Žmogžudysčių paslaptys. Džekas Skerdikas bauginęs Londoną

1888-aisiais tamsiomis purvinomis Londono gatvėmis slankiojo garsiausias pasaulyje serijinis žudikas. Jis išgarsėjo Džeko Skerdiko (Jack the Ripper) pravarde ir davė pradžią žmogžudžiams maniakams, kurių, kaip atrodo, gausėja sulig kiekvienais metais. Tokio tipo nusikaltimo poveikį sustiprina paslaptis, gaubianti nusikaltėlio asmenybę. Skirtingai nuo mūsų laikų žudikų maniakų, Džekas Skerdikas taip ir nebuvo sugautas ir įvardytas. Iki šiol niekas negali tvirtai pasakyti, kas jis buvo iš tikrųjų.

Londono Vaitčapelio (Whitechapel) rajonas buvo žinomas kaip pačių skurdžiausių miesto gyventojų vieta. Tuo metu čia glaudėsi daugiau kaip tūkstantis prostitučių. Tame rajone daugumą išpuolių ir atliko Džekas Skerdikas. Jo, kaip žudiko, veikla prasidėjo nespėjus išaušti 1888-ųjų rugpjūčio 31-ajai. Tą rytą prekyvietės, esančios Vaitčapelyje, Bako skersgatvyje (Bucks Row) sargas tarpduryje pastebėjo gulint moters lavoną. Užuot priėjęs arčiau, jis nuėjo pakviesti patruliuojančio policininko. Apžiūrėję moters Lavoną jie pamatė, kad jos gerklė giliai perrėžta. Vėliau, atlikus medicininę ekspertizę, buvo nustatyta, kad buvo sužalotas moters kūnas. Nustatyta ir aukos tapatybė: tai buvo 42 metų amžiaus prostitutė Merė Ana Nikols, žinoma Poli vardu.

Praėjus vos savaitei, rugsėjo 8-osios rytą, apie 6 valandą netoli Bako skersgatvio esančioje Hanberio gatvėje buvo rastas dar vienos moters lavonas. Tai buvo Anė Capman, 45 metų amžiaus prostitutė. Jos galva buvo beveik nupjauta, o kūnas — išmėsinėtas.

Mieste ėmė sklisti baimė. Kaip niekada anksčiau, visuomenė buvo raštinga, o spauda — landi. Policija netruko pajusti šį visuomenės ir žiniasklaidos spaudimą. Policijai teko ne tik saugoti Londono gyventojus, bet ir įrodinėti spaudai, kad pajėgi tai padaryti. Kaip ir mūsų dienomis, nerimą dar labiau didino įvairios spėlionės, prielaidos ir gandai.

O Džekas Skerdikas smogė vėl. Visų žvilgsniai buvo nukreipti į Vaitčapelio rajoną. Skerdikas nesnaudė. Rugsėjo 30-osios naktį pakeliui į namus Bernerio gatvėje papuošalų pardavėjas pastebėjo prostitutės Elizabetės Straid lavoną perrėžta gerkle. Į įvykio vietą atskubėjusi policija ėmė naršyti aplinkines gatves. Skerdikas per tą laiką atsidūrė miesto centre, Mitrė aikštėje ir nužudė Kateriną Edous. Ir nors ankstesnioji auka nebuvo išmėsinėta, dauguma buvo įsitikinę, kad tai — Skerdiko darbas, tik jam kažkas sutrukdė pabaigti darbą iki galo. Edous kūnas buvo išmėsinėtas.

Ta naktis išgarsėjo kaip dviejų įvykių naktis. Į policiją plūstelėjo laiškai. Daugumoje jų žmonės siūlė savo pagalbą, tačiau kai kurie, iš visko sprendžiant, buvo rašyti paties Skerdiko. Viename, rašytame rugsėjo 28-ąją ir pasirašytame Džeko Skerdiko vardu, buvo šaipomasi ir tyčiojamasi iš policijos. Atvirlaiškyje, datuotame spalio 1 d., buvo rašoma apie du įvykius, nutikusius praėjusią naktį. Trečiasis laiškas buvo išsiųstas praėjus po tų įvykių dviem savaitėms. Jame buvo įdėta dalis Katerinai Edous tariamai priklausiusio inksto. Ir nors policija, kaip ir mūsų laikais, įtarė, kad šie laiškai yra klastotės arba kad juos atsiuntė koks apsišaukėlis, įdomu buvo tai, kad inksto dalis buvo susiraukšlėjusi ir nesveika. Edous buvo alkoholikė ir sirgo Braito liga, o atsiųstasis inkstas taip pat turėjo alkoholizmui ir Braito ligai būdingų požymių.

Policininkai tarėsi nustatę žmogžudysčių dėsningumus: pirmoji įvyko rugpjūčio 31-ąją, antroji — rugsėjo 8-ąją, o trečioji ir ketvirtoji — rugsėjo 30-ąją. Jie manė, kad kita žmogžudystė įvyks spalio 8-ąją, tačiau Skerdikas pradingo daugiau kaip mėnesiui. Paskutinė oficialiai jam priskiriama žmogžudystė buvo įvykdyta lapkričio 9-ąją Milerio namuose, esančiuose netoli nuo ankstesnių nusikaltimų vietų. Nuomojamo buto savininkas rado dar vienos prostitutės, 24-erių metų amžiaus Merės Džeinės Keli, lavoną, kuris buvo visiškai išmėsinėtas. Šį kartą nusikaltimas įvyko viduje, ir žudikas lavoną pjaustė visą naktį.

Visos minėtos žmogžudystės priskiriamos Džekui Skerdikui, tačiau, galimas daiktas, kad jis tomis dienomis Londone nužudė dar dvi ar tris moteris. Negalėdama išaiškinti nusikaltėlio policija slėpė informaciją, kad nuramintų visuomenę. Vis dėlto Londono gyventojai buvo įsitikinę, kad policija yra bejėgė nustatant Skerdiko tapatybę. Pareigūnai kūrė savo teorijas; dauguma policijos gydytojų, apžiūrėjusių aukų palaikus, tvirtino, kad Skerdikas turėjo išmanyti mediciną. 1894 m. vyriausiasis policijos konsteblis seras Melvinas Maknatenas parašė ataskaitą, kurioje kaip labiausiai tikėtiną įtariamąjį įvardijo advokatą Montaką Džoną Druitą (Montaque John Druitt), nusižudžiusį netrukus po Kėlės nužudymo. Tačiau tuo metu Maknatenas buvo įsitikinęs, kad Druitas esąs gydytojas. Vėlesni tyrimai šią prielaidą paneigė.

Maknatenas įvardijo dar du galimus skerdikus. Vienas jų — Aronas Kosminskis, Lenkijos žydas, gyvenantis Vaitčapelyje. 1889-ųjų kovą jis buvo uždarytas į beprotnamį. Nepaisant to, kad vienas iš tyrimui vadovavusių karininkų Robertas Andersonas buvo linkęs manyti, kad A. Kosminskis yra žudikas, lenko elgesys beprotnamyje nedavė nė menkiausio pagrindo įtarti jį turint polinkį žudyti. Dar vienas M.

Maknateno nurodytas įtariamasis — rusas Michailas Ostrogas. Nors buvo teistas ir, kaip manoma, išmanė mediciną, ištyrus jo elgseną neatrodė, kad jis būtų galėjęs nužudyti keletą žmonių iš eilės. Pastaraisiais metais Skerdiko istorijos tyrinėtojai ėmė tvirtinti, kad tai buvo daktaras Fransis Tambletis (Tumblety), išvykęs iš Londono netrukus po žmogžudysčių. Metropolijos policija, užuot įtraukusi jį į įtariamųjų sąrašą, juo nesusidomėjo.

Skerdiko tapatybė, panašiai kaip daugelis kitų neaiškių dalykų, sukėlė įvairių paslaptingų teorijų. Skerdiko imta ieškoti pačiuose įvairiausiuose žmonių sluoksniuose — pradedant karališkosios šeimos nariais, tarnais, aukšto rango policijos pareigūnais ir baigiant Rusijos žvalgais ir netgi išprotėjusiais pamokslininkais. Visai neseniai kelerius metus trukusį tyrimą atliko detektyvų autorė rašytoja Patricija Kornvel (Patricia Cornwell). Ji išleido 4 mln. dolerių, kad išsiaiškintų, ar su Skerdiku nesusijęs dailininkas impresionistas Volteris Sikertas (Walter Sickert), kuris žmogžudysčių laikotarpiu galėjo lankytis Vaitčapelyje. Praėjus 20 metų po žmogžudysčių dailininkas nutapė ciklą paveikslų, vaizduojančių negyvas prostitutes siaubingai sudarkytais kūnais. Atlikdama tyrimus P. Kornvel naudojosi šiuolaikinėmis technologijomis, taip pat kruopščiai išnagrinėjo jo kūrybą ir pareiškė esanti įsitikinusi, kad jis ir buvo Džekas Skerdikas.

Mūsų laikų tyrinėtojai nesutaria dėl Skerdiko tapatybės nė kiek ne mažiau negu Viktorijos laikų policija. Tais laikais po Londoną slankiojo tiek daug neaiškios reputacijos žmonių, kad beveik kiekvieną jų būtų buvę galima vienaip ar kitaip susieti su žmogžudystėmis. Ilgainiui įtariamųjų ratas plečiasi, o neabejotinus įrodymus, reikalingus patvirtinti tiesai, laikas uždengia užmaršties dulkėmis.

Federalinis tyrimų biuras (FTB), kuris 1988 metais ėmėsi tirti šiuos nužudymus vienos kino kompanijos prašymu, nustatė, kad visos aukos buvo nuo alkoholio priklausomos prostitutės. Jos buvo užpultos, nes „buvo lengvai prieinamos“ ir buvo nužudytos staiga ankstyvomis ryto valandomis.

Nors visuomenė atidžiai sekė šią bylą, policija niekada nesugebėjo susekti žudiko. FTB teigė, kad tyrimai buvo nesėkmingi, nes tuo metu nebuvo teismo medicinos technologijų ir kitų pažangesnių nusikaltimų tyrimo metodų. Nacionaliniuose archyvuose saugomi 1888 metų laiškai, kuriais susirašinėjo dviejų teisėsaugos institucijų viršininkai. Iš jų matyti, kad policijos departmentai buvo tiesiog užversti darbais. Charlesas Warrenas, kuris tuo metu ėjo Metropoliteno policijos vyriausiojo komisaro pareigas, prašė Londono Sičio policijos pagalbos. „Mes esame užversti spėlionėmis ir įtariamųjų pavardėmis“, – rašė Ch. Warrenas.

Daugybė istorikų ir kriminalistų – tiek mėgėjai, tiek profesionalai – kėlė savas versijas dėl žudiko tapatybės, bet panašu, kad Džekas Skerdikas nusinešė savo paslaptį į kapą.