Antgamtiški Reiškiniai: Everesto Vaiduokliai

Svajone nugalėti Everestą sukasi tūkstančių nuotykių mėgėjų galvose. Prie aukščiausio mūsų planetoje kalno papėdės kiekvienais metais atvyksta šimtai žmonių, kurių vienintelis tiksiąs – įrašyti savo vardą į trumpą kalno nugalėtojų sąrašą, deja, romantiškos fantazijos greitai išsisklaido.

Gana dažnai keliautojams tenka pasukti atgal, neįveikus nė pusės kelio iki išsvajotosios viršūnės. Tai dar ne pats blogiausias atvejis - kalno prieigose ilsisi ne vienas žuvęs alpinistas. Daugybės ekspedicijų metu sušalo ar nuo ledo uolos nuslydo ir užsimušė ne vienas alpinistas, kurie taip ir liko giliame Everesto sniege. Tokių žuvusiųjų yra daugiau, nei tų, kuriems pavyko nugalėti Everestą ir sėkmingai nusileisti žemyn. Šiandien skelbiama, kad yra apie 200 be pėdsakų dingusių žmonių, kurie bandė šturmuoti aukščiausią viršukalnę, tačiau jų mirties paslapties taip niekas ir nesužinos…

Kiekvienais metais Everestą bando įveikti iki 500 narsuolių. Kai kuriems iš jų tenka susidurti su keistais ir mistiškais reiškiniais. Kalnų vaiduokliai, tylus anapusinių būtybių šnabždesys akinančio baltumo fone – visa tai ne kartą matė tiek ekspedicijų dalyviai, tiek vietiniai gyventojai. Yra daugybė alpinistų liudijimų, kuriuose tvirtinama, kad jie kopimo į viršukalnę metu matė vaiduoklius. Daugelis skeptikų tai bando paaiškinti nežinomais reiškiniais, kurie atsiranda išretėjusiame ore aukštai kalnuose. Tačiau yra tokių dalykų, kurių šiuolaikinis mokslas paaiškinti negali.

Kelionės laike

1975-ais metais britų ekspedicijos į Everestą, vadovaujamos Kriso Bodingtono, narys Nikas Eskotas kalno šlaite susidūrė su reiškiniu, kuris tiesiog sukėlė sumaištį praktiškame europiečio prote. Nikas iš ketvirtosios stovyklos kilo į penktąją, laikydamasis specialiai pritvirtintos virvės. Jo laikrodis rodė 3:30. Visas apylinkes buvo užliejusi Mėnulio šviesa. Atrodė, kad net sniegas tamsoje šviečia. Matomumas buvo puikus. Pakilęs apie 60-70 m virš ketvirtosios stovyklos Nikas staiga pajuto, kad kažkas eina jam iš paskos. Jis apsisuko ir už savęs pamatė tamsią figūrą. Alpinistas pagalvojo, kad kažkas iš komandos bando jį pasivyti, ir sustojo.

Iš paskos einantis žmogus irgi tarsi sustojo arba ėmė judėti labai lėtai. Nikas šūktelėjo, tačiau atsakymo nebuvo. Alpinistas palaukė keletą minučių ir ėmė vėl kopti aukštyn. Eskotas dar tris ar keturis kartus buvo atsisukęs atgal, tačiau paveikslas nesikeitė – jis aiškiai matė žmogų, kuris brido sniegu, įklimpęs iki kelių. Atrodo, kad tas žmogus tai baigia pasivyti Niką, tai vėl nuo jo atsilieka. Kai alpinistas eilinį kartą atsisuko, paskui save nieko nebesimatė. Tai buvo labai keista, nes visas kalno šlaitas iki ketvirtosios stovyklos matėsi aiškiai, tarsi ant delno! Figūra dingo, tarsi ištirpo Mėnulio šviesoje.

Kai apie 6 h ryto Nikas pasiekė savo tikslą, jis radijo ryšiu susisiekė su ketvirtojoje stovykloje esančiais ekspedicijos nariais. Jam pranešė, kad iš ketvirtosios stovyklos neišėjo nė vienas žmogus, išskyrus jį patį. Tai reiškė, kad žmogus, kurį matė Nikas, nebuvo iš jo komandos. Tačiau kitų komandų aplinkui irgi nebuvo…

Štai ką vėliau pasakojo ekspedicijos vadovas Krisas Boningtonas: „Nikas Eskotas nebuvo tokiame dideliame aukštyje, kad taptų haliucinacijų auka. Jis buvo gerai aklimatizavęsis aukštikalnių sąlygoms. Be to, jis pasižymi analitiniu matematiko protu. Aš manau, kad tai buvo įdomus psichinis fenomenas, susikirtimas laike. Jis staiga ėmė matyti įvykius, kurie nutiko šioje vietoje prieš dvejus metus. Serpas Džanbo su Niku dirbo 1972-ųjų metų rudenį, o dar po metų, 1973-iais metais rudenį žuvo, kai pateko į sniego griūtį, kildamas į viršukalnę su japonų alpinistais. Gali būti, kad žuvusio Serpo vaiduoklis norėjo kažko paprašyti Niko ar net jį perspėti“.

Žmogus su dviem širdimis

Dar vieną keistą susitikimą su vaiduokliais papasakojo garsusis italų alpinistas Reinoldas Mesneris, kuris vienas pats ir be jokios specialios kvėpavimo įrangos sugebėjo pasiekti Everesto viršukalnę. Jo atlikti įkopimai į kalnus yra tokie nepaprasti, kad jis vadinamas „žmogumi su dviem širdimis“. Reikia pažymėti tai, kad Mesneris pasižymi nepaprastai racionaliu protu ir niekada nedaro skubotų išvadų…

Artėjant prie viršukalnės jo ausyse pasigirdo balsai, kurie vis artėjo ir artėjo. Pusiau permatome ore Reinoldas pamatė dvi figūras, kurios lėtai vaikščiojo kalno šlaitu toje vietoje, kur 1924-ais metais žuvo du alpinistai. „Melornai, Irvinai?“ – sušnabždėjo sukrėstas Mesneris (taip buvo vadinami britų alpinistai, kurie 1924-ais metais dingo be žinios Everesto šlaite, kuriuo dabar kilo Reinoldas). Vaiduokliai prašė joms duoti maisto ir leisti pasišildyti, tačiau sukrėstas ir išsigandęs Reinoldas nusprendė kilti iš anksto numatytu maršrutu, nes nusprendė, kad dėl deguonies trūkumo jam prasidėjo haliucinacijos.

Įdomų faktą aprašė anglų psichoanalitikas Oliveris Lodžas savo knygoje „Kodėl aš tikiu nemirtingumu“. Jis pasakoja, kad Melorno ir Irvino draugai spiritizmo seanso metu susisiekė su žuvusiais. Jiems pavyko gauti informaciją, kad alpinistams pavyko pasiekti viršūnę, o žuvo jie nusileidimo žemyn metu, jų kūnai yra netoli nuo viršukalnės, po uolos išsikišimu. Būtent toje vietoje Mesneris ir susitiko vaiduoklius.

Alkani vaiduokliai

2004-ųjų m. gegužės mėnesį šerpas Pemba Doržė leidosi nuo Everesto viršūnės žemyn. 8 tūkstančių metrų aukštyje jis sustojo trumpo poilsio, norėdamas pasišildyti arbata. Pemba nurijo kelis karštos arbatos gurkšnius, termosą įdėjo atgal į kuprinę ir rengėsi tęsti savo nusileidimą. Tačiau prieš save pamatė kažką neįtikėtino – tiesiai link jo artėjo juodi šešėliai. Tai buvo žmonių siluetai! Jų akys keistai švietė, o rankos buvo ištiestos pirmyn. Visiškoje tyloje buvo aiškiai girdėti, kaip šešėliai maldavo šerpą duoti jiems kokio nors maisto. Jie priartėjo visai arti, tačiau Doržė staigiai atsisuko į juos nugara ir neatsigręždamas ėmė leistis toliau.

Vėliau Pemba Doržė taip papasakojo žurnalistams: „Aš manau, kad tai buvo alpinistų, kurie žuvo, bandydami pasiekti Everesto viršukalnę, vaiduokliai. Jų kūnai liko gulėti nepalaidoti ant ledinių kalno šlaitų“. Serpo nuomonei pritaria netgi Nepalo alpinistų asociacijos prezidentas Angas Ceringas Ju: „Mes tikime, kad egzistuoja žmonių, žuvusių kalnuose, sielos ar vaiduokliai. Ir manome, kad reikia laikas nuo laiko atlikti specialius ritualus, norint nuraminti šias sielas. Mes kalno šlaite deginame kadagio šakeles, mėtome ryžių grūdelius, kalbame maldas“.

Savo ruožtu skeptikai teigia, kad vaiduokliai ir kalnų dvasios – tai paprasčiausios haliucinacijos, kurios kyla dėl išretėjusio oro, kuriame yra stiprus ultravioletinis spinduliavimas, kuris veikia žmogaus psichiką. Tačiau keistosios haliucinacijos gali atsirasti tik kritiniame aukštyje. O vaiduokliai buvo sutinkami ir žymiai žemesnėse vietose.

Ezoterikai neneigia šios teorijos, tačiau siūlo savo versiją. Jie teigia, kad tokie ekstremalūs faktoriai, kaip aukštis ir deguonies trūkumas, sužadina neįtikėtinas žmogaus galimybes prasiskverbti į kitą realybę, pamatyti tai, kas paprastai nematoma. Išretėjusiame aukštikalnių ore žmogaus sąmonė pakinta, paaštrėja žmogaus sugebėjimas jausti, galima patekti į kitą realybę, gal būt, netgi į pasaulį, kur po mirties patenka žmonių sielos…

Vaiduokliai vagia drabužius

Dar keistesnis tas faktas, kad vaiduokliai ir dvasios ne tik trikdo gyvus žmones ir kreipiasi į juos su prašymais, bet ir vagia jų daiktus. Kartą du alpinistai kilo aukštyn į Everesto viršukalnę. Jie buvo maždaug 5 km aukštyje, kai prisėdo ant akmens ir ant jo pasidėjo savo daiktus. Toliau įvyko kažkas neįtikėtina: „Mano žvilgsnį prikaustė Everesto viršukalnė. Man atrodė, kad krištolinis ledynas, šaltai blizgančios snieguotos uolos, tamsios įdubos buvo visiškai netoli. Netgi pavyko mintyse nubrėžti 1975-ais metais Kriso Boningtono ekspedicijos maršrutą, pamatyti jų stovyklų įrengimo vietas. Aš įsivaizdavau, kaip Nikas Eskotas kyla iš vienos stovyklos į kitą.

Štai toje vietoje jam iš paskos lipo aukštyn tamsi figūra… Ir staiga mano akyse sušmėžavo šešėlis! Mano draugas tuo metu užsimiršęs fotografavo Everestą ir nieko aplinkui nematė. Po kiek laiko aš pajutau, kad mane kažkas stebi, ir staigiai atsisukau. Prieš mano akis buvo tas pats akmuo, prie kurio mes buvome sustoję ir pasidėję daiktus, tačiau nebebuvo niekur matyti mano megztinio… Labai nustebęs patraukiau link akmens. Dar prieš keletą minučių mano senas megztinis buvo čia (aš pats jį patiesiau ant akmens), o dabar jis buvo dingęs! Aplinkui nieko nebuvo. Nepastebėtam praeiti takeliu irgi neįmanoma. Nejaugi tai kalnų vaiduokliai nusprendė pasišildyti mano megztiniu?“