Kareivių susitikimas su antgamtinėmis demoniškomis būtybėmis

Susitikimas su nepaaiškinamais dalykais. Kareivių susitikimas XX amžiaus karuose su antgamtinėmis demoniškomis būtybėmis

Karas su savimi atsineša prievartą, kerštą, siaubą ir beprotybę. Tačiau tarp to kraujo praliejimo chaoso, tekusio XX amžiui, tarpusavio žudynių buvo dar kai kas. Nors tarp daugybė pasakojimų apie didvyriškumą ar siaubingą mirtis istorijos apie susidūrimą su kažkuo anapusiniu yra labai retos, tačiau tokie susitikimai, be abejo, tikrai buvo. kai kurie šie atvejai atrodo ypač keisti, nes kalbama apie kareivių susitikimą su būtybėmis, kurių prigimtis, tikriausiai, yra demoniška.

Demoniškas katinas su ragais

Tai nutiko 1943 metų spalio mėnesį, kai vokiečiai bombardavo Londoną. Tuo metu, kai civiliai asmenys slėpėsi savo namuose ir slėptuvėse, gatvėmis vaikščiodavo žmonės, priklausantys ARP (Air Raid Precautions) organizacijai. Jų užduotis buvo apžiūrėti bombų kritimo vietas, likviduoti gaisrus, pastebėti nesprogusias bombas, padėti nukentėjusiesiems ir t.t. (paranormal.lt)

Vienos tokios grupės nariu buvo Hovardas Leilandas. Kartą eilinio miesto bombardavimo metu netoli vyro sprogo bomba, todėl jis metėsi į artimiausio pusiau sugriuvusio namo rūsį, norėdamas apsisaugoti nuo naujų bombų sprogimo. Visai vyko naktį, Hovardas kurį laiką gulėjo ir laukė, kol baigsis antskrydis, tačiau nuo netoliese sprogstančių bombų ant jo vis krito cementas ir tinkas. Ir štai pagaliau viskas nurimo, vyras įjungė žibintuvėlį, norėdamas apsižvalgyti.

Leilandas pastebėjo, kad randasi purvinoje ir dulkėtoje patalpoje, iš kurios į viršų vedė seni laiptai. Netikėjai vyras pasijuto taip, tarsi į jį kažkas žiūrėtų. Šis pojūtis netrukus peraugo į didelę baimę. Hovardas pamanė, kad kažkas yra laiptų viršuje ir pašvietė tenai žibintuvėliu. Tai, ką pamatė, vyrą privertė sudrebėti.

Laiptų viršuje buvo kažkoks padaras, panašus į labai didelę katę, tačiau su degančiomis raudonomis akimis ir ant galvos augančiais ragais. Vėliau Hovardas pasakojo, kad jis juto, jog nuo šios būtybės tiesiog sklido blogio bangos, o tiesiai į vyrą žiūrinčio padaro akys veikė hipnotizuojančiai, todėl netrukus vyras tarsi paniro į transą.

Leilandas, būdamas transo būsenoje, kurį laiką sėdėjo ir žiūrėjo į padarą, kol tas nušoko žemyn nuo laiptų arčiau žmogaus ir tuo metu tuščioje patalpoje pasigirdo nežemiškas kauksmas. Nuo šio kauksmo Hovardas atsipeikėjo ir pamatė, kad į rūsį įbėgo žmonės iš jo būrio. Pasirodo, jie jau seniai jo ieškojo.

Hovardas papasakojo apie siaubingą gyvūną, tačiau nė vienas į rūsį įbėgęs žmogus jo nepastebėjo, būtybė tarsi išnyko ore tuo metu, kai rūsyje atsirado daugiau žmonių. Po kiek laiko Hovardas labai nustebo, išgirdęs apie tai, kad panašią būtybę tame rajone matė ir kiti žmonės.

Hovardas Leilandas ilgai negalėjo atsigauti po patirto šoko, todėl apsilankė pas ekstrasensą Džoną Pendragoną. Šis papasakojo, kad name, kurio rūsyje nuo bombardavimo slėpėsi Hovardas, anksčiau gyveno kažkoks okultistas, kuris savo juodoms apeigoms naudojo kates, jas aukodamas. Po kiek laiko okultistas išprotėjo ir pasikorė, o po jo mirties žmonės ne kartą šalia namo matė didžiulį juodą katiną.

Kaip pasakojo Pendragonas, Hovardo matyta būtybė yra kažkoks demonas, įgavęs katės formą po siaubingų kačių aukojimo ritualų, atliekamų šiame name. Šis keistas atsitikimas su Hovardu Leilandu buvo detaliai aprašytas knygoje „Pendragonas“ (1963 metai) ir anomalių reiškinių tyrinėtojo Bredo Staigerio knygoje „Keistos katės“ („Bizarre Cats“), išleistoje 1993 metais.

Gremlinai

Kitos antgamtinės būtybės, su kuriomis, kaip teigiama, Antrojo pasaulinio karo metais teko susidurti kariams, yra gremlinai. Ypač dažnai juos matė lėktuvų pilotai. Išoriškai gremlinai priminė kažką tarpinio tarp gnomų ir reptilijų, nors kartais atrodydavo kaip nematyti žvėreliai.

Remiantis šiais pasakojimais praėjusio amžiaus 9-ame dešimtmetyje Holivude buvo pastatytos kelios siaubo komedijos apie gremlinus.

Dar 1943 metais šių pasakojimų motyvais buvo išleista anglų rašytojo Roaldo Dalio knyga vaikams „Gremlinai“. Karališkųjų oro pajėgų pilotai neretai kaltino šias būtybes dėl lėktuvų variklių gedimų.

Gremlinai buvo kaltinami ne tik variklių gedimais, bet ir kitais keistais nutikimais bei avarijomis. Labai įdomų nutikimą papasakojo amerikiečių pilotas L. V. (jis prašė niekada nenurodyti jo asmenybės), kuris karo metu skraidė bombonešiu „Boeing B-17“.

Anot šio piloto, kartą jo lėktuvas skrydžio metu ėmė rimtai streikuoti. Vyras, apžiūrinėdamas įrengimus, pamatė gremlinus. Šios būtybės visiškai nebuvo nykštukinės - jų ūgis buvo apie 3 pėdos (91 cm), jų oda buvo pilka, be plaukų, ausys ilgos ir siaurėjančios. Šių būtybių akys švietė raudona spalva.

„Kai pasikėliau aukščiau, išgirdau keistą garsą iš variklio, o prietaisai tarsi išėjo iš proto. Pažvelgiau į dešinį sparną ir pamačiau žiūrintį į mane surauktą snukį. Kai pažiūrėjau į lėktuvo priekį, tenai sėdėjo dar viena būtybė. Jos buvo panašios į šokančius driežus.

Mano jausmai buvo normalūs, man nesivaideno, tačiau šios būtybės greitai judėjo lėktuvu. Ir dar - jos juokėsi savo didžiulėmis burnomis, žiūrėdami į mane, ir bandė iš lėktuvo ištraukti įvairias dalis.

Aš neabejoju tuo, kad jų tikslas buvo sugadinti lėktuvą taip, kad jis nukristų ir sudužtų. Man pagaliau pavyko stabilizuoti savo skrydį ir tie padarai patys nuo lėktuvo nukrito žemyn. Nežinau, ar jie mirė, atsitrenkę į žemę, ar užšoko ant kito lėktuvo. Neturiu supratimo, kas vyko“.

Per visą Antrą pasaulinį karą iš įvairių pilotų buvo gauti panašūs pranešimai, tačiau taip ir liko mįsle tai, ar tai buvo realios būtybės, ar išvargusių žmonių proto iliuzija.

Žmonės-driežai Vietname

Kitas karas, kurio metu kareiviai matė demoniškas būtybes, buvo Vietnamo karas (1955-1975). Amerikiečio anomalių reiškinių tyrėjo Lono Striklerio internetiniame puslapyje buvo publikuotas vieno šių įvykių dalyvio pasakojimas, kuris tvirtino, jog to karo metu buvo JAV armijos kapralu.

Liudininkas teigia, kad 1970 metais jis buvo antrasis kareivių būrio vadas, o pats būrys veikė tolimame rajone į pietus nuo demilitarizuotos zonos. Kartą būrys kalvotoje vietovėje įsirengė stovyklą, o po to išsiskirstė grupelėmis patruliuoti naktį. Netikėtai kariai pastebėjo kažkokį judesį ir pasislėpė, nusprendę, kad tai priešas. Jie pastebėjo, kad kažkas juda tam tikra kryptimi. Kai kažkas nuėjo pakankamai toli, amerikiečių kariai patraukė iš paskos.

Netikėtai priešais karius išdygo akmeninė siena. Ji buvo sustatyta iš didelių akmenų, o už jos matėsi tamsus įėjimas į urvą, kuris aiškiai buvo dirbtinės kilmės. Visa tai nebuvo panašu į priešo slėptuves urvuose, apie kurias būrys buvo informuotas, todėl kariai nusprendė ištirti urvą.

Jie nespėjo įeiti į urvą, kai iš jo tvokstelėjo siaubinga smarvė, primenanti supuvusių kiaušinių ir irstančio
žmogaus kūno kvapą. Kvapas buvo toks šlykštus, jog kiti kariai pasijuto blogai, buvo tokių, kurie ėmė vemti. Būrys nusprendė neiti į vidų, o palaukti, kas išeis iš urvo. O iš jo netrukus pasigirdo keistas riaumojimas.

Kareiviai šalia urvo tykojo iki pat aušros, o tuomet nutiko kai kas labai keista. Kapralas pasakoja: „Mes pastebėjome kažkokį judėjimą prie įėjimo į urvą. Kažkokia būtybė, kurią palaikėme vyru, išlindo iš urvo ir sustojo aikštelėje šalia įėjimo į jį. Kai būtybė išsitiesė, jos ūgis buvo apie 7 pėdos (2,1 m) ir ji žiūrėjo į mūsų pusę. Po to iš urvo išlindo dar viena būtybė, panaši į pirmąją. Jos ėmė skleisti kažkokį „pragarišką šnypštimą“ ir vis žiūrėjo į mūsų pusę.

Išoriškai tai buvo panašu į dvikojus driežus. Jie buvo padengti beveik juodos spalvos blizgančiais žvynais. Veidai buvo panašūs į gyvačių, akys buvo arti viena kitos. Rankos ir kojos buvo kaip žmonių, tik taip pat padengtos žvynais. Uodegų nepastebėjome, tačiau, gali būti, jas uždengė ilgi tamsiai žalios spalvos apsiaustai. Ant šių būtybių galvų buvo kažkas panašaus į nedideles kepuraites.

Nors komandos atidengti ugnį nebuvo, tačiau visas būrys, apimtas siaubo vien nuo šių būtybių išorės, vienu metu pradėjo šaudyti. Tik po mano komandos vyrai nustojo šaudyti. Aikštelėje keistųjų būtybių nebesimatė, gali būti, kad jos vėl pasislėpė savo urve. Nusprendėme užmūryti įėjimą į urvą, po to grįžome į stovyklą. Visi tylėjo apie šį atsitikimą. Kiek žinau, kitas kapralas taip pat neinformavo vadovybės apie šį nutikimą“.

Monstras Vokietijoje

1988 metais amerikiečių kariai karinėje bazėje Vokietijoje matė būtybę, panašią į didelį vilką, bėgiojantį ant dviejų kojų. Tai nutiko „Hahn Air Base“ aviacijos bazėje Morbacho komunoje.

Vieną vakarą patrulis išgirdo, kad vienoje bazės zonoje suveikė aliarmo signalas, ir nuėjo patikrinti, kas ten įvyko. Žmonės tiesiog akis į akį susidūrė su ant dviejų kojų stovinčiu padaru, panašiu į vilką, kurio ūgis buvo 8-9 pėdos (2,4 -2,7 m).

Padaras labai rūsčiai pažiūrėjo į kareivius, o po to nubėgo šalin, lengvai peršoko trijų metrų aukščio tvorą ir dingo. Kai į įvykio vietą buvo atvestas šuo, kad paimtų padaro pėdsaką, šuo paprasčiausiai labai išsigando, susirietė į kamuoliuką ir ėmė drebėti iš baimės.

Netrukus paaiškėjo, kad apie šį padarą šiose vietose jau seniai pasakojamos legendos. Atseit, jis kažkada buvo Napoleono armijos kareiviu, tačiau dezertyravo kartu su tokių pačių bailių grupe, o pakeliui namo užpuolė vietinio fermerio šeimą ir visus išžudė. Mirdama fermerio žmona vieną užpuoliką, kuris vadinosi Johanu Švaitceriu, prakeikė, kad dabar jis pavirs gyvūnu, staugiančiu ant Mėnulio.

Legendos tvirtina, kad prakeiksmas suveikė, o kareivis tapo dvikoju vilku. Tačiau jis ir toliau vykdė plėšimus, savo aukas ne tik apiplėšdavo, bet iš žudydavo, prievartaudavo. Tiesa, tai ilgai netruko, nes visi kaimo gyventojai išėjo medžioti siaubūno ir jį užmušė.

Ką tuomet matė amerikiečių kareiviai? Gal monstrui pavyko išgyventi ar gal tai buvo jo palikuonis? Apie tai legendose nieko nepasakojama.

Džinas

Persikelkime į artimesnius laikus. 2004 metai keistas įvykis nutiko amerikiečių kareiviui Džeriui Aberdinui, kuris tarnavo Mosule (Irakas). Kartą buvo gautas signalas, kad atakuotas aerodromo rajonas, karių grupė sušoko į visureigius ir nuskubėjo į priešo puolimo vietą. Džeris važiavo kartu su dviem tarnybos draugais.

„Kai pasiekėme aerodromą, pamatėme, kad grupė žmonių lenda per sieną. Mūsų snaiperis atidengė ugnį, kiti kariai irgi užėmė poziciją ir atidengė į juos ugnį. Mes buvome visi trys arti vienas kito, sudarydami nedidelę grupelę. Kažkuris iš mūsiškių pataikė į žmogų, buvusį ant sienos viršaus, ir šis nudribo ant žemės.

Iš karto po to iš nukritusiojo kūno ėmė kilti juodi dūmai. Mūsų technikas pasakė, kad jis, tikriausiai, buvo su savižudžio diržu, ir įvyko grandinės trumpas sujungimas. Tačiau netrukus dūmai įgavo žmogaus figūrą! Tai, kas vyko po to, mes visi trys matėme labai aiškiai.

Po to, kai iš dūmų susiformavo žmogaus figūra, ji atsistojo ir žiūrėjo į mūsų pusę raudonomis degančiomis akimis, iš kurių veržėsi dūmai. Taip pat buvo matyti keista burna, kuri netgi šypsojosi! Po to būtybė pasisuko, tarsi norėdama bėgti, tačiau dūmai išsisklaidė ore ir viskas dingo.

Sunku apibūdinti tai, kas tenai įvyko, tačiau mes visi trys sėdėjome, iš nuostabos išsižioję. Po to viskas baigėsi, mes daugiau niekada neaptarinėjome šio įvykio, tik dar vieną kartą jį prisiminėme“.

Vampyrai Afganistane

Dar vienas pranešimas apie keistus padarus atėjo iš Afganistano. Tyrinėtojas ir rašytojas Timas Kingas Afganistane išbuvo ilgą laiką, rengdamas karinius reportažus keliems Amerikos televizijų kanalams. Jis 2007 metais jis kukliame internetiniame puslapyje salem-news.com išspausdino straipsnį „Vampyrai Afganistane? Kareiviai sako, jog tai tiesa“.

Kaip pasakoja Kingas, jam šią keistą istoriją papasakojo kariai, tarnavę Bagramo aviacijos bazėje. Jų teigimu, kažkur Afganistano gilumoje gyvena realių vampyrų bendruomenė. Jie atrodo, kaip paprasti žmonės, tačiau išsiskiria dideliu ūgiu, ir tarp jų yra daug moterų.

Siame rajone gyvenantys žmonės jau seniai žino apie šias būtybes, kurios naktimis dažnai išeina medžioti savo aukų. Ir vargas tam žmogui, kuris pasipainios vampyrams po kojomis. Daugelis šiose vietose dingusių žmonių iš tiesų tapo vampyrų grobiu.

„Vietiniai gyventojai iš tiesų jų labai bijo. Netgi pasakojimai apie vampyrus šiems žmonėms sukelia didžiulę baimę. Naktimis šie padarai ieško žmonių, gana neretai nusitempia atsargumą pamiršusius vaikus. Kartais žmonės savo namuose slepia ožkas ir karves, nes vampyrai gali užpulti ir šiuos gyvūnus. Tai tęsiasi jau šimtus metų, tačiau kitose šalyse apie tai niekas nieko nežino. Prieš vampyrus niekas nekovoja, jeigu jau jie pasirinko savo auką, jai jau niekas nepadės“.