Slaptųjų draugijų paralelinis pasaulis

Kiek pasaulių egzistuoja mūsų gyvenamajame pasaulyje? Ar iš tiesų egzistuoja "pasaulinė vyriausybė" ir kas yra jos nariai? Kokie asmenys stovi už įtakingiausių pasaulio organizacijų? Papasakosime istoriją apie ypatingąjį Hermetišką ordiną "Auksinė aušra".

Yra žinoma, kad žmonijos istorijos svarbiausiuose epizoduose labai svarbų vaidmenį suvaidino įvairios slaptos organizacijos - ar tai būtų Didžioji Prancūzijos revoliucija, ar Nepriklausomybės karas Amerikoje. Apie šias brolijas pasakojami mitai ir legendos pagražina tikrovę.

Tačiau niekas net neabejoja tokių slaptųjų draugijų įtaka pasaulio istorijai: masonai, rozenkreiceriai, „Iliuminatai“, „Kukluksklanas“, „Auksinė aušra“, „Tulės draugija“, „Ananerbė“ (vok. „Ahnenerbe“ - „Protėvių palikimas“) ir kitos draugijos neliko nuošalyje nuo pasaulyje vykstančių įvykių.

Visoms šioms draugijoms būdingas bruožas yra slaptumas ir paslaptingumas. Daugumos jų skelbiamas mokymas yra politikos, ekonomikos, ezoterikos ir metafizikos mišinys.

Minėtųjų draugijų paslaptys visiškai nėra prasimanymu, pasaka ar žaidimu suaugusiems žmonėms - tai sudėtingi magiški ritualai, kurie atliekami ypač tiksliai. Dažnai jie remiasi iš senovės atėjusiomis žiniomis, todėl eiliniams žmonėms šie ritualai dažniausiai yra nesuprantami: šių draugijų narių rankose yra raktai, atidarantys slaptą jėgą, sukauptą žmoguje ir Visatoje.

Visiškai akivaizdu, kad tokie ritualai ir žinios iš žmogaus reikalauja visiškai kitokio mąstymo būdo, visiškai besiskiriančio nuo to, kuris reikalingas įprastiems veiksmams ir poelgiams. Dažnai protą ir žmogui suteiktą gebėjimą bendrauti kalba reikia panaudoti visiškai kitokiame plane. Būtent dėl to slaptųjų draugijų ritualai ir apeigos yra labai griežtai saugomos. Kaip sakė Albertas Einšteinas, „tie, kurie prisiima teisę priimti sprendimą  kitų žmonių gerovei ar blogybei, sudaro kriptokratiją“.

1921-ais metais prancūzų rašytojas Renė Genonas savo darbe „Teosofija: vienos pseudoreligijos istorija“ iškėlė tokį klausimą: „Ar už visų šių judėjimų nestovi kai kas baisesnio, nežinomo netgi šių draugijų vadovams, o pačios draugijos yra ne daugiau kaip paprasčiausi instrumentai aukščiausiųjų jėgų rankose?“

Nusileidžia paslapties uždanga

Norint geriau suprasti šiandieninį ir ateities pasaulį, reikia pakelti paslapties šydą, dengiantį slaptųjų draugijų gyvenimą, kurių įsikišimas į kai kuriuos tarptautinius konfliktus tam tikrais istorijos momentais suvaidino lemiamą reikšmę.

Pažiūrėkime, kaip vystėsi įvykiai. Dar tolimoje senovėje žmonių valdovai - karaliai ir faraonai - savo gyvenimą apipindavo legendomis. Įvairūs archeologiniai radiniai rodo, kad, anot praktiškai visų pasaulio tautų padavimų, jų protėviais buvo dievų palikuonys. Senovės Graikijoje busimoji Aleksandro Makedoniečio motina Olimpija susapnavo sapną, kuriame ji santykiavo su gyvate. Orakulas Dodonas iš Epyro taip jai paaiškino šį sapną: „Tavo pagimdytas sūnus bus Dzeuso ir paprasto mirtingojo žmogaus palikuonis. Tai reiškia, kad tavo įsčiose dieviškas kraujas susimaišė su žmogaus krauju“.

Viduramžiais daugybė šventikų, pasiskelbusių „Dievo vietininkais Žemėje“, valdė savo tautas ir nuspręsdavo jiems pavaldžių žmonių likimus. Dar ne taip seniai netgi monarchai visus įtikinėjo, kad jiems valdžia suteikta iš aukščiau, o paprasti žmonės savo karalius garbino kaip dievus ar pusdievius, pasipuošusius aukso papuošalais ir prabangiais rūbais.

Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos valdžia ėmė skleisti abstrakčias idėjas, o vyriausybė savo kilmę paslėpė už paslapties šydo. Iš vienos pusės, tautos likimo kalviai stengėsi būti panašūs į paprastus žmones, neišsiskirti iš savo pavaldinių, tačiau iš kitos — jie nuolat laikėsi atstumo nuo paprastų žmonių.

Pradedant XIX amžiaus viduriu ir baigiant XX amžiaus pirmąja puse buvo ne viena šalis, kuri negalėjo tiksliai pasakyti, kas jas valdo, kas sprendžia jos likimą ir kam ji priklauso.

Šiuolaikinės demokratinės visuomenės sukelia įvairiausias interpretacijas, kalbant apie tai, kam priklauso valdžia. Kai kas sako, kad visa Amerika paklūsta stambių pramonininkų interesams, Didžioji Britanija - bankininkams iš Sičio, kur svarbiausią vaidmenį vaidina finansinės įplaukos iš Saudo Arabijos. Yra teigiama, kad Prancūziją valdo frankomasonai, o Jungtines Valstijas - finansininkai žydai.

Iš tiesų, šiandieninė valdžia uždengta tokiu neperregimu paslapties šydu, kad praktiškai neįmanoma tikslai nustatyti „kas yra kas“ ir „kas priima sprendimus“.

Mes ne kartą buvome liudininkais to, kai krito patys aukščiausi demokratinių valstybių veikėjai, tarsi visi šie politikai buvo tik marionetės tarp papjė mašė dekoracijų, valdomos virvutėmis. Tikroji valdžia slepiasi kažkur šešėlyje, išsaugodama slaptumą ir tvirtumą.

Štai vienos tokios slaptos draugijos istorija.

Hermetiškas ordinas „Auksinė aušra“ ir jo kilmė

„Auksinės aušros“ ordiną XIX amžiaus pabaigoje, o jei konkrečiai, tai 1887-ais metais, įkūrė Samuelis Maersas.

Įkurti naująjį Hermetišką ordiną Maersą paskatino „anglų rozenkreicerių“ draugija, kurią iš įvairių masonų ložių magistrų prieš dvidešimt metų įkūrė Robertas Ventvortas Litlas. Šios draugijos nariais buvo 194 asmenys, tarp kurių buvo ir Bulveris-Litonas, knygos „Paskutinės Pompėjos dienos“ autorius. Genialus eruditas Litonas negalėjo įsivaizduoti, kad jo romanas paskatins sukurti mistinę draugiją, kuri tapo nacistinių organizacijų pirmtake.

Kai kuriuose kituose kūriniuose rašytojas ypatingą dėmesį skyrė dvasinio pasaulio realumui, taip pat ir pragaro pasauliui. Bulveris-Litonas buvo įsitikinęs, jog egzistuoja žmonės, kurie apdovanoti antgamtiškomis savybėmis, ir būtent jie nuves geriausius žmonių giminės atstovus prie nepaprastų „pokyčių“.

Šią „Aukščiausių nežinomųjų“ idėją galima sutikti praktiškai visuose juoduosiuose mistiniuose mokymuose Vakaruose ir Rytuose: jie yra arba požemio gyventojai, arba išeiviai iš kitų planetų. O Lovkraftas - dar vienas rašytojas, kuris, kaip ir Artūras Meičenas, buvo „Ausinės aušros“ nariu - savo kūriniuose juos vaizdavo gigantais.

Pats „Auksinės aušros“ įkūrėjas Semiuelis Maersas tvirtino, kad yra susijęs su „Aukščiausiais nežinomaisiais“ ir kartu su savo materija (filosofo Anri Bergsono seserimi) užmezgė su jais kontaktą.

Štai ištrauka iš „Antrojo ordino narių manifesto“, kurį Maersas parašė 1896-ais metais: „Aš nieko negaliu jums pasakyti apie mano minėtus Slaptuosius Mokytojus, suteikusios man išminties sukurti Antrąjį ordiną. Man nėra žinomi jų žemiškieji vardai, ir tik keletą kartų man pasisekė pamatyti jų fizinius kūnus. Fiziškai mes susitinkame iš anksto nustatytose vietose, iš anksto nustatytu laiku. Mano nuomone, tai yra žmonės, gyvenantys Žemėje, tačiau turintys nepaprastų antgamtinių savybių“.

„Auksinė aušra“ netapo tokia populiaria kaip rozenkreicerių mokymas. Ordino pagrindinis tikslas buvo ceremonijų magija, okultizmas, dalyvavimas įšventinimo apeigose įvairiose masonų ložėse, tokiu būdu stengiantis gauti slaptas žinias ir sugebėjimus. Pirmaisiais ordino lyderiais buvo Vudmanas, Maersas ir Vinis Veskotas, kurie sugebėjo pasiekti tai, kad „Auksinė aušra“ palaikė glaudžius kontaktus su Rudolfo Šteinerio antroposofinio mokymo šalininkais ir kitų judėjimų nariais, kurie darė įtaką visuomenei prieš nacizmo suklestėjimo periodą.

Pavyzdžiui, vienas iš anglų rozenkreicerių Robertas Ventvortas Litlas ne tik darė įtaką „Auksinei aušrai“ nuo pat ordino įkūrimo, bet ir palaikė ryšius su vokiečių rozenkreiceriais. Vienas jų buvo daktaras Vilis Lėjus, Berlyne įkūręs draugiją, pavadintą „Šviečiančia lože“ arba „Vrilio draugija“. Su lože kontaktus užmezgė Karlas Hauehoferis, kuris kartu su Ditrichu Ekardtu, Alfredu Rozenbergu, Rudolfu Hesu ir Adolfu Hitleriu buvo „Tulės draugijos“ nariu.

Vėliau „Auksinei aušrai“ vadovavo Elisteris Kroulis -vienas iš garsiausių neopagonybės veikėjų. Neopagonybės pėdsakų galima aptikti ir Vokietijoje.

Po Vudmano mirties ir Veskoto pasitraukimo didžiuoju „Auksinės aušros“ magistru tapo Maersas, kurį laiką draugijai vadovavęs iš Paryžiaus, kur visai neseniai vedė savo pusseserę, filosofo Anri Bergsono dukrą.

Hermetiško ordino „Auksinė aušra“ vadovo poste Maersą pakeitė poetas Viljamas Balteris Jetsas, kuris žinomas tuo, kad vėliau tapo Nobelio premijos laureatu literatūros srityje. Jetsas save pasivadino Frere Demon est Deus Inversus. Pirmininkaudamas draugijos susirinkimuose jis visada apsirengdavo škotišką kiltą, ant veido užsidėdavo pusiau jį dengiančią kaukę ir prie diržo pasikabindavo auksinį durklą.

Tarp „Auksinės aušros“ ordino narių buvo ir viena moteris - Florensė Far - teatro režisierė, artimai pažinojusi Bernardą Šou. Be to, „Auksinės aušros“ adeptais buvo ir nemažai rašytojų: Blekvudas, „Drakulos“ autorius Bremas Stokeris, Saksas Pomeris. Škotijos karališkasis astronomas Pekas, žinomas režisierius Alanas Benetas, Karališkosios akademijos prezidentas seras Džeraldas Kelis, hipotezės apie ypatingų ryšių tarp pangermanizmo ir islamiškojo mesianizmo egzistavimą autorius Džonas Bušanas, Hermanas Hesė ir dar daug kitų visuomenėje žinomų asmenų.

Įvairiapusis ir eklektiškasis Žanas Parvuleskas pateikia tokį gana kuriozišką faktą: „Be jokios abejonės, Hermetiškas ordinas „Auksinė aušra“ ir toliau išlieka pačia įtakingiausia dvasine draugija, darančią įtaką išoriniam pasauliui. Ši draugija, veikianti Didžiojoje Britanijoje bei Prancūzijoje, gana stipriai paveikė nematomą visos XX amžiaus istorijos eigą.

Iš tikrųjų, jeigu dėl kažkokių slaptų tikslų „Auksinės aušros“ Imperatorius Semiuelis Maersas geležine ranka valdė savo broliją iš Paryžiaus, tai viena iš pagrindinių „valdančiosios viršūnėlės“ figūrų, netgi įtakingesnė už patį Maersą, iš kurios šis ir gavo įgaliojimus, buvo vokietė Ana Šprengel, kurią Aristidas Brianas pavadino „pačia žaviausia šimtmečio būtybe“.

Viskas vyko taip, tarsi Ana Šprengel buvo vienintele „paskutinių žinių“ saugotoja, visų pirma, jų kilmės paslapties, leidusios jai palaikyti tiesioginį kontaktą su „Aukščiausiais nežinomaisiais“, su kitose šalyse veikiančiomis „Auksinės aušros“ ložėmis, su užsienio žvalgybos tarnybomis, su galaktiniais ir tarp-planetiniais Didžiaisiais Mokytojais, kurių buvimo vieta Visatoje išeina iš mano šio pasaulio pažinimo ribų“.

Politika ir ezoterika

Palikime nuošalyje visus mistinius ir ezoterinius slaptųjų draugijų egzistavimo niuansus ir atkreipkime dėmesį į tai, kaip tam tikru laikotarpiu buvo rašomos įvairios istorijos. Kalbama apie „paralelines istorijas“, vykstančias „paraleliniuose pasauliuose“. Verta paminėti tokį faktą: Didžioji Britanija buvo pagrindiniu politiniu Vokietijos priešu Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau ezoteriniu, metafiziniu ir metapoliniu atžvilgiu su šia šalimi, kuri pašalinio stebėtojo nuomone buvo pagrindinė priešininkė, buvo susijusi labai tvirtais ryšiais.

Pasaulinėje politinėje arenoje susiduria dvi pagrindinės geopolitinės koncepcijos - tai „Atlantizmas“, kurio pagrindiniu atstovu yra Didžioji Britanija, jūrų ir prekybos karalienė, ir „Kontinentalizmas“, kurios priekyje anksčiau buvo Sovietų Sąjunga, o dabar Rusija. Antrojo pasaulinio karo metu Hitleris padarė lemtingą klaidą, kurios daugelis taip ir nesugebėjo paaiškinti.

Pažeidus su Sovietų Sąjunga pasirašytą nepuolimo paktą į Sovietų Sąjungą buvo įvesta vokiečių armija. Stalinas tuo negalėjo patikėti. Kaip galima paaiškinti tokį sprendimą? Gali būti, kad mes taip ir nesužinosime atsakymo į šį klausimą. Tačiau gali būti, kad Hitleris buvo veikiamas „Auksinės aušros“, kuri palaikė glaudžius ryšius su vokiečių rozenkreiceriais, „Tulės draugija“ ir „Ananerbe“ ir kurių susitikimuose Hitleris pats ne kartą dalyvavo.

Už viso pasaulio nugaros driekiasi šio ir kitų slaptų sprendimų gijos. Tačiau visiškai ne dėl to minėtosios draugijos vaidiną vieną iš svarbiausių vaidmenų, sprendžiant visos žmonijos likimą. Tiek anksčiau, tiek dabar pasaulyje vyksta pašalinėms akims nematomi karai. Beasmenės būtybės sprendžia visos planetos ateitį. Pusdieviai, daugelį metų savo rankose laikantys valdžios vadeles, šiandien sprendžia, kiek milijonų žmonių gyvens, o kiek - mirs.

Šios slaptos draugijos - didelės ir mažos, išsišakojusios ir ne, susijusios tarpusavyje ir izoliuotos, aktyviai veikiančios ir vos egzistuojančios - yra ne kas kita, kaip įrodymas to, kad egzistuoja kitas pasaulis - „paralelinis pasaulis“, egzistuoja „kitas matavimas“, kuris yra įkalintas mūsų pasaulyje.