Baalbeko mįslės: pajudinti kalną pirštu

Daugelis pasaulio tautų legendose pasakojama apie tai, kaip buvo statomi garsieji Egipte ir Pietų Amerikoje, šventyklos Indijoje ir panašūs statiniai kitose pasaulio dalyse. Labai dažnai šiose legendose bylojama, kad statybų metu akmenys luitai tiesiog patys plaukė ore. Kaip buvo gabenami didžiuliai akmenys luitai, iš kurių pastatyta Baalbeko šventykla?

Labai dažnai į šias legendas nėra rimtai žiūrima. Ar mažai ką galėjo tais tolimais laikais gyvenę žmonės prifantazuoti? Realybėje, greičiausiai, tūkstančiai vergų buvo įkinkomi į specialius pakinktus ir pagal komandą tempė akmens luitus į statybos vietą, kuri kartais būdavo už dešimčių ar šimtų kilometrų nuo akmenų kasyklos. Taip mano absoliuti dauguma šiuolaikinių tyrinėtojų. Gerai, gal egiptiečiai, inkai, actekai, indai ir kitų tautų statytojai sugebėjo 5, 10, 100 ir daugiau tonų sveriančius akmens luitus gabenti nuo 1 iki 100 km. Tačiau kaip Baalbeko (Libanas) šventyklos statytojai ruošėsi pergabenti 1000 tonų sveriantį akmens bloką? Šis blokas, kuris vadinamas Pietų akmeniu, taip ir liko gulėti karjere 10-ies minučių pėsčiomis atstumu nuo šventyklos. Netgi pati galingiausia šiuolaikinė technika negali šio luito pajudinti iš vietos. Kaip buvo planuojama jį tempti? Nejaugi naudojant riedmenis, virves ir stumiant laužtuvais? (paranormal.lt)

Pasakojama, kad Indijoje esančiame Šivapūro kaime (netoli Punos miesto, esančio už 200 km nuo Mumbajaus) šventyklos kieme guli 62,5 kg sveriantis akmuo. Dieninės maldos metu 11 vienuolių apsupa akmenį ir dainuodami kartoja šventojo, kurio garbei pastatyta šventykla, vardą. Kai dainavimas pasiekia skambėjimo piką, vienuoliai pakelia akmenį į orą. Keisčiausia tai, kad kiekvienas vienuolis prie akmens prisiliečia tik vienu pirštu. Baigę dainavimą, vienuoliai atšoka šalin, o akmuo su trenksmu krenta ant žemės!

Studentiški „fokusai“

Gali būti, kad kažkas jau spėjo paskaičiuoti, jog Šivapūro akmens atveju nėra jokio stebuklo, nes vienam pirštui tenka vos 5,682 kg apkrova, todėl pakelti tokį akmenį neturėtų būti sunku. Galima kažką panašaus išbandyti patiems. Taip ir padarė penki studentai, iš kurių viena buvo smulkutė mergina. Stambaus kūno sudėjimo, apie 100 kg sveriantis studentas atsisėdo ant kėdės. Kiti studentai rengėsi pakelti savo bendrakursį, pakišdami tik abiejų rankų smilius po pakinkliais ir pažastimis.
Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. Tada keturi „sunkiaatlečiai“ palaikė savo delnus virš sėdinčiojo galvos 10-15 sekundžių ir po to visiškai nesunkiai pakėlė studentą į ištiestų rankų aukštį! Tai buvo taip netikėta, kad „krovinys“ vos nenukrito. Šiuo atveju nebuvo jokių maldų ar ritualinių giesmių. O juk kiekvienam pirštui teko po 12,5 kg svoris!

Įdomiausia tai, kad studentai vėliau dar ne kartą bandė pakartoti šį fokusą, tačiau nesėkmingai. Jei kas nors kitas norės tai padaryti, tai turi būti atsargus - pakeltą žmogų galima laikyti tik keletą sekundžių, nes paskui rankos gali nusvirti ir žmogus susižeisti, nukritęs ant grindų!

Skraidantys akmenys

XX amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje švedų aviacijos inžinierius Henris Kjelsonas Tibete stebėjo, kaip vienuoliai statė šventyklą ant 400 m aukščio uolos. Maždaug 1,5 m skersmens akmenys jakais buvo atitempiami į horizontalią aikštelę, esančią maždaug už 100 m nuo uolos. Po to akmuo būdavo įverčiamas į duobę, kuri atitiko akmens matmenis ir buvo 15 cm gylio.    63 metrų

atstumu nuo duobės (inžinierius tiksliai išmatavo visus atstumus) stovėjo 19 muzikantų, o už jų dar 200 vienuolių, kurie sudarė radialines linijas. Kiekvienoje tokioje linijoje buvo po keletą žmonių. Linijos tarpusavyje sudarė 5 laipsnių kampą. Akmuo gulėjo visos šios figūros centre. Muzikantai turėjo 13 didelių būgnų, pakabintų ant medinių karčių ir nukreiptų skambančia plokštuma į duobę su akmeniu. Tarp būgnų įvairiose vietose buvo pastatytos 6 didelės metalinės triūbos, kurios taip pat buvo atsuktos į duobę. Prie kiekvienos triūbos buvo po 2 muzikantus, kurie ją pūtė pasikeisdami. Pagal duotą komandą visas šis orkestras ėmė garsiai groti, o vienuolių choras dainuoti unisonu. Kaip pasakojo Henris Kjelsonas, po keturių minučių, kai garsas pasiekdavo maksimumą, akmuo duobėje imdavo pats judėti ir staiga paraboline trajektorija nuskrisdavo tiesiai ant uolos viršūnės!

Kaip teigė inžinierius, tokiu būdu vienuoliai į uolos viršūnę per valandą nugabendavo po 5-6 didžiulius akmenis. Būdamas inžinieriumi, juo labiau - aviacijos, Kjelsonas pabandė paaiškinti nepaprastą reiškinį sveiku protu. Jis suprato, kad kiekvieną kartą, kai tiriama kažkas nepaprasto, labai svarbi kiekviena smulkmena. Tie, kas susiję su aviacija, žino, kad labai dažnai būtent smulkmenos nulemia lakūnų ir keleivių tragišką lemtį. Kjelsonas išmatavo visus atstumus - nuo duobės iki uolos, nuo duobės iki stovinčių muzikantų ir vienuolių bei kitus atstumus. Jis gavo skaičius, kurie visi buvo kartotiniai skaičiui „pi“, taip pat aukso pjūvio ir skaičiaus 5,024 proporcijai - t.y. skaičiaus „pi“ sandaugai iš aukso pjūvio, t.y. iš skaičiaus „fi“. Fi (angliškai „Phi“), dar vadinamas aukso pjūvis arba dieviškoji proporcija - atkarpos dalyba į dvi dalis taip, kad didesniosios ir mažesniosios dalių santykis būtų lygus visos atkarpos ir didesniosios dalies santykiui. Tai skaičius, kurio reikšmė apytiksliai lygi 1,618. Akmuo buvo apskritimo, kurį sudarė orkestras ir vienuoliai, kurie siuntė virpesius į duobę - šių virpesių reflektorių. Būtent šie virpesiai ir pakeldavo akmenis į 400 m aukštį! Garsas stiprėjo palaipsniui (4 minutes arba 240 sekundžių), buvo gana malonus, o virpesiai - harmoningi. Visa tai ir sukurdavo nepaprastą efektą, kuris ir pakeldavo akmenį. Akmuo skrisdavo paraboline trajektorija. Iš pradžių akmuo kildavo praktiškai vertikaliai, nes nuo uolos atsispindėję virpesiai jam neleisdavo priartėti, po to palinkdavo link viršūnės. Arčiau uolos stovėjo mažiau vienuolių ir jie sudarė mažiau linijų, jų sukelti svyravimai ir atspindžiai buvo silpnesni, o prie viršūnės jų kiekis išviso sumažėdavo, todėl akmuo, judėdamas mažiausio pasipriešinimo kryptimi, tiksliai pataikydavo j statybos vietą.

Visiškai tikėtina, kad senieji piramidžių ir kitų milžiniškų statinių statytojai tokiu būdu didžiulius luitus gabendavo dideliais atstumais ir pakeldavo į didelį aukštį.

Svarbiausias dalykas - išjudinti!

Mums nežinoma kaip ir kodėl 4-ame dešimtmetyje švedų aviacijos inžinierius atsidūrė Tibete. Kjelsono matavimo prietaisai buvo gana primityvūs - rankinis kampamatis, ruletė, rankinis ar kišeninis laikrodis, kuris gal būt net neturėjo sekundinės rodyklės. Švedas niekaip negalėjo išmatuoti virpesių dažnio, tačiau 6 triūbos, 13 būgnų ir 200 žmonių choras turėjo skambėti kurtinančiai, ypač kalnuose. Kjelsonas savo išvadas padarė. Nuo to laiko jis pats ir visi kiti, kurie iš jo sužinojo šią istoriją, nusprendė, kad groti ir dainuoti vis tik geriau, nei virvėmis tempti akmens luitus į stačias uolas. Vėliau Kjelsonas prisiminė, kad šių „muzikinių numerių“ metu svarbiausias vaidmuo teko būtent triūboms. Jų skleidžiamas gausmas buvo praktiškai nenutrūkstamas, juk ne atsitiktinai prie kiekvienos triūbos buvo po du pūtikus - jie keisdavo vienas kitą, kad galėtų atgauti kvapą. Būgnai ir choras galėjo sukurti kažką panašaus į „koridorių“ ar „šulinį“, kuriuo akmuo kilo aukštyn. Tuo pačiu jame akmuo buvo išlaikomas ore, kol pūtikai pasikeisdavo. Suderintas triūbų, būgnų ir choro veikimas svarbiausias buvo pačioje pradžioje - kol akmuo atsiplėšdavo nuo žemės. Juk seniai žinoma, kad daugiausia pastangų reikia tam, kad kažką sunkaus pajudinti iš vietos, o po to perstumti būna lengviau.

Liko neatsakyta į vieną klausimą - kaip studentai, be jokių maldų, giedojimo ir muzikos, vien tik smiliais sugebėjo pakelti gana stambų studentą, virš jo galvos palaikę rankas delnais žemyn? Gal tai susiję su visų eksperimente dalyvavusių žmonių biolaukais? Kas dabar gali į tai atsakyti?