Karlas Marija Viligutas: Trečiojo Reicho okultistas

Austrų mistikas ir Trečiojo Reicho okultistas Karlas Marija Viligutas (Karl Maria Wiligut) buvo asmeninis Himlerio magas. Už pranašiškus pareiškimus apie senovės germanų praeitį jam buvo suteiktas SS brigadenfiurerio laipsnis. Tiesa, Viliguto įžvalgos apie arijus labai kontrastavo su nacistine doktrina. Šiam mistikui arijai buvo dvasinės esybės, į Žemę nusileidusios iš Mėnulio.

Mistikas, dėl savo neilgos, bet įvairiapusės įtakos SS reichsfiureriui pramintas “Himlerio” (Himmlers Ras-putin), gimė 1866 metų gruodžio 10 dieną Dunojaus monarchijos sostinėje. Pagal šeimos tradiciją (tėvas ir senelis buvo kariškiai), dar būdamas paaugliu, Karlas Marija buvo užrašytas į imperatorišką kadetų mokyklą Vienoje. 1884 metų gruodžio mėnesį jis buvo paskirtas į pėstininkų pulką Hercegovinoje. Viligutas buvo ne tik karininkas, ištikimai tarnavęs Habsburgų imperijai. Jis buvo eilėraščius rašęs estetas ir labai domėjosi senovės germanų mitologija.

Matyt, dėl šios priežasties 1889 metais įstojo į draugiją “Schlaraffia”, įkurtą Prahoje 1859 metų spalio 10 dieną. Draugija kultivavo draugystę, skatino domėjimąsi menais, vertino humorą. Draugijos devizas buvo “In arte voluptas” - “Malonumas - mene”. Manoma, kad žodis “Schlaraffe” kilo iš viduramžių vokiečių kalbos junginio “Slur-Affe”, kuris reiškė “jaunieji vėjavaikiai” (sorgloser Genießer). Draugijoje jie turėjo vardą

Lobesam - “Pi.it” (Poetas). Nacizmo okultinių šaknų žinovas britas Nikolas Gudrik-Klarkas (Nicholas Goodrick-Clark) tvirtino, kad nėra jokių įrodymų apie “Schlaraffia” ryšius “su pangerma-nišku judėjimu, taip pat nuorodų, kad Viligutas buvo susijęs su dar kokia nors nacionalistine imperinės Austrijos organizacija”. Užtat nuo 1903 metų jis nutraukė draugystę ir suartėjo su Vienos sambūriu “Volkisch” (“Volkisch” išvertus reiškia “liaudiškas” - tai rasinis biologinis nacionalšovinistinis judėjimas, susijęs su antisemintiz-mu) ir ariosofais.

Tais metais šviesą išvydo jo knyga apie senovės germanų mitologiją “Seyfrieds Runen” (“Zeifrydo runos”). Savo eilėraščius jis pasirašinėjo slapyvardžiu Jarl Widar.

Viligutas tapo Naujųjų Tamplierių Ordino nariu (Neutempler-Orden arba Ordo Novi Templi (ONT) - tai slapta liaudiška ezoterinė sąjunga, kurią įkūrė Jorgas Lancas fon Liebenfelsas (Jorg Lanz von Liebenfels).

Viligutas 20 metų tarnavo pėstininkų pulke ir gavo majoro laipsnį, likus dviem metams iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. 1914 metų spalio mėn. 47 metų pėstininkų pulko štabo karininkas dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš rusų armiją Karpatuose. 1918 metų gegužės mėn. Viligutą atšaukė iš fronto ir paskyrė sveikstančiųjų stovyklos Lemberge (dabar Lvovas) komendantu. Šis įvykis padarė didelę įtaką būsimo nacistų mistiko likimui.

1918 metų birželio mėn. karininkų misiją aplankė aukštas pareigas užimančių katalikų prelatų delegacija. Tarp jų buvo apaštalinis nuncijus Lenkijoje ir Pabaltijyje kardinolas A. Ratti (busimasis popiežius Pijus XI).

Viligutas papasakojo dvasiškiams apie savo pavardės kilmę ir giminės legendą, kuri buvo laikoma paslaptyje.

Jėzuitų ordino atstovas itališkai pašnibždėjo į ausį popiežiaus legatui “Prakeikta šeimynėlė”. Ir tada nebejaunas karininkas įtūžęs apšaukė dvasiškius. Sako, kad po šio susitikimo Karlui Marijai pradėjo kartotis pykčio arba gilios depresijos priepuoliai.

Anot Gudriko-Klarko, Viligutas tvirtino, kad jis yra senųjų germanų karalių palikuonis, “pasakodamas apie senųjų germanų religines praktikas, karinę organizaciją ir įstatymus, naudodamas terminus, įtartinai artimus ankstyviosioms Gvido fon Listo (Guido von List) įžvalgoms”.

1933 metais Viligutas įstojo į SS ir per trejus metus padarė stulbinančią karjerą. SS vadovybės viršūnėlės suteikė jam garbingą slapyvardį Weisthor. “Weis” reiškė “žinantis paslaptis”, o “Thor” - griaustinio ir audros dievo vardą. 1936 metais rei-chsfiureris Himleris suteikė Viligutui SS brigadenfiurerio laipsnį. Jei visiems anagrama iš dviejų runų SS reiškė “Schutzstaffeln” - “apsaugos rinktinė”, tai esesininkų elitai buvo skirtas kitas paaiškinimas. Tik išrinktieji žinojo, kad SS reiškia “Schwarze Sonne” -“Juodoji saulė”. Šumerų ir senovės Egipto civilizacijų tikėjimuose buvo teigiama, kad yra dvi saulės: “balta”, kurią matome, ir “juoda” - dvasinio nušvitimo paslėpta saulė.

Viligutas dalyvavo, kuriant esesininkų emblemą “Totenkopfring” (žiedas “Negyva galva”), kurią nešiojo “Juodojo ordino” nariai, ir formuojant SS ordino pilies Vevelsburge (Wewelsburg) koncepciją. Net šiuolaikiniai istorikai mažai žino apie tai, kuo iš tikrųjų užsiiminėjo “Himlerio Rasputinas”.

Trečiojo Reicho istorijos žinovas Andrejus Vasilčenko tvirtina: “Viliguto vardas išvis nebuvo minimas nei tarnybiniuose SS leidiniuose, nei visos Vokietijos masinės informacijos priemonėse. Tai leido daryti prielaidą, kad Himlerį ir Viligutą siejo ne tik tarnybiniai ryšiai, bet ir kažkas daugiau”.

Viliguto įžvalgos apie arijus labai kontrastavo su oficialia nacistine rasių doktrina. Nacionalsocialistinė ideologija kalbėjo apie tikruosius arijus. Karlo Marijos nuomone, tokiais jie galėtų tapti, jei susigrąžintų seniai prarastus gebėjimus. Viligutas teigė, kad arijai buvo dvasinės esybės, prieš tūkstančius metų atvykę į Žemę iš Mėnulio. Jie turėjo gebėjimų sugrįžti į savo protėvynę.

Gal dėl kitų “Ahnenerbe” runologų ir okultistų intrigų, gal pablogėjus sveikatai dėl garbaus amžiaus, kaip buvo parašyta oficialiame atsistatydinimo rašte, bet 1939 metų rugpjūčio mėn. Viligutas paliko savo postą. Himleris saugojo savo mago žiedą “Mirusi galva” ir garbės špagą (SS-Ehrendegen). Maždaug po mėnesio Vokietija užpuolė Lenkiją, ir prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Karo pabaigoje Viligutas pateko į Britanijos okupacinės kariuomenės perkeltųjų asmenų stovyklą. Iš ten pirmiausia grįžo į Zalcburgą (Austrija), bet paskui išvyko į mažą Arolzeno (Arolsen) miestelį. Dabar tai Bad-Arolsen miestelis Heseno žemėje.

Čia per 1945 metų kalėdas 79 metų Viligutą ištiko apopleksijos smūgis, ir 1946 metų sausio 3 dienos septintą valandą ryto jis mirė.