Karpos. Liaudies gydymo receptai, kaip gydyti karpas

Padės riešutai su žibalu

Skiltelėmis supjaustyti žalius pieninės brandos graikinius riešutus ir sumalti mėsmale. Košelę sudėti j litrinį stiklainį (du trečdalius jo tūrio), iki viršaus užpilti išvalytu žibalu. Stiklainį uždengti sandariu polietileniniu dangteliu. Tamsioje vietoje laikyti 21 dieną. Paskui nukošti per keturiais sluoksniais sulenktą marlę, žaliavą nuspausti. Skystį perpilti į tamsaus stiklo butelį, sandariai uždaryti ir laikyti tamsioje vėsioje vietoje.

Šia priemone tepti papilomas vieną ar du kartus per dieną, kol jos nukris.

Tokie įvairūs «tepalai»

Yra daugybė būdų atsikratyti karpų, naudojant įvairius «tepalus». Pavyzdžiui, minėtus gerybinius darinius kelis kartus per dieną galima tepti košele iš trintų sunokusių šermukšnių uogų arba sutrintais kalankių lapais. Galima naudoti ir česnakų sultis arba sutrintų česnakų košelę, sumaišius lygiomis dalimis su lydytais kiauliniais taukais. Naudinga tris ar keturis kartus per dieną karpas tepti šviežiomis ugniažolių sultimis arba pieninėmis kiaulpienių, karpažolių, skiautėtalapių fikusų sultimis. Beje, galima sumaišyti 1:4 kiaulpienių šaknų sultis su šviežiu sviestu ir dėti ant probleminių vietų. Tokiu pačiu santykiu ruošiamas ir tepalas iš kreidos mitelių ir kanapių aliejaus.

Nulupti žievelę nuo dviejų citrinų, susmulkinti ir užpilti 0,5 stiklinės 9% stalo acto, palaikyti savaitę, kad nusistovėtų. Antpilu suvilgyti vatos gabalėlį, dėti ant karpos tris ar keturis kartus per dieną, pritvirtinti pleistru.

Ant keptuvės sudeginti šiek tiek balandūnių žolės. Pelenais patrinti karpą kelis kartus per dieną, kol karpa visai pranyks.

Oi, kaip degina lapas... kopūsto

Mano pažįstamai jaunystėje ant veido atsirado dvi karpos. Ji labai gėdijosi tų «puošmenų» ir visada svajojo jų atsikratyti, tik nežinojo, kaip tai padaryti. Jos mama padarė visai paprastai: nuvedė pasitarti pas vietinę žiniuonę, kurią visas kaimas vadino ponia Kopūstiene. Ji ir ėmėsi gydymo.

Liepė vakare prieš miegą nuo kopūsto lapo nupjauti sustorėjusią dalį, «sultingąja» puse dėti ant karpų ir pritvirtinti pleistru.

Procedūra pasirodė beesanti skausminga: po tam tikro laiko prasidėjo deginimas. Bet reikėjo kentėti, juk ponia Kopūstienė liepė nenuimti kompreso, o pakentėti kuo ilgiau. Nebuvo galima net plauti veido po to, kai galiausiai ta deginanti kopūsto lapo dalis buvo pašalinta. Čia ir buvo gydymo esmė. O jo trukmė ir sėkmė priklausė nuo karpų «amžiaus». Gerai, kad mano pažįstamos karpos buvo «jaunos». Per kitas dvi dienas procedūrą teko pakartoti. Ir vėl deginimas ir kentėjimas. Bet tos «kančios» buvo ne veltui: karpos pablyško, pradėjo greitai džiūti. Galiausiai jos visai nunyko. Tai labai nudžiugino merginą.

Ieškokite kauliuko

Kai sūnus mokėsi mokykloje, ant jo rankų pirštų atsirado karpų. Visaip, išskyrus prideginimą, bandėme jų atsikratyti, bet niekas negelbėjo. Padėjo geri žmonės. Viena kaimynė patarė iki saulės patekėjimo nueiti į lauką ir surasti ten bet kokį kaulą. Pakelti jį tą puse, kuri lietė žemę. ir patrinti karpas. Paskui padėti kaulą ant žemės taip, kaip gulėjo.

Į sūnaus plaštakas buvo baisu žiūrėti, tiek daug karpų buvo ant jų. Kad ir kaip keista būtų, bet po «procedūrų» su kaulu po trijų ar keturių dienų daug karpų pranyko. Liko tik kelios, pačios didžiausios. Sūnus pakartojo gydymą, suradęs kitą kauliuką.

Taip per savaitę jis atsikratė visų tų nemalonių «puošmenų». Nuo to karto jo rankos švarios.

Beje, apie prideginimus. Šiam gydymo būdui ligoninėje naudoja įvairias rūgštis (salicilo, pieno ir kt.). Atliekama elektrokoaguliacija, karpos tepamos skystu azotu. Jei “įsiveisė” visa karpų šeimynėlė, kartais pakanka prideginti vieną, atsiradusią pirmiausia, tada be jokio gydymo nunyksta ir kitos.

Gydo drebulės «puta»

Vaikystėje visos mano rankos buvo nusėtos karpomis. Močiutė gydė jas putomis... iš drėgnų drebulinių malkų. Kaip ta puta gali atsirasti? Pasirodo - ugnyje! Kai močiutė kurdavo krosnį, dėdavo į ją tris keturis drėgnas pliauskas. Prie joms užsidegant, pjovimo vietoje ir išsiskirdavo tos putos. Močiutė nuimdavo jas su pagaliuku ir tepdavo ant mano plaštakų. Niekuo neaprišdavo, putos įsigerdavo į odą. Procedūrą darydavau prieš miegą, o ryte nusiplaudavau rankas su muilu.

Tai buvo prieš daug metų, todėl tiksliai nebepamenu, kiek tokių procedūrų padariau, bet svarbiausia, kad karpų neliko nė kvapo.

Lašas laše

Prieš kokius trejus metus ant devynmetės anūkės rodomojo piršto atsirado karpa. Kažkokiame žurnale radau receptą, kaip atsikratyti karpų, užsirašiau į savo specialų sąsiuvinį. Tą receptą ir 

išbandžiau. Lygiomis dalimis sumaišiau skystą medų, saulėgrąžų aliejų, ugniažolių sultis ir boro rūgštį (pakanka po kelis lašus). Tuo mišiniu tepiau anūkės karpą tris keturis kartus per dieną, piršto neaprišdavau. Po savaitės karpa pradėjo mažėti, o netrukus ir visai pranyko.

«Žiediniai kopūstai» ant pirštų

Į mane kreipėsi jaunas vaikinas. Laikė egzaminus, labai jaudinosi, graužė nagus. Viską išlaikė puikiai, bet po mėnesio pastebėjo aplink nagus nemalonias ataugas su grublėtu paviršiumi, panašias į ... žiedinius kopūstus.

Diagnozė - karpos, kurios, kaip žinia, yra virusinės kilmės. Jaunuolis, besinervindamas prieš egzaminą, padarė sau mikrotraumas ant pirštų, o dėl sumažėjusio imuniteto ten lengvai (pavyzdžiui, per rankų paspaudimus) ir ėmė daugintis papilomos virusas.

Fitoterapija augalu Nr. 1, naikinant karpas, laiko ugniažoles. Jų oranžinėmis šviežiomis sultimis reikia kasdien du tris kartus patepti «žiedinius kopūstus», kol jie visai pranyks. Lygiai taip pat galima naudoti šviežias pienines daugiažiedžių karpažolių sultis.

Dar viena veiksminga priemonė - tepalas iš česnakų ir nesūdytų kiaulinių taukų santykiu 1:1. Karpas tepti savaitę du kartus per dieną ryte ir vakare.

Kad nebūtų nudeginta oda aplink karpas, galima pleistre išpjauti skylę, pleistrą priklijuoti ant probleminės vietos, kad karpa liktų atvira patepimams. Po procedūros pleistrą nuimti.

Po ranka esantys «vaistai»

Pamenu, vaikystėje mes, vaikai, turėdavome karpų, bet mama per daug nesukdavo galvos, kaip jas išnaikinti. Naudodavo pačius įvairiausius po rankas esančius «vaistus». Vienam tekdavo vištos tulžis, kitam - ugniažolių sultys (darže šių augalų buvo sočiai).

Dar mama atpjaudavo ploną lašinio gabaliuką, ištrindavo jį česnaku ir dėdavo ant karpos kaip mažą kompresą. Arba perpjaudavo pusiau raudoną burokėlį ir pjūvio vieta patrindavo probleminę vietą. Kartodavo kelis kartus. O mes net ir nepastebėdavome, kaip karpos pranykdavo. Taip ir gydėmės. Ne šiaip pigiai, tiesiog nemokamai, bet garantuotai.