Mistika. Žmogus be veido

Melburno kriminalistikos muziejuje saugoma jau kiek nuo amžiaus įtrūkinėjusi gipso kaukė. Prieš gerą šimtmetį ji buvo pagaminta pagal nusikaltėlio, kuris veikė miesto pakraštyje, veidą. Tokios garbės šis žmogus nusipelnė dėl to, kad sugebėjo išlikti neatpažįstamas: kiekvienas liudininkas jį apibūdino vis kitaip, ir šie parodymai niekada nesutapo.

Auksinis dantis

1904 metais reguliarūs mažų parduotuvių apiplėšimai Melburno pakraštyje privertė policiją rimtai imtis darbo, ieškant nusikaltėlio, kuris sukėlė nuostabą netgi patyrusiems detektyvams. Iš pirmo žvilgsnio, viskas buvo visiškai paprasta. Vėlai vakare, kai pirkėjų nebūdavo arba būdavo visai mažai, j parduotuvę užeidavo žmogus, rankoje laikydamas revolverį, ir liepdavo pardavėjui iš kasos atiduoti pinigus. Tačiau jis niekuomet nebandė uždengti savo veido, nereikalaudavo nusisukti, atsigulti ant grindų. Visa tai gąsdino: kam reikalingi liudininkai? Tačiau nusikaltėlis nė karto nepasinaudojo ginklu. Jis paimdavo pinigus ir išeidavo, palikdamas visus keistai sustingusius: niekas nė karto nebandė jo persekioti. Liudininkų sumišimas iš pradžių buvo siejamas su nusikaltėlio įžūlumu. (paranormal.lt)

Pagauti nusikaltėlį buvo planuojama greitai ir be problemų. Juk reikėjo tik sudaryti žodinį portretą, o dailininkas kriminalistas nupieš nusikaltėlį. Kiekvienas liudininkas buvo pasirengęs padėti. Tačiau prasidėjo problemos. Kiekvienas prisiminė „savą“ nenaudėlį. Vienas liudininkas pasakojo, kad plėšikas buvo aukšta kakta, kitas teigė, kad kakta buvo žema. Veidas buvo tai pailgas, tai apvalus, nosis - tai ilga, tai trumpa!

Fermeris Roderikas Kemblas teigė, kad nusikaltėlis buvo maždaug 25 metų amžiaus mėlynakis šatenas. Taip pat pamatė, kad jam burnoje buvo auksinis dantis - kaip ir pas jo pusbrolį.

Garbaus amžiaus Gertrūda Berkli tvirtino, jog užpuolikas buvo ne mažiau kaip 40 metų amžiaus, galva pradėjusi plikti, ant skruosto matosi ilgas randas. Sis žmogus jai kažką priminė, tačiau ką būtent - to ji neprisiminė. Vos ne visi apklaustieji nurodė, kad jų matytas nusikaltėlis kažką primena iš jų giminaičių ar pažįstamų žmonių rato. Pavyzdžiui, Martynas Konelis, karjero darbininkas, pasakė, kad užpuolikas turėjo plačius antakius, kaip ir jo brigadininkas. Vienas pardavėjas teigė, kad jį užpuolė aborigenas tatuiruotu veidu. Jis tikrai atsimena, kokia tatuiruotė buvo ant veido!

Apiplėšimų braižas buvo vienodas, tačiau kilo įtarimas, kad plėšikų gali būti ne vienas. Ir visa tai dėl to, kad skyrėsi liudininkų parodymai. Du bičiuliai, užsukę nusipirkti alaus pamatė skirtingus žmones: vienas - apvalaus veido jaunuolį, primenantį pažįstamą avių kirpėją, kitas - pagyvenusį žmogų su raukšlėmis aplink burną, kaip ir pas jo senelį.

Dailininkas, remdamasis liudininkų pasakojimais, nupiešė daugiau nei dešimt portretų, kurie visiškai nebuvo panašūs vienas į kitą. Detektyvas Rudgeris Hemfris vėliau papasakojo apie savo abejones: „Niekada anksčiau nesijaučiau toks pasimetęs. Man ne kartą teko ieškoti žmogaus, kurio požymių žinojome labai mažai. Tačiau ieškoti žmogaus su tiek daug veidų -niekada“.

Bendžaminas

Gyventojai, nesitikėdami sulaukti pagalbos iš policijos, ėmė burti būrius, kurie patruliavo vakarais. Antrą savaitę per praviras parduotuvės duris buvo pastebėtas vyras su revolveriu rankoje. Vienas vyras tyliai sugebėjo prie jo prieiti ir apsvaiginti smūgiu į galvą, kol šis dar nespėjo atsisukti.

Netikėdamas mistika Melburno universiteto absolventas Mišelis Klavjė paliko užrašus, kurių taip ir nesiryžo įtraukti į bylą. Iš jų galima suprasti su kokiais sunkumais teko susidurti tyrimui.

Žmogų vadino Bendžaminu. Jis su savimi neturėjo jokių dokumentų: jo teigimu, dokumentai jam buvo nereikalingi. Pavardė? Kadangi ja nesinaudojo, tai atsisakė ją pasakyti. Sulaikytasis taip pat pasakė, kad nežino, kiek jam metų. Detektyvas pagal išvaizdą nusprendė, kad jam yra apie 30 metų -toks skaičius buvo užrašytas apklausos protokole. Tačiau kai Bendžaminas buvo pas detektyvą atvestas kitą rytą, šis jo nepažino ir pagalvojo, kad jam atvedė kitą žmogų. Tačiau parduotuvių plėšikas buvo laikomas vienutėje, todėl klaidos negalėjo būti, tačiau Klavjė priešais save matė žmogų, kurio anksčiau nebuvo matęs. Nepažįstamasis priminė vieną valdininką iš Brisbeno. Protokole įrašytas amžius niekaip neatitiko atvestojo amžiaus: šiam, atrodė, tikrai buvo ne mažiau kaip 50 metų.

Mišelis Klavjė, kaip minima užrašuose, nusprendė užfiksuoti Bendžamino bruožų vizualinį nesu-gaunamumą - taip atsirado ta pati gipso kaukė, kuri šiuo metu saugoma Melburno kriminalistikos muziejuje. Apklausų metu detektyvas ją laikė ant savo stalo.

Jis jau nustojo stebėtis, kad kiekvieną dieną mato vis kitą Bendžamino veidą, iš kurių nė vienas nebuvo panašus į jo pagamintą gipso kaukę.

Mišelis Klavjė buvo suglumęs, kad abi gipsinės kaukės, nuimtos nuo Bendžamino veido, netrukus sutrūkinėjo. Bendžaminas paaiškino: panašu, kad prakeiksmas buvo toks stiprus, jog bandė sunaikinti bet kokį jo atvaizdą, esantį materialiajame pasaulyje.

Bendžaminas niekada nesikartojo. Tačiau dėl visa ko antra kaukė tiksliai atkartojo pirmąją, nors lipdinys tarsi buvo nuimtas nuo kito veido. Būtent šito ir laukė Klavjė: keitėsi, suprantama, ne Benas, o atvaizdas, kaip jį mato stebėtojai.

Šamano prakeiksmas

Eilinės apklausos metu detektyvas pamatė jau pažįstamą Beno atvaizdą - taip jis atrodė prieš keletą dienų. „O jūs vis tik kartojatės, - pasakė Klavjė. -Gal galite tai paaiškinti?“ Bendžaminas atsakė: „Tai ne aš kartojuosi, o jūs“. Po šių žodžių jis pagaliau paaiškino.

Kažkada jis turėjo konfliktą su burtininku iš arandos genties. Kartą, pamatęs burtininką su ritualiniais piešiniais išpaišytu veidu baltos spalvos dažais, Bendžaminas sušuko: „Tu esi pats balčiausias žmogus, kokį man teko matyti!“ Aborigenui nebuvo didesnio įžeidimo, kaip pavadinti jį baltuoju: už mažiausią nepaklusnumą kolonizatoriai vietinius gyventojus naikino dešimtimis. „Ar tai aš pats balčiausias iš tų, ką tu matei? - sušuko šamanas. - O tavęs dabar niekas nematys!“ Ir prakeikė jį prakeiksmu, kuris tarp aborigenų buvo pats baisiausias, - pasmerkė Bendžaminą užmiršimui. Samanas tarsi nutrynė Bendžamino atvaizdą, todėl dabar jis, dar esant vyrui gyvam, ne tik negalėjo išlikti kieno nors atmintyje, tačiau netgi ir atsirasti joje.

Kaip žinoma, žodžiais ištartas prakeiksmas yra žymiai galingesnis, nei koks nors slaptas siuntinys. Taip Bendžaminas pasidarė neatpažįstamu. Žinoma, jis pastebėjo, kad jį nuolat laiko kažkuo kitu, kas kiekvienam kažką primena.

Bendžaminas tai aiškino taip: žmogus visuomet ieško panašumo, todėl, ką nors pamatęs pirmą kartą, visada bando prisiminti, į ką tai panašu. Žmonės, susitikę nepažįstamą žmogų, ieško atmintyje panašių bruožų. O jeigu ant žmogaus veido uždėtas koks nors tabu, tai ir pamatyti nėra ką! Dėl to kiekvienas tarsi ir piešė atvaizdą tuščioje drobėje, bandydamas sugriebti kažką įprasta. Jokių liudininkų ir negalėjo būti! Žmogus, pamatęs Bendžaminą ir įsiminęs kažkokį atvaizdą, kitą kartą piešė jau visiškai kitą veidą, remdamasis kitu atsitiktinai įsimintu bruožu.

Taigi, pamatęs Bendžaminą tokį patį, iš tikrųjų Klavjė pasikartojo pats.

Kiekviena Bendžamino diena prasidėdavo tarsi nuo nulio: niekas iš tų, su kuriais matėsi vakar, jo neatpažindavo. Ką ten vakar! Netgi po valandos jį neatpažindavo. Dėl šios priežasties jis negalėjo niekur įsidarbinti. Liko tik plėšikavimas - atpažinti jį buvo neįmanoma, todėl tuo ir naudojosi.

Patvirtinta herbiniu antspaudu

Nežinia, kaip Klavjė būtų galėjęs užbaigti tyrimą, jeigu jam nebūtų atėjusi mintis atlikti tyrimo eksperimentą, kurio metu Bendžaminas sėkmingai dingo.

Ant aplanko su šia byla buvo uždėtas herbinis antspaudas (su emu ir kengūra) ir kartu su viena kauke buvo perduota į archyvą. Vėliau kaukė iš archyvo buvo perkelta į muziejų. Kitą kaukę Klavjė pasiliko sau. Nėra žinoma, ar ji išliko.

Vadovybei kilo įtarimas, kad detektyvas susitarė su nusikaltėliu sandorį: negalėdamas jo sulaikyti pagal įstatymą, jį paleido su sąlyga, kad šis išvyks iš Australijos. Kaip buvo iš tikrųjų - to Klavjė nepatikėjo netgi asmeniniams užrašams.