Senovinio nuskendusio Ker Iso miesto Bretanėje mistika

Vienas iš pačių paslaptingiausių povandeninių miestų yra Ker Isas, kuris maždaug pirmoje V amžiaus pusėje nuskendo prie Bretanės pakrantės (Prancūzijos šiaurės vakarai) Duarnenės įlankoje. Miestą įkūrė ir savo karalystės sostine padarė legendinis Gradlonas Didysis, kuris valdė keltų Armorikos karalystę (dabartinę Bretanę) paranormal.lt.

Kaip pasakojama padavimuose Ker Isas buvo pastatytas žemėse, kurios priklausė galingoms fėjoms, tačiau šios buvo geraširdiškai nusiteikusios Gradlono atžvilgiu ir užleido jam dalį savo valdų. Miestas augo tiesiog akyse, netrukus jam grožiu ir turtu negalėjo prilygti joks kitas miestas keltų žemėje.

Miestą nuo jūros, kuri siekė Ker Iso sienas, saugojo didžiulė užtvanka, o auksinį raktą, kuriuo buvo galima atidaryti jos šliuzus bei miesto vartus, karalius visuomet nešiojosi su savimi pasikabinęs ant kaklo.

Gradlonas Didysis buvo vienas iš pirmųjų keltų karalių, priėmusių krikščionybę. Jį pakrikštijo išmintingas šventasis Gvenolė, kuris vėliau tapo valdovo geru draugu ir padėjėju. Būtent jo patartas Gradlonas Ker Isą statė kaip krikščionišką miestą, puošdamas jo gatves bažnyčiomis ir varpinėmis.

Tačiau karalius neilgai džiaugėsi savo naujuoju miestu. Netrukus jis miesto valdymą perdavė savo vienintelei dukrai Dachut, kuri ilgai iš tėvo prašė šios dosnios dovanos. Skirtingai nuo gero ir išmintingo valdovo, princesė pasižymėjo pikta ir negailestinga širdimi, kurią, kaip pasakojama padavimuose, gavo „dovanų“ iš vienos elfų burtininkės, kurią prieš daugelį metų Gradlonas įžeidė.

Elfe Dachut pasirinko keršto įrankiu ir ją prakeikė: princesė tol nenurims, kol nepražudys paties karaliaus, jo giminės ir miesto.

Šventojo Gvenolė nesėkmė

Gavusi neribotą valdžią valdyti Ker Isą, Dachut iš karto mieste įvedė savo tvarką, skatino apgavystes, dykinėjimą ir ištvirkavimą. Ji pati taip pat gyveno lengvabūdį gyvenimą, vos ne kiekvieną naktį keisdama meilužius. Kai meilužis valdovei nusibosdavo, kažkokie jai patarnavę juodais rūbais apsirengę vyrai pasmaugdavo nelaimingąjį jaunuolį ir jo kūną nakties tamsoje išmesdavo į jūrą.

Tačiau kartą princesė įsimylėjo iš kitų žemių atvykusį vyrą ir nusprendė slapta įleisti savo išrinktąjį į miestą. Tuo tikslu ji vieną naktį iš tėvo nugvelbė auksinį raktą, tačiau tamsoje supainiojo duris ir vietoje miesto vartų atidarė užtvankos šliuzus. Miestą užplūdo didžiulės bangos, kurios šlavė viską, kas pasitaikė kelyje. Gradlonas, kurį spėjo pažadinti šventasis Gvenolė, šoko ant žirgo ir nušuoliavo tolyn nuo žūstančio Ker Iso.

Jodamas jis pavijo iš miesto bėgančią Dachun ir ją pasisodino sau už nugaros. Tačiau įsisiautėjusi stichija pasivijo bėglius. Karaliui pasirodė šventasis Gvenolė, kuris Gradlonui sušuko:

- Numesk velnią, sėdintį už tavęs, kitaip žūsi!

Tačiau geraširdis valdovas negalėjo pražudyti savo mylimos dukros, tuomet šventasis pats ją nustūmė į putojančią jūrą. Kai tik vanduo virš princesės galvos susiskliaudė, jūra iš karto nurimo ir karalius buvo išgelbėtas.

Šventasis Gvenolė, laikydamasis krikščioniškųjų tradicijų, norėjo iš karto atlaikyti mišias už žuvusių Ker Iso gyventojų sielas, tačiau klastingoji Dachut, kurią piktosios jėgos po mirties pavertė undine, jam sutrukdė, sudaužydama mišių taurę. Nuo to meto ji ir toliau valdo puikųjį miestą, tiesa, jau esantį jūros dugne, bei jo gyventojus, kurių sielos negavo ramybės.

Tolimos tragedijos atgarsiai

Žinoma, šiuos tolimų dienų įvykius galima būtų pavadinti tik sena legenda, jeigu jos dalyviai - Gradlonas Didysis ir šventasis Gvenolė - nebūtų realūs istoriniai personažai.

Legendoje taip pat pasakojama, kad po Ker Iso žūties išsigelbėjęs karalius įkūrė kitą sostinę - Kemperą, ir šis miestas yra išlikęs iki šių dienų. Viena didžiausių šio miesto įžymybė yra ant arklio jojančio Gradlono statula, dar XII amžiaus pabaigoje pastatyta tarp katedros bokštų. Tai, kad kažkada tikrai egzistavo didelis miestas Duarnenės įlanko pakrantėje, liudija senovės romėnų kelių, besibaigiančių prie pat jūros, likučiai.

Be to, Bretanės gyventojai tiki, kad Ker Isas ne visiškai paniro po vandeniu ir bangos pasigailėjo nedidelio miesto lopinėlio. Tai yra Tristano salelė Duarnenės įlankoje netoliese Tristano miesto.

Reikia pažymėti, kad šis žemės lopinėlis tokį pavadinimą gavo neatsitiktinai, nes kadaise sala tapo ta vieta, kurioje rutuliojosi dar vienos garsios viduramžių legendos siužetas. Yra pasakojama, kad būtent šioje mažoje saloje nuo karaliaus rūstybės slėpėsi legendinis riteris Tristanas. Būtent dėl to Ker Iso nenuskendusi dalis ir buvo pavadinta riterio vardu.

Įdomus tas faktas, kad maždaug tuo pačiu metu, kai Ker Isas nugrimzdo į dugną, kitas didelis ankstyvųjų viduramžių Prancūzijos miestas Liutecija buvo pervardintas Paryžiumi (Paris), o šis pavadinimas iš bretonų kalbos verčiamas „panašus į Isą“.

Yra žinoma, kad tuo metu, kai busimoji Prancūzijos sostinė gavo naują pavadinimą, vienas senas druidas išpranašavo, kad Ker Isas iškils iš vandens, kai Paryžius nugrims į vandenį. Jeigu tais tolimais laikais tokia pranašystė atrodė neįtikėtina, tai šiuo metu, kai vyksta visuotinis atšilimas, klimato kaita ir pasaulinio vandenyno lygio kilimas, apie druido žodžius verta susimąstyti.

Pasiuntiniai iš ano pasaulio

Patys bretonai yra įsitikinę, kad po vandens sluoksniu esančiame Ker Ise gyvenimas toliau vyksta. Ir tai nežiūrint į tą faktą, kad pastaraisiais dešimtmečiais daugybė nardymo mėgėjų ne kartą tyrė Duarnenės įlankos dugną skersai ir išilgai, tačiau senovinio miesto liekanų nebuvo aptikta.

Tačiau laikas nuo laiko čia iš vandens gelmių girdimas varpų gausmas, o nustatyti šio garso šaltinio niekaip nepavyksta. Ezoterikai mano, kad Ker Isas pateko paralelinį matavimą, nes fėjų žemė, kurioje Gradlonas pastatė miestą, jau nuo senų laikų buvo laikoma ypatinga, pilna įvairiausių stebuklų.

Pagal kitą paranormalių reiškinių tyrinėtojų versiją dėl Ker Iso įkalinimo po vandeniu yra kaltas prakeiksmas, kuriu elfų burtininkė prakeikė Dachut. Ši niekaip negali nusiraminti ir paleisti pavaldinių sielas, kol Žemėje gyvena nors vienas Gradlono palikuonis. Tikinčiųjų manymu, miesto-kankinio problemą pavyktų išspręsti mišiomis, kurių taip ir nelaikė šventasis Gvenolė.

Kad ir kaip būtų, tačiau Ker Iso gyventojai nepraranda vilčių išsigelbėti. Duarnenės ir netoliese jų esančių gyvenviečių gyventojai pasakoja, kad povandeninis miestas ne kartą siuntė „pasiuntinius“ pas žmones, kad pastarieji paprastu žodžiu ar veiksmu palengvintų povandeninio miesto likimą.

Kartą dvi damos, sugalvojusios pasideginti tolimame ramiame miesto paplūdimio kampe, netikėtai ten aptiko parduotuvėlę, kurioje prekybininkai buvo apsirengę keistais rūbais. Už savo neįprastas, galima sakyti, netgi egzotiškas, prekes jie prašė juokingos pinigų sumos, tačiau damos su savimi neturėjo nė vieno cento.

Vienas prekiautojas, sužinojęs, kad moterys atėjo visiškai be pinigų, su nevilties gaida balse pasakė, jeigu iš žmonių būtų gavęs bet vieną pinigėlį, Ker Isas būtų išgelbėtas. Po šių žodžių ir parduotuvėlė, ir prekiautojai, ir visos prekes tiesiog ištirpo ore.

Kita panaši istorija, nutikusi prieš keletą metų, greičiau kelia nesusipratimą, o ne gailestį žuvusiam miestui. Vieną vėlų vakarą prie dviejų paauglių, kurie rinko šiukšles ištuštėjusiame paplūdimyje, priėjo tvarkingai atrodanti senutė ir paprašė padėti jai į namus žabų ryšelį. Paaugliai nusistebėjo - kam reikalingi žabai šiuolaikinei pensininkei, gyvenančiai Europos Sąjungoje. Pamanę, kad iš jų norima pasišaipyti, vaikinai pasakė, kad negali mesti skubaus darbo ir padėti senutei. Tai išgirdusi senutė vaikinukų adresu pasiuntė visą tiradą keiksmažodžių ir prakeiksmų, tuo pačiu šaukdama, kad, jeigu paaugliai būtų sutikę jai padėti, miestas būtų išvaduotas iš amžinų kančių.

Paaugliai, nesitikėję tokių žodžių iš mielos senutės, paskubomis pasišalino, tarpusavyje svarstydami, ar verta gelbėti kažkokį miestą, kuriame pagyvenusios damos keikiasi daugiaaukščiais keiksmažodžiais.