Magų rytas

Įdėmiai įsižiūrėjus į Europos dvasinio gyvenimo ypatumus, galima padaryti nemažai nepaprastų atradimų, pastebėti įdomius dėsningumus arba nustatyti ryšį tarp tolimų, iš pirmo žvilgsnio, įvykių ar asmenybių. Pavyzdžiui, kas gali būti bendro tarp šių žmonių: Nobelio premijos laureatas poetas Viljamas Batleris Jeitsas, rašytojas Bremas Stokeris, Arturas Konan Doilis, okultistas ir alpinistas Alisteris Kroulis, aktorė Florensė Far? yra. Visi išvardinti asmenys buvo Hermetizmo ordino „Auksinė aušra“ nariais.

Šventiko radinys

Ordino istorija prasideda 1884 metais, kai šventikas Alfonsas Vudfordas bukinistinėje krautuvėlėje aptiko paslaptingą manuskriptą. Apie jo turinį buvo galima tik spėlioti: jame esantis tekstas buvo užšifruotas. Tačiau Vudfordas buvo masonų rankraščių žinovas, jį sudomino manuskripte esantys simboliai, todėl jis ir įsigijo knygą. Po kelių nesėkmingų bandymų iššifruoti tekstą jis su draugu, žinomu okultistu, nusprendė parodyti leidinį šioje srityje patyrusiems žmonėms. Tačiau ir šie po nesėkmingų bandymų iššifruoti tekstą tik skėsčiojo rankomis. Viltį praradęs Vudfordas parodė manuskriptą Semiueliui Lidelui Mazersui (paranormal.lt).

Ekscentriškasis škotas

Apie šį nepaprastą žmogų verta papasakoti atskirai.

„Rudu velvetiniu kostiumu, liesu ir ryžtingu veidu, atletiško kūno sudėjimo, jis man atrodė, kol dar nežinojau jo vardo ir užsiėmimų pobūdžio, kažkokia romantiška figūra“. Toks Jeitsui pasirodė Mazersas. Vėliau poetas Mazersą vadino bepročiu ir lunatiku, taip pat apgaviku.

Mazersas tvirtino, kad yra seno škotų Magregorų klano palikuonis ir vadino save grafu de Glenstru. Daugelis tai pagrįstai laikė melu, tačiau tai visiškai netrukdė Mazersui rengtis škotišku kiltu, nešioti durklus, šokti su kalavijais. Jis buvo vedęs Moirą Bergson, žinomo filosofo seserį. Jeitsas, kuris neretai pas juos lankydavosi, papasakojo apie savotišką žaidimą šachmatais, kurį žaisdami jie leido laiką. Poetas žaidė poroje su Moira, jų priešininkais buvo Mazersas ir... dvasia. Prieš kiekvieną ėjimą Mazersas ranka prisidengdavo akis ir rimtu žvilgsiu žiūrėdavo į tuščią krėslą, kuriame sėdėjo jo nematomas porininkas.
Būtent į šį žmogų ir kreipėsi Vudfordas su prašymu iššifruoti rankraštį.

Kova už egzistavimą

Pasirodė, manuskripte buvo aprašytas ritualas ir informacija, kurie leido įkurti hermetizmo mokymo ordino „Auksinė aušra“ Izidės-Uranijos šventyklos bendriją, paprasčiau vadinamą „Auksinės aušros“ ordinu. Šis ordinas užsiėmė ritualine magija.

Mazersas visą tą laiką gyveno labai kukliai, neretai jis ištisą dieną nieko nevalgydavo. Vienu metu jis dirbo bibliotekininku. Vėliau prekiavo Turkijos geležinkelio akcijomis. Kadangi jį domino okultizmas, tai jis pabandė gauti naudos iš savo pomėgių. Jis kartu su žmona viešai atliko ritualines ceremonijas. Nežinia, kiek iš šių pasirodymų jis sugebėjo uždirbti, tačiau liko informacija, kaip visa tai atrodė. Jis pats buvo apsisiautęs mantija ir leopardo kailiu, žmona - taip pat apsisiautusi mantija, galvoje įsisegusi lotoso žiedą, scenoje stovėjo altorius. Jie eidavo į sceną, skaitė užkeikimus ir bandė iškviesti egiptiečių deivę Izidę. Visas šis pasirodymas baigdavosi prancūzų šokėjos, kurios vardas nežinomas, šokiu.

1892 metais Mazersas persikėlė į Paryčių, kur ir toliau labai skurdžiai gyveno. Reikėjo kažką keisti. Ir štai jam į rankas pateko įrankis, kuriuo galima pakeisti ateitį ir pagerinti materialinę padėtį: tai buvo ordinas. Nors Mazersas suvaidino svarbų vaidmenį jį įkuriant, jis jame užėmė gana kuklią padėtį. Ir štai netikėtai jis pareiškė, kad buvo susitikęs su kažkokiomis būtybėmis, kurios suteikė jam žinias bei paskyrė ordino vadovu. Per labai trumpą laiką Mazersas pašalino teisėtus vadovus ir pats ėmė vadovauti organizacijai. Nuo to laiko dėl pinigų jam nebeteko rūpintis. Neofito atlygis buvo 10 šilingų, metinis įnašas taip pat buvo 10 šilingų. Be to, gana juntamai padėjo nuolatinės pasiturinčių ordino narių aukos.

Ordino struktūra

Ordiną sudarė du ratai. Pirmasis ratas buvo atviras visiems, kas tik norėjo prisiliesti prie magiško pasaulio, ir jame buvo kelios pakopos: neofitas, zelatorius, teoretikas, praktikas. Naujokas palaipsniui jomis kopė aukštyn, ir kuomet pasiekdavo praktiko lygį, prieš jį atsirasdavo siena. Ar jam lemta ją įveikti, t. y. įžengti į antrąjį ratą, visiškai priklausė nuo Mazerso valios. Galima daryti prielaidą, kokiais sumetimais vadovavosi ordino vadovas. Tai buvo turtas, žinomumas iš šlovė - ordine buvo labai daug žinomų žmonių. Oficialiai buvo skelbiama, kad įžengti į antrąjį ratą galima tik gavus Slaptų Mokytojų rekomendacijas, su kuriais bendraudavo vienintelis Mazersas. Šis antrasis ratas buvo vadinamas „Rosae Rubeae et Aurae Crucis“, kas verčiama kaip „Rubininė aušra ir Auksinis kryžius“. Apmokymas šiame rate buvo skirstomas į tris pakopas: jaunesnysis adeptas (Adeptus Minor), vyresnysis adeptas (Adeptus Major), išskirtinis adeptas (Adeptus Exemptus). Visą šią sistemą užbaigė Sidabrinė žvaigždė (Argentium Astrum), pati aukščiausia pakopa, kurią pasiekė vienintelis Mazersas.

Kiekvienam ordino nariui buvo suteikiamas savotiškas vardas, kuris tuo pačiu tarnavo kaip devizas. Pavyzdžiui, V. B. Jeitso vardas buvo Daemon est Deus Inversus, kas verčiama kaip „Velnias yra išvirkštinė Dievo pusė“.

Tas, kuris atvyks

Pagrindinė ordino būstinė buvo įkurta Londone, taip pat buvo įkurti skyriai Edinburge ir Paryžiuje. „Auksinė aušra“ labai greita tapo žinoma. 1893 metais ordinas turėjo 170 narių, o 1896 metais - jau 315 narių. Ordino nariais tapti siekė žinomi ir kūrybiški žmonės, o taip pat tie, kuriuos drąsiai galima pavadinti sielos ligoniais. J pastaruosius buvo žiūrima palankiai, niekas nebuvo prieš tokių žmonių priėmimą, ypač jeigu jie buvo pasiturintys.

Priimdami visus, ordino nariai į savo tarpą priėmė asmenį, kuris suvaidino labai svarbų vaidmenį ordino griūtyje. Tai buvo Alisteris Kroulis. Alpinistas, poetas, šachmatininkas - tai buvo viena ryškiausių to meto asmenybių. Kraulio asmenybę savo kūriniuose aprašė garsus rašytojas Somersetas Moemas bei kiti rašytojai. 1898 metų lapkričio 18 d. Kroulis tavo ordino nariu. Jam buvo suteiktas Perdurabo vardas, kuris reiškia „Tas, kuris atvyks“. Jis į ordiną įnešė kažkokios griaunančios jėgos. Netrukus po šio įvykio ordinas ėmė braškėti per visas siūles dėl vidinių nesutarimų.

Kroulis labai greitai pakilo pirmajame rate. Neofitas, zelatorius, teoretikas, praktikas - ir štai prieš jį antrasis ratas. Liko tik sulaukti Slaptųjų Mokytojų kvietimo. Mazersas stebėjo talentingą magą ir jame įžvelgė atramą. Jis nusprendė, jog šiuo žmogumi galima pasitikėti būsimose kovose su ordino nariais. Tuo metu susitelkęs kolektyvas ėmė aižėti, jame atsirado nesutarimai. Daugelis narių buvo nepatenkinti Mazerso vadovavimu. Jis sulaukė priešininko, pretenduojančio į vadovo vietą, - tai buvo Jetsis. Susidarė bipoliarinė sistema: Jetsis vadovavo Londone, o Mazersas - Paryžiuje.

Skilimas

Galiausiai Londono skyrius pašalino Mazersą, šis kreipėsi pagalbos į Kraulį. Pastarasis atvyko į Londoną ir atliko keletą bandymų, įskaitant teismą, pripažinti Mazerso vadovavimą, tačiau nieko nepasiekė. Priešingai, jo pastangos sukėlė dar didesnį nepasitenkinimą Mazersu. Jis buvo oficialiai pašalintas iš ordino. Naujuoju vadovu tapo Jetsis. Tačiau nuo to laiko ordinas tapo panašus į nesusigrojusį orkestrą, kuriame kiekvienas atlikėjas groja savo melodiją. 1920 metais ordinas suskilo dėl vidinių prieštaravimų. Alisteris Kraulis įkūrė „Sidabrinės žvaigždės“ (Argentium Astram) draugiją, kuri labai daug ką perėmė iš „Auksinės aušros“.

Auksinė dvasios aušra

Savo knygoje „Magų rytas“ Lui Povelis ir Žakas Beržjė rašo, kad „apie 1880 metus Prancūzijoje, Anglijoje ir Vokietijoje kūrėsi slapti hermetizmo mokymo ordinai, kurie vienijo galingus žmones. Šios postromantinės mistinės krizės istorija kol kas neaprašyta, tačiau yra verta to. Joje galima aptikti daugelio svarbių minčių, nulėmusių politines sroves, užgimimo kryptis“.

Iš tiesų, tuo metu kūrėsi tikrai nemažai tokių draugijų. Prancūzijoje veikė Sielų atgaivinimo draugija, markizo Stanislaso de Gujatos vadovaujamas Kryžiaus ir rožės ordinas, Papiuso vadovaujamas martinistų ordinas. Didžiojoje Britanijoje pačia įtakingiausia XIX amžiaus pabaigos okultine organizacija buvo laikoma „Auksinė aušra“.

Tie laikai buvo auksinė aušra dvasiai: vis daugiau žmonių jautė dvasinio augimo badą. Šiems norams tenkinti ir buvo steigiamos tokios sąjungos. Deja, labai dažnai jos pavirsdavo juokdarių karnavalais.