Medžių energija sėkmei pritraukti

Medis – gyvybės ir energijos šaltinis. Senovės pagonys šventose giraitėse įkurdavo aukurus, o šiandien per žiemos šventes puošiamos eglutės. Medis anksčiau ir dabar užima itin svarbią vietą daugelio šalių kultūroje. Tačiau tai dar – ne viskas. Pasirodo, kiekvienas medis turi savo bioenergetinį lauką, kuris daro įtaką žmogui.

Teigiamos savybės

Sakoma, medžiai geba ne tik duoti, bet ir sugerti energiją. Tačiau tai nereiškia, kad jų reikia saugotis. Priešingai – energiją sugeriantys medžiai gali numalšinti skausmą, nerimą, stresą ir pan. Atsižvelgti į tam tikras jų savybes galima ne tik ruošiantis apsodinti savo kiemą, bet ir, pavyzdžiui, renkantis baldus. Juk liečiant arba būnant šalia medžių, jų energija persiduoda ir žmogui.

Obelis – moteriškos energijos ir seksualumo medis, pažadinantis jausmingumą. Jis itin didelę įtaką daro jaunoms merginoms, ypač toms, kurioms stinga pasitikėjimo savimi.

Guoba – vyriškas ir valingų žmonių medis. Jis žadina stipriosios lyties atstovams būdingas savybes.

Pušis – ramybės ir dvasingumo simbolis. Šis medis išsiskiria labai stipria energija, galinčia pakylėti į aukštą kūrybingumo arba dvasingumo lygį. Be to, padeda pašalinti nuoskaudas, susierzinimą ir išspręsti nerimą keliančius klausimus.

Žilvitis – magiškas medis, siejamas su Mėnuliu, Žeme ir Vandeniu. Žilvitis išskirtinai saugo tik gamtos pusiausvyrą, todėl žmogui ir jo problemoms gali likti abejingas.

Lazdynas – teisybės ir objektyvumo simbolis. Prisiglaudus prie šio medžio netgi menkiausias situacijas galima matyti kur kas aiškiau.

Šermukšnis globoja vyresnio amžiaus moteris ir padeda joms pažadinti aistrą bei seksualumą.

Klevas – dvasinės pusiausvyros, ramybės ir pasitikėjimo savimi medis. Jo energija tinka visiems žmonėms. Be to, padeda atsikratyti neigiamų emocijų.

Kaštono energija lyginama su sraunia upe. Šis medis tarsi nuplauna fizinius ir dvasinius negalavimus, tačiau nepadeda atgauti jėgų.

Uosis – aiškiaregystės medis. Visgi jis labiau siejamas ne su magija, o su žinių troškimu ir poreikiu.

Ąžuolas – gyvybinės energijos simbolis. Iš šio medžio galima pasisemti labai daug energijos. Tačiau tik tuomet, jeigu žmogus sveikas. Ąžuolas siejamas su stiprybe ir ilgaamžiškumu.

Beržas – švelnios, bet stiprios energijos medis. Prie jo gali glaustis netgi ligoti asmenys. Beržas padeda pasveikti ir sugrąžina jėgas.

Drebulė sugeria neigiamą energiją. Tad ir žmogus, prisilietęs prie šio medžio, gali apsivalyti, atsikratyti baimių ir neigiamų minčių.

Alksnis – šeimos medis. Jis stiprina giminystės ryšius, suvienija visus, padeda spręsti šeimos problemas. Sakoma, alksnis gali padėti visą gyvenimą išlaikyti vyrą šalia savęs.

Eglė – ne itin stiprios energijos medis. Tačiau ta energija spinduliuojama visus metus. Gydomosiomis savybėmis pasižymi ir kankorėžiai. Tiesa, surinkti nuo žemės, o ne nuskinti nuo medžio.

Specialistės komentaras

Tarologė Lina Balsė

Medis – dažnas įvairių tautų mitologijos elementas ir simbolis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – skandinavų mitologijoje minimas Ydragasil medis, ant kurio prismeigtas ietimi devynias paras negėręs ir nevalgęs kabojo dievas Odinas. Po šios aukos jam atsivėrė runų paslaptys. Šamanų kultūroje medis simbolizuoja pasaulio sandarą. Jo šaknys atspindi požemio karalystę, kamienas – žmonių realybę, šakos – dieviškąjį lygmenį. Medžio pagalba žmogus gebėjo keliauti tarp skirtingų lygmenų (nuo požemių iki dangaus karalystės) ir pasisemti iš ten žinių, išminties bei patarimų, kaip gydyti.

Kiekvienas žmogus geba užmegzti ryšį su medžiu ir rasti sau energetiškai tinkamiausią. Populiarus skirstymas į medžius donorus ir medžius vampyrus reiškia, kad kai kurie medžiai suteikia savo energijos, o kiti sugeria jos perteklių, pavyzdžiui, neigiamą, ligos arba streso energiją. Štai ažuolas – labai stiprus donoras, suteikiantis gyvybinių jėgų, o eglė – vienas stipresnių vampyrų. Jai galima išverkti savo sielvartą. Liepa – moterų globėja, o šermukšnis saugo nuo blogio. Jo šakelės, laikomos prie durų ir langų, padės atsikratyti piktavalių žmonių.

Galima rasti ir keltų medžių kalendorių, kuriame pagal gimimo datą priskirti tam tikri medžiai. Tačiau yra manančių, kad senosios žinios nebuvo tiksliai atgamintos, todėl jame yra didelių klaidų. Ko gero, visuomet geriausia kliautis savo intuicija ir pojūčiais, o ne kažkieno teorija. Taigi užtenka tiesiog pasivaikščioti po savo gimtojo regiono miškus ir atrasti savo sielai artimiausią, mylimiausią medį. Galbūt patiks medžio forma, spalvos, gal žiedų aromatas. Reikėtų tiesiog kliautis vidiniu balsu. Netgi nesvarbu, ar medis yra vampyras, ar donoras. Tas medis, kuris labiausiai jus trauks, bus tinkamiausios energijos, labiausiai padės ir neš sėkmę.

Kad žmogus būtų sveikas, stiprus, kupinas jėgų ir klestintis, pats turi būti kaip medis. Jam būtinos tvirtos šaknys, t. y. ryšys su motina žeme, tėvyne, protėviais ir istorija, iš kurių galėtų semtis jėgų. Priešistorė reikalinga, kad asmuo žinotų, iš kur atėjo, geriau suprastų, kur ir kuo yra. Žmogus be šaknų, kaip ir medis, bus nuverstas menkiausio vėjelio arba tiesiog nudžius. Medžio kamieną galima palyginti su pačiu žmogumi, jo asmenybe, kuriai kiekvienas sezonas ir įgyta patirtis prideda po naują rievę, storina bei stiprina kamieną. Galima sakyti, kad gyvenimas remiasi asmenybe – kiek ji stipri, kokios vertybės dominuoja, kokia patirtis sukaupta, kiek žiemų išgyventa. Galiausiai šakos yra žmogaus kūriniai, pasiekimai, vaikai – visa, kas pratęsia žmogaus gyvenimą ir praturtina pasaulį, į ką įdedama geriausia, kas turima.

Galima pamėginti atlikti tokį pratimą. Geriausia jį daryti gamtoje, apsikabinus savo medį. Tačiau galima ir sėdint namie, tiesiog įsivaizduojant, kad pats žmogus yra medis. Pirmiausia reikėtų sutelkti dėmesį į savo stuburgalį ir pėdas, pajusti juose tekančią energiją ir nusiųsti iš šių vietų šaknis į motiną žemę. Paskui tarsi leistis giliai į patį kristalinį centrą. Pajusti stabilumą ir tvirtumą, kurį teikia tokios gilios šaknys. Išplėsti jas į šalis, kad jokios audros nebūtų baisios. Pagalvoti, kas gyvenime maitina, kas yra šaknys, istorija, kokia energija gaunama. Ji teka šaknimis ir maitina. Šaknys susijusios su genetine istorija, iš jos galima pasisemti protėvių išminties ir stiprybės. Tai, kad žmogus tęsia jau pradėtą rašyti istoriją, suteikia jam tam tikrų pamokų, kurias reikia toliau mokytis. Giminės karma – ne blogis ir ne našta. Tai – gyvenimo įprasminimas ir galimybė priklausyti, būti ko nors didesnio dalimi, turėti savo vietą pasaulyje. Žmonės be šaknų nėra laisvi. Jie jaučiasi pasimetę ir gyvena be prasmės arba savo paskirties.

Dabar reikėtų sutelkti dėmesį į savo, kaip medžio, kamieną – koks jis matomas? Ar jis stiprus, storas ir tiesus? O gal visiškai liaunas, bet lankstus? Galbūt kreivas? Vertėtų kliautis pirmu įspūdžiu ir pamąstyti, ką tai sako apie asmenybę ir jos tobulėjimą. Kas suteikia stiprybės, kokie įsitikinimai, kokios vertybės? Ar netrūksta lankstumo? Nelinkstantį medį vėjas nulaužia, bet visai stipraus kamieno neturintys vijokliai neišgyventų neįsikibę į kitą stipresnį medį.

Dabar reikėtų pažvelgti į šakas, lapelius ir pamąstyti, kas duodama šiam pasauliui, kas kuriama, kuo jis praturtinamas. Verta paklausti savęs, kas yra ta šildanti saulė, kurios link stiebiamasi, t. y., kas motyvuoja tobulėti? Kuo siekiama tapti, kaip save išreikšti, ką sukurti, kaip pratęsti ir įprasminti save? Galiausiai reikėtų įsivaizduoti, kaip iš šaknų į save traukiama gyvybinė energija ir pasitempiama aukštyn į saulę, ūgtelėjama, priartėjama šiek tiek arčiau savo aukščiausio potencialo. Tada nukreipti energiją į šakas ir lapelius, o šie, gavę daugiau saulės, grąžins šiltą bei teigiamą energiją į kamieną.