Kun. A. Peškaitis OFM: krikščionys turėtų atsiriboti nuo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“

Krikščionys turi neužmiršti, kas jie yra. Mūsų „ginklai“ pirmiausia yra malda ir pasninkas. Ne brutalumas ir jėga“, – sako kunigas pranciškonas Arūnas Peškaitis OFM, turėdamas omenyje retoriką, vartojamą „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ dalies organizatorių ir palaikytojų.

Tarp katalikų ši būsima protesto akcija sulaukia skirtingų vertinimų. Palaikymą viešai išreiškė kai kurie dvasininkai; tuo metu Lietuvos vyskupų konferencija susilaiko nuo teigiamų žodžių šiam maršui, o Vilniaus bei Kauno arkivyskupai neketina dalyvauti renginyje.

Pasak A. Peškaičio, Lietuvos mažesniųjų brolių (pranciškonų) oficiali pozicija dar aiškesnė – jie atsiriboja nuo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“.

Pokalbis su vienuoliu – apie šio atsiribojimo priežastis, signalus krikščionims ir pilietinę nuostatą, atitinkančią Kristaus mokymą.

Gegužės viduryje įvyks „Didysis šeimos gynimo maršas“, apie kurią dabar nemažai kalbama. Organizatoriai ragina žmones priešintis „aktyviai genderistinei propagandai“, valdžios ketinimams priimti Partnerystės įstatymą, Stambulo konvenciją, neapykantos kalbos įstatymą ir pan. Vienas iš renginio vėliavnešių, protesto akcijos vedėjas ir scenarijaus autorius Artūras Orlauskas teigia, kad, jei reiks, maršo dalyviai prie Seimo kurs laužus, statys palapines, neišleis laukan nė vieno Seimo nario – tol, kol nebus įvykdyti reikalavimai atšaukti minėtus įstatymo projektus. Niekur nemačiau, kad kiti organizatoriai būtų atsiriboję nuo tokių A. Orlausko pareiškimų.

Matau, kad kai kurie praktikuojantys katalikai žada dalyvauti šiame marše – o ir patys organizatoriai rašo, kad neleis „atsisakyti pagarba žmogaus orumui pagrįstos krikščioniškos civilizacijos moralės“. Kaip Jūs, kaip krikščionis, vertinate visą šią iniciatyvą?

Jeigu būtumėt manęs paklausęs kiek anksčiau, būčiau tai vertinęs atsargiau ir ne taip vienareikšmiškai. O dabar aš tai vertinu vienareikšmiškai negatyviai – organizatorių tonas vis aštrėja, darosi ultimatyvus. Tai tampa galios demonstravimu, be to – visiškai nesuprantamu prisiėmimu atsakomybės už visą Lietuvą. Vienas iš maršo didžiųjų rėmėjų (ir, kaip suprantu iš tekstų, organizatorių) yra Vitas Tomkus, seniausiai pagarsėjęs savo pronacistinėmis pažiūromis.

Mano supratimu, krikščionims derėtų absoliučiai palikti šitą iniciatyvą, netgi pasisakyti prieš ją. Tuo labiau kad abu arkivyskupai išreiškė labai aiškią savo poziciją.

Man labai liūdna, kad prie maršo žada prisijungti mūsų brolis pranciškonas Paulius Vaineikis. Jis žiniasklaidoje minėjo, kad ten dalyvaus, „jei jo vyresnieji neprieštaraus“ – nors tai sakydamas jau žinojo, kad provincijolas jam neleido vyktį į tą renginį. Turiu pabrėžti, kad Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija atsiriboja nuo šios akcijos.

Kaip minėjote, Kauno ir Vilniaus arkivyskupai neketina dalyvauti „Šeimų marše“. Lietuvos vyskupų konferencijos pranešime netgi su subtiliu priekaištu rašoma, kad, „puoselėjant šeimos vertybes ir saugant šeimos institutą“, tikintieji skatinami nevartoti „neapykantos kalbos ar užuominų į bet kokio – fizinio ar psichologinio – smurto naudojimą“.

Čia labai svarbu. Vienas dalykas, kai tam tikros ideologinės organizacijos vartoja žodžių junginį „neapykantos kalba“, kad pažabotų kitaip mąstančiuosius. To irgi šiandien yra, man tai akivaizdu. Bet kitas dalykas – reali neapykantos kalba, kuri yra apsisprendimas galios pozicijoje niekinti kitą. Ir tai išreikšti žodžiu ir veiksmais. Ta tikroji neapykantos kalba labai pavojinga, griaunanti tiek patį taip kalbantį asmenį, tiek tuos, kurie yra šalia, yra kitokie.

Tad vyskupų kreipimasis šiuo atveju yra laiku ir tikslus. O tai, kad mes turime ginti vertybes – tas, kurias priimame kartu su gyvuoju Kristumi – man irgi abejonių nekelia. Bet mes turime jas ginti taip, kad paskui nebūtų gėda. Kai mūsų paklaustų: „Palaukit, o tai kokias vertybes jūs iš tikrųjų ginat?“

Mes galime pasiimti bet ką ir iš to padaryti brutalią ideologiją. Prisimenu anekdotą, kuris man labai patinka: dvi mergaitės – viena gera, kita bloga – stovi balkone, taikosi ir spjaudo žmonėms į pakaušius. Geroji mergaitė pataiko dešimt kartų, blogoji – tik šešis. Taigi gėris rezultatu 10:6 nugalėjo blogį… Tai yra puiki metafora, ką galima padaryti su pačiu kilniausiu ir tikriausiu tikėjimu jį naudojant, pavyzdžiui, per jėgą.

Čia labai įdomu, kad, nors patys vyskupai aiškiai nepalaiko Stambulo konvencijos ir Partnerystės įstatymo idėjos, jie kartu – bent jau oficialiu Vyskupų konferencijos lygiu – neišreiškia palaikymo ir „Šeimos gynimo maršui“. Atrodo, renginio organizatorių ir Bažnyčios kritika nukreipta į tą pačią pusę, grėsmės matomos panašios, tačiau oficialioji Bažnyčia Lietuvoje savęs nesieja su tokiu „bendražygiu“.

Labai liūdna, kad per tokius maršus ir neapykantos kalbas mes prarandame galimybę kalbėtis, pateikti savo argumentus – ir beveik prarandame galimybę, kad mus išgirstų. Žinoma, kad ideologinės grupės ir politinės partijos, kurios siekia įteisinti minėtus dalykus, tiesiog sakys: „Va, žiūrėkit, koks jų tikrasis veidas. Jie yra smurtininkai!“ Tada labai sunku kalbėti argumentuota kalba ir aiškinti, apeliuoti ne į aistras ar jausmus, bet į protą ir, galiausiai, prigimties supratimą, antropologinius dalykus – ne tik į tikėjimą, kalbu apie bendrąjį gėrį. Bet tai daryti darosi sunku, kai vyksta tokie maršai.

Panašu, kad šitie įvykiai dar labiau paskatins vidines įtampas Lietuvos Bažnyčioje. Jau ir dabar pastebiu, kaip „konservatyvūs“ katalikai kaltina „liberalus“, „liberalieji“ tyčiojasi iš „konservatyvių“, ir pan. Ką pats pastebite?

Pradėčiau nuo to, kad susiskaldymas yra ne tik Bažnyčioje, bet ir visoje visuomenėje. Kaip pažymėjo Vatikano II susirinkimas, Bažnyčia yra visuomenės dalis. Žmogaus skausmai yra ir Bažnyčios skausmai. Tad tas susiskaldymas neaplenkia ir Bažnyčios, tai suprantama.

O kodėl tas susiskaldymas vyksta – čia aš drįsčiau klausti valdančiųjų partijų. Manau, kad dar nebuvo tokios Vyriausybės, kuri šitaip suskaldytų visuomenę. Įvairios komunikacinės kliaudos, atskirų žmonių puolimai, angažavimasis… Ir išvis, kai yra tiek daug svarbių dalykų Lietuvoje, kėlimas prieštaringai vertinamų klausimų, nelaukiant kito, ramesnio laiko pokalbiams, diskusijai – tai kelia didžiulę įtampą.

Na, Stambulo konvencijos klausimą Seimas atidėjo bent jau iki rudens sesijos. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen minėjo, kad šią temą reikia labiau išdiskutuoti visuomenėje. Atrodo, kad šiuo klausimu visgi buvo atsižvelgta į kilusį dalies visuomenės nepasitenkinimą.

Taip, čia labai sveikintinas Seimo pirmininkės žingsnis. Dėl šito dalyko džiaugiuosi. Tai jau yra bandymas atsisakyti tos suskaldymo strategijos, pereiti iš konfrontacijos į pokalbį.

Diskusijų keliu ir turime eiti. Nes kitaip visuomenė tik radikalės – taip pat ir Bažnyčia. Šėtonui turbūt nėra palankesnės situacijos negu toks susiskaldymas. Nes tada krikščionys žiūri vieni į kitus ir pirmiausia klausia: „Su kuo tu?“ Man tai primena Stalino laikų ir sovietinėje Lietuvoje paplitusį plakatą – rodomasis pirštas ir užrašas: „O su kuo tu?“ Tas klausimas šiandien tampa toks esminis, kad mes užmirštame patį Kristų. Ir man baisu.

Ir aš pats, deja, kartais įsitraukiu į šituos dalykus. Atrodo, kad mąstau, reflektuoju – ir staiga pagaunu save, kad jau esu įsitraukęs… Tokiais atvejais mane gelbėja du dalykai. Pirmiausia – šv. Faustinos žodžiai: „Jėzaus, pasitikiu Tavimi“. Kartoju tuos žodžius viduje. Ir kitas dalykas – žinomo amerikiečių protestantų pamokslininko, dvasinio rašytojo Ricko Joynerio posakis, kurį jis vienoje iš savo knygų „įdėjo“ Jėzui į lūpas: „Daugelis iš jūsų svarsto, su kuo Aš esu, ir mane bando savintis. Bet Aš esu su kiekvienu iš jūsų.“

Tai gali būti šokiruojantys žodžiai, bet tai tiesa. Net ir su labiausiai agresyviais, klystančiais ar net ir kartais prievarta brukamos ideologijos skleidėjais Jėzus yra. Jis nesilaužia pro duris, nedaužo spynų ir, aišku, nekuria laužų, nestato palapinių. Bet tai mane išlaisvina, suprantant, kad Jis mirė už kiekvieną iš mūsų.

Dabar pradėjau galvoti, ką reiškia apaštalo Pauliaus žodžiai: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Visada reikia savęs klausti, „kiek tai įmanoma“, nes yra dalykų, į kuriuos negali tiesiog numoti ranka. Bet, kita vertus, įmanoma gyventi taikoje, žiūrint į patį žmogų, į jo prigimtį. Taika gali būti įvairi, bet ji turi ateiti iš Jėzaus ramybės, kurioje tik ir galime ieškoti tiesos. Ir kviesti kitą žmogų jos ieškoti.

Ką dar būtų galima pasakyti apie krikščionišką laikyseną, atsaką, kai yra dalykų, dėl kurių žmonės nesutaria? Kaip krikščionims elgtis, kai jie mato poreikį apginti savo poziciją?

Visų pirma krikščionys turi neužmiršti, kas jie yra. Šventasis Raštas mus taip įvardija: mes esam pasaulyje, bet ne iš pasaulio. Tai reiškia, kad mūsų „ginklai“ pirmiausia yra malda ir pasninkas. Man atrodo, kad šiandien Bažnyčioje apie tai nepopuliaru kalbėti. Apie tai, kad malda yra mūsų esminis dalykas – todėl aš labai palaikiau ir palaikau maldos akciją už šeimą. Joje nematau nieko priešinančio – tiesiog meldžiamasi už šeimą. Mes turime teisę ir pareigą už tai melstis. Tad aš esu už tai, kad mes nekovotume tais pačiais „pasaulio“ ginklais – brutalumu ir jėga. Tai pats pagrindinis dalykas.

Kitas – argumentai, kurie apeliuoja ne tik į protą, bet ir į žmogaus širdį, prigimtį. Į svarstymus, kas yra bendrasis gėris. Kas yra žmogiška egzistencija. Kas yra Dievas Kūrėjas.

Ir paskutinis dalykas – dėl kurio br. Paulius Vaineikis nusipelnė teisėtos kritikos. Aišku, jį paskui puolė tokiais pat žodžiais. Buvo užsuktas neapykantos ratas. Bet negalima krikščioniui vartoti žodžių, žeminančių kitą žmogų. Nė vienas žmogus Dievo akyse nėra praradęs savo orumo. Jis turi orumą vien dėl to, kad yra sukurtas, gyvena ir yra atpirktas Kristaus. Ir jeigu mes susigundom kartoti žeminančius žodžius, epitetus – tada aš bijau pasakyti, kiek esu krikščionis.

Mačiau vieną baisų filmą, kito žodžio neturiu. Jis sukurtas prieš dvidešimt metų, gal ir dar seniau. Tuo metu Latvijoje buvo (ir tebėra iki šiol) didelė protestantiška charizminė bendruomenė „Naujoji karta“, kuriai vadovauja pastorius Aleksejus Lediajevas.

Jei gerai pamenu, tuo metu Rygoje buvo pirmą kartą rengiamos „Baltic Pride“ eitynės. Ir štai A. Lediajevo bendruomenė susuko filmą, kuriame kalbėjo: „Mes sustabdysime šituos išsigimėlius! Jie – iškrypėliai! Saugokite savo vaikus!..“ Tai buvo necenzūrinė, žeminanti, beprotiška kalba.

Jie vartojo tokius žodžius, apie kuriuos Jėzus yra pasakęs labai griežtai. Lietuviškame Evangelijos pagal Matą vertime skaitome: „O kas sako [savo broliui] ‘Beproti’, tas smerktinas į pragaro ugnį“ (Mt 5, 22). Nors tikslesnis vertimas būtų „Išsigimėli“, „Iškrypėli“. Tai šitie žodžiai minėtame filme buvo nuolat vartojami, kalbant apie homoseksualius asmenis. Buvo kalbama su tokiu vidiniu pasitenkinimu ir agresija, kad žiūrėjau į pastorių ir uždaviau sau klausimą, į kurį iki šiol negaliu atsakyti: „O kaip šitas žmogus paskui Kristui meldžiasi?“ Nežinau, gal jis šiandien jau pasikeitęs, ir viskas ten kitaip.

Tad, kai skaitau apie „Šeimos gynimo maršą“ ir vis labiau gilinuosi, kaip jo organizatoriai kalba – man tai yra arti to filmo. Ir man tai yra baisu, tikrai.

Kaip jau anksčiau paatviravot – Jums ir pačiam tenka tvardytis, nes pats nevengiat kritikuoti Vyriausybės. Kaip Jums sekasi vadovautis tais krikščioniškais principais? Suprantu, kad tai žmogiška – emocijos ir visa kita…

Kaip ir sakiau, aš irgi kartais pasiduodu tam pykčiui ir aistroms, dėl ko labai apgailestauju. Bet bandau tai reflektuoti ir paskui jau mintis dėstyti argumentais. Manau, vienintelis dalykas – sustoti, pasimelsti. Ir vietoj to, ką norėjai emociškai iššauti, – pirmiausia reikia savęs paklausti, kodėl ta emocija kilo ir kas čia yra negero. Ir tada pradedi galvoti apie argumentus.

O kalbėti argumentais visada yra ir buvo krikščioniška. Apologetika yra senas dalykas, kaip ir pati krikščionybė. Tai yra ne kažkokia ideologija, manipuliacija ar propaganda – tai yra tikėjimo dalis. Jėzus irgi yra pasakęs, kad „jei šie tylės – akmenys šauks“ (Lk 19, 40). Mes nekviečiami nutilti ir maloniai sutikti su viskuo, linkčiodami galvas, bet solidarizuotis su žmogumi – ir pasakyti: „Žiūrėkit, yra toks, toks ir toks pavojus.“

Tas pavojus nėra vien tas, kuris kyla mūsų institucijai – dėl ko mus kartais (gal ir teisėtai) kaltina. Pavojų kyla ne kažkokiai bendruomenei, organizacijai, o kiekvienam žmogui. Kalbu apie tam tikrus dalykus, kuriuos valdžia skuba priimti ar deklaruoti kaip tikrus.

Mąstau, kodėl šiandien tokios populiarios Jordano Petersono knygos, kurios išleistos ir į lietuvių kalbą. Nes, matyt, jo tekstai žmonėms atveria tam tikrą dalyką, kuris vadinasi sveiku protu. O diskusijose apeliacija į sveiką protą yra labai svarbi.

Tekstas perpublikuojamas iš bernardinai.lt

Kun. Arūnas Peškaitis, OFM. Evgenios Levin / Bernardinai.lt