Ar Paryžiuje buvo sugedę laikrodžiai?

1902 metų naktį iš gruodžio 29 į 30 dieną, 1.05 val., Paryžiuje sustojo praktiškai visi sieniniai švytuokliniai laikrodžiai. Šis neįtikėtinas įvykis buvo aprašytas pirmajame žurnalo „Žinianešys“ numeryje, kuris išėjo 1903 metais. Straipsnyje buvo kalbama, kad tuo metu daug paryžiečių patyrė galvos svaigimą, pykinimą ir net nualpo.

Kas nutiko toliau?

Paryžiaus centrinės meteorologinės stoties direktorius tada oficialiai pareiškė, kad jokių atmosferos anomalijų tuo laiku nebuvo registruota. Seismografai nefiksavo nė vieno dirvos svyravimo. Tačiau specialistai manė, kad nutiko būtent geofizinis fenomenas, nes sustojo tik švytuokliniai instrumentai, o spyruokliniams laikrodžiams nieko nenutiko. Kaip žinia, laikrodžių švytuoklės juda, veikiant Žemės traukos jėgai. Toks švytuoklių sustojimas vienu metu galėtų įvykti, jei, tarkim, Paryžiuje vienu mostu būtų buvusi sustabdyta Žemės traukos jėga, o visi gyventojai būtų atsidūrę nesvarumo būsenoje, švytuoklės taip pat. Tas pats galėtų nutikti, jei visas geografinis rajonas vienu metu būtų atsidūręs laisvo kritimo būsenoje (mistika su paranormal.lt).

Tai praktiškai neįmanoma, todėl lieka spėti, kad atsirado svyravimų, kurie pagal fazę buvo priešingi švytuoklių svyravimams. Svyravimams
persidengus, jie galimai sunaikino vienas kitą. Esant bet kokiam variantui, žmogų pykina, jam svaigsta galva ir, žinoma, jis būna labai išgąsdintas.

Taip ir nutiko Paryžiaus gyventojams. Sunerimę žmonės reikalavo iš valdžios paaiškinimų, bet nieko konkretaus paaiškinta nebuvo.

Žemės sukimasis

Bet štai ką būtų įdomu sužinoti: ar tą naktį Paryžiuje sustojo tik laikrodžių švytuoklės, ar visi prietaisai, atliekantys svyruojamuosius judesius, pavyzdžiui, garsioji Fuko švytuoklė? Priminsime, kas tai.

XIX amžiaus viduryje Žanas Fuko išrado įrenginį, kuris akivaizdžiai demonstruoja Žemės sukimąsi. Pirmiausia mokslininkas eksperimentą atliko siaurame bendraminčių rate. Vėliau apie tai sužinojo Luji Bonapartas. 1851 metais busimasis prancūzų imperatorius Napoleonas III pasiūlė Fuko eksperimentą pakartoti viešai po Panteono kupolu Paryžiuje. Atlikdamas eksperimentą, mokslininkas paėmė 28 kilogramų svorį, ant 67 metrų ilgio laido pakabino jį kupolo viršūnėje. Ant svorio galo jis pritvirtino metalinį smaigalį. Švytuoklė atliko svyravimus virš apvalaus atitvaro. Jo pakraščiuose buvo pripilta smėlio. Švytuoklei svyruojant, kiekvieną kartą aštrus smaigalys, pritvirtintas svorio apačioje, smėlį nubraukdavo maždaug tris milimetrus nuo ankstesnės vietos. Po dviejų su puse valandos buvo galima matyti, kad švytuoklės svyravimo plokštuma pasisuka pagal laikrodžio rodyklę Žemės atžvilgiu.

Per valandą svyravimų plokštuma pasisuko daugiau kaip 11 laipsnių, o maždaug per 32 valandas pilnai apsisuko ir grįžo į ankstesnę padėtį. Taip mokslininkas įrodė, kad, jei Žemė nesisuktų, Fuko švytuoklė nerodytų svyravimų plokštumos pasikeitimų.

Tai va, Fuko švytuoklės stebėjimų žurnale, kurį pildė Panteono tarnautojai, 1902 metų naktį iš gruodžio 29 į 30 dieną neužfiksuota jokių įrenginio “elgesio” anomalijų. Tai reiškia, kad švytuoklė svyravo kaip visada, be jokių nukrypimų ir sustojimų.

Įsakyta tylėti

Ilgą laiką šis faktas buvo laikomas neginčijamu. 1998 metais reikalo ėmėsi prancūzų žurnalistas Žakas Lemjė. Jis atliko tyrimą ir nustatė, kad tą naktį Panteone budėjo toks Klodas Rando. Aišku, to žmogaus jau nebebuvo gyvųjų tarpe, bet Žakui pavyko surasti to budėtojo anūkę Kristiną Šadren. Ji prisiminė, kad senelis jai kartą papasakojo, kaip neįprastai tą nelaimingą naktį elgėsi Fuko švytuoklė.

Sprendžiant pagal švytuoklės strypo smaigalio paliktus pėdsakus smėlyje, jis keitė svyravimų amplitudę ir galimai net buvo sustojęs tam tikrą laiką.

Paties sustojimo momento Kristinos senelis nematė -juk nežiūrėsi į švytuoklę nuolat, neatitraukdamas akių! Bet atitinkamą įrašą stebėjimų žurnale Rando padarė. Tačiau vėliau lapas su šiuo įrašu iš žurnalo buvo išplėštas.

Vietoje jo įklijuotas kitas, kuriame buvo parašyta, kad naktis praėjo be jokių nutikimų.

Viršininkai kuo griežčiausiai įsakė Klodui tylėti ir nieko nepasakoti apie tai, kas nutiko. Žakui Lemjė pavyko surasti tą žurnalą. Jis įsitikino, kad ponia Šadren sakė tiesą. Lapas žurnale iš tikrųjų buvo pakeistas. Kas ir kodėl tai padarė, neaišku.

Kas kaltas?

Tai kodėl gi vis dėlto įvyko tas Paryžiaus sutrikimas? Yra daugybė versijų, kai kurios iš jų - net labai egzotiškos.

Pavyzdžiui, yra versija, kad Paryžiaus švytuoklinius laikrodžius sustabdė ateiviai. Taip jie neva paiš-dykavo. Atseit, jie atliko savotišką psichologinį eksperimentą, norėdami pažiūrėti, kaip Žemės gyventojai reaguos į tokį neįprastą įvykį. Be to, Žakui Lemjė pavyko nustatyti, kad 1902 metų naktį iš gruodžio 29 dienos į 30 dieną danguje virš Paryžiaus buvo užfiksuotas nežinomas objektas. Tai buvo tamsiai raudonos spalvos kamuolys, skridęs virš Prancūzijos sostinės iš pietryčių į šiaurės vakarus. Apie tai rašė Paryžiaus laikraščiai.

Dar egzotiškesnė versija buvo tokia - neva tą naktį netoli Paryžiaus Žemę kiaurai kaip adata persmelkė miniatiūrinė neutroninė žvaigždė. Tai astronominis objektas, laikomas vienu iš galutinių žvaigždžių evoliucijos produktų. Paprastai jis atsiranda po supernovos sprogimo. Neutroninių žvaigždžių mases galima palyginti su Saulės mase, bet tipinis spindulys sudaro tik 10-20 kilometrų. Daugelis neutroninių žvaigždžių turi nepaprastai didelį sukimosi greitį, iki tūkstančio apsisukimų per sekundę. Jei toks kosminis “grąžtas” įsiskverbė į jam kelią pastojusią planetą, visai įmanoma, kad jis perlindo per ją, net nepastebėjęs to ir nepadaręs rimtos žalos. Tačiau atsiradęs galingas gravitacinės bangos impulsas kelyje pasitaikiusiems kūnams trumpam suteikė nesvarumo būseną ir sustabdė švytuokles. O jei tuo metu jau būtų buvę radijas, televizoriai ir kiti elektroniniai prietaisai, efektas būtų dar labiau pritrenkiantis.

Visai įmanoma, kad Paryžiaus sutrikimas susijęs su dideliu saulės aktyvumu. Saulė išmeta medžiagą, turinčią stiprią elektromagnetinę energiją. Jei tas išmetimas nukreiptas į Žemę, tai medžiagos kiekis neveikia gravitacijos, bet stipriai sutrikdomas planetos magnetinis laukas.

Kadangi daug mechaninių laikrodžių detalių pagaminta iš lengvų, elektrai laidžių metalų, indukcinio lauko pakitimai gali viršyti gravitacijos jėgą. Pasikeičia detalių judėjimo periodas ir amplitudė. Dėl to laikrodžių veikimas sutrinka arba jie visai sustoja. Ši versija įdomi, tačiau ji nepaaiškina, kodėl nesustojo spyruokliniai laikrodžiai.

Neatmetama versija, kad Paryžiaus sutrikimą sukėlė didžiojo mokslininko Nikolos Teslos bandymai. Kaip tik tuo laiku savo laboratorijoje jis tyrinėjo magnetinius laukus ir didelius dažnius, atlikinėjo eksperimentus, kaip permesti elektros energiją be laidų dideliais atstumais. Yra manančių, kad ir Tunguskos meteoritas -Teslos rankų darbas. Jei taip, tai paryžiečiams dar labai pasisekė, jie tik truputį išsigando.

Pati žemiškiausia versija: straipsnis minėtame žurnale yra paprasčiausia antis. Neva naujam leidiniui reikėjo sensacijos, kad sukeltų didesnį susidomėjimą žurnalu ir padidintų jo tiražą. O iš tikrųjų jokio laikrodžių švytuoklių sutrikimo nebuvo.

Galima paprieštarauti: sustoję laikrodžiai sutrikdė visą miestą. Tais laikais naujienas dažniausiai sužinodavo ne iš laikraščių, jos būdavo perduodamos iš lūpų į lūpas. Paslaptingas įvykis gyvai ir plačiai buvo aptarinėjamas dar iki “Žinianešio” numerio pasirodymo.

Kaip matote, versijų gausu, tačiau nė viena negali suprantamai ir įtikinamai paaiškinti šio paslaptingo reiškinio prigimties. Ir gali būti, kad tiesos apie Paryžiaus laikrodžių švytuoklių sutrikimą nesužinosime niekada.