, and growth hormone plasma levels in obsessive-compulsive disorder“, Clinical Neuropharmacology, 1990, 13(4):297-302 p. [↑]
9. Galbally, M., et al., „The role of oxytocin in mother-infant relations: a systematic review of human studies“, Harvard Review of Psychiatry, 2011, 19(1), 1-14 p. [↑]
10. Scheele, D., et al., „Oxytocin modulates social distance between males and females“, Journal of Neuroscience, 2012, 32(46):16074-9 p. [↑]
11. De Dreu, C. K., et al., „Oxytocin promotes human ethnocentrism“, Proceedings of the National Academy of Sciences, 2011, 108(4), 1262-6p.[↑]
12. Dayan, P., Q. J. Huys, „Serotonin, inhibition, and negative mood“, PLoS Computational Biology, 2008, 4(2), 4 p. [↑]
13. Harmer, C. J., G. M. Goodwin, P. J. Cowen, „Why do antidepressants take so long to work? A cognitive neuropsychological model of antidepressant drug action“, British Journal of Psychiatry, 2009,195(2):102-8 p. [↑]