Lemūrija ir kosminiai laivai senovėje

Hipotezė, jog priešistoriniais laikais egzistavo išsivysčiusi civilizacija, vos ne kasmet susilaukia naujų patvirtinimų. Žmonija jau ne pirmą šimtmetį kankinasi, mėgindama paaiškinti daugybę kol kas nepaaiškinamų faktų ir reiškinių, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtina minėtą hipotezę. Egipto piramidžių statybos technologijos, žymiosios Majų skulptūros, nežinomos paskirties granitiniai statiniai, labai panašūs į šiuolaikinius aerouostus ar netgi kosmodromus – visa tai teikia daug peno apmąstymams.

Savaime aišku, kartais iškeliamos visiškai fantastiškos prielaidos, o ir falsifikacijų, išsigalvojimų, profanacijos šioje sferoje pakanka per akis. Ir visgi šiuolaikinis mokslas turi pagrindą daryti prielaidą, jog dar iki atsirandant mums žinomoms civilizacijoms, planetoje gyveno itin galinga jų pirmtakė, kuri turėjo netgi kosminių skrydžių technologijas.

Apie Atlantidą prirašyta labai daug, tiesa, kol kad taip ir neišsiaiškinta, kas per žmonės gyveno dingusiame kontinente ir kur jie galiausiai prapuolė. Vienintelis dalykas, dėl kurio daugelio specialistų nuomonė daugmaž sutampa – Atlantidoje gyveno civilizacija su labai aukšta kultūra ir labai išsivysčiusiu mokslu bei technologijomis. Daugelio nuomone, „prarasto kontinento“ gyventojai kai kuriose srityse gerokai pranoko mus.

O paskutiniu laiku ėmė audringai plėtotis hipotezė apie tai, kad atlantai buvo toli gražu ne vieniši. Archeologai, istorikai, geologai, kultūrologai ir kiti specialistai aptinka vis naujų ir naujų patvirtinimų, jog Atlantidos kaimynystėje gyvavo dar vienas žemynas – Lemūrija ir Mu. Kai kurie mokslininkai žengia dar toliau, tvirtindami, kad Lemūrija buvo ne tik stambesnė ir labiau išsivysčiusi, bet ir buvo pajungusi sau Atlantidą. Be to, kai kuriais šiuolaikiniais duomenimis, Lemūrija „specializavosi“ būtent technologijose ir buvo savotiška senovės procivilizacijos techninė laboratorija. Būtent Lemūrijos gyventojai kūrė skraidymo aparatus tolimiems skrydžiams bei kelionėms į kosminę erdvę.

Hipotetinį kontinentą, egzistavusį priešistoriniais laikais ir vėliau dingusį be pėdsakų, Lemūrija pirmasis pavadino britų tyrinėtojas Skleiteris. Jis pavadino žemyną lemūrų, į beždžiones panašių gyvūnų, vardu, šios būtybės mūsų dienomis gyvena Azijos džiunglėse ir Rytų Afrikos miškuose. Štai ir pirmoji mįslė: kaip jie galėjo atsidurti dviejuose taip nutolusiuose vienas nuo kito regionuose, nemokėdami, nei skraidyti, nei plaukioti? Migruoti jie galėjo tik sausuma. Tačiau kodėl tokiu atveju jie neįsikūrė, tarkime, šiuolaikinėje Turkijoje, pietinėje Rusijoje arba Arabijos pusiasalyje? Atsakymas pakankamai akivaizdus, jei padarysime prielaidą, jog šiuolaikiniame Indijos vandenyne kitados būta sausumos, kuriai pradingus, lemūrai išsilakstė į dabartinius savo gyvenamus arealus abipus vandenyno.

Dar vienas anglas – Alfredas Volesas – nuėjo toliau, teigdamas, kad anksčiau Javos, Sumatros ir Borneo salas su Azijos kontinentu jungė būtent Lemūrija. O kitos salos, dabar priklausančios Indonezijai, jungėsi su Australija. Tokiu būdu visiškai įmanoma, kad Lemūrijos teritorija užėmė didžiąją Indijos vandenyno akvatorijos dalį. Aukščiausių kalnų viršūnės kyšo iš okeano ir dabar kaip nedidelės salelės, išsibarsčiusios tai šen, tai ten.

Ir štai šioje milžiniškoje teritorijoje, ištisos mokslininkų grupės nuomone, egzistavo aukštas technologijas įvaldžiusi civilizacija, turėjusi, įvairiais vertinimais, 40-80 milijonų gyventojų. Negana to, esama nuomonių, kad būtent Lemūrija ir jos kaimynė Atlantida, o visai ne Afrika, tapo žmonijos lopšiu. Archeologiniai, geologiniai ir zoologiniai tyrimai leidžia manyti, kad šiuose kontinentuose gyveno visos keturios šiandien žinomos žmonių rasės. Greičiausiai jos gyveno daugiau ar mažiau kompaktiškai ir ištikus dideliems sukrėtimams bei kataklizmams, paliko kontinentus artimiausiomis saugiomis kryptimis. Tiesą sakant, taip ir galėjo pasiskirstyti rasės po kontinentus ir geografinius regionus. Čia dar vertėtų pridurti, kad pateiktas lemūrų pavyzdys yra ne vienintelis, kadangi šiuolaikinių žemynų pakraščiuose sutinkamos praktiškai vienos ir tos pačios reptilijos, tie patys augalai ir mikroorganizmai.

Teorijos naudai byloja dar keli pakankamai įtikinami argumentai. Antroji mįslė: kodėl rasės ir tautos, kurios fiziškai negalėjo kontaktuoti senovėje, turi tokią panašią, tarsi nusirašytą vienų nuo kitų tautosaką – legendas ir mitus? Tai, žinoma, galėjo tapti tautų paralelinio vystymosi rezultatu, tačiau akivaizdu, kas įvairios toli viena nuo kitos nutolusios tautos vystosi skirtingai, o kartais išvis priešingomis kryptimis. Iš kur skirtinguose kontinentuose analogiškos legendos apie skraidančius aparatus, didžiulius laivus, ant kurių leidžiasi tie skraidymo aparatai, iš kur piešiniai, vaizduojantys žmones su kosminiais skafandrais ar deguonies kaukėmis ant veidų?

Lemūrija egzistavo prieš daug milijonų metų, joje gyveno, iš visko sprendžiant, milžiniško ūgio žmonės. Apie tai liudija mitai ir legendos, kurias išsaugojo daugybė tautų. Jeigu detaliau jas paanalizuosime, į akį kris geografija. Pavyzdžiui, Azijos tautų mitologijoje milžinų šalis yra pietuose, afrikiečių mitai pasakoja apie gigantus, gyvenančius rytuose. Indijos tekstai pasakoja, kad lemūrai ir atlantai buvo paskutiniai aukštai išsivysčiusios civilizacijos atstovai.

Tikslių duomenų, užfiksuotų dokumentuose, apie tai, kad lemūrai mokėjo skraidyti tarp kontinentų ir naršyti kosminę erdvę, nėra ir negali būti. Šioje vietoje, beje, išsiskiria mokslininkų ir taip vadinamų ufologų nuomonės. Pastarieji įsitikinę, kad legendos apie lėktuvus ir kosminius laivus atsirado dėl to, kad senovėje mūsų planetą aplankė ateiviai. Blaiviau mąstantys tyrinėtojai mano, kad šiuolaikinė civilizacija – tai eilinio žmonijos vystymosi ciklo rezultatas, o ankstesnis ciklas kaip tik baigėsi Lemūrijos ir Atlantidos žūtimi. Priežasčių tokiai katastrofai galima surasti daugybę: stichinės nelaimės, gamtos kataklizmai, karas, kurio metu panaudoti masinio naikinimo ginklai ir t.t.