Monstrai aplink kaimą. Keisti istorijos įvykiai

Kartais baisūs monstrai ateina iš miško ir tyčia gąsdina nuošalios gyvenvietės žmones, o kartais net vaikus vagia. Ir tai ne pasakos. Taip nutinka realiame gyvenime.

Viena senovinė Azijos legenda pasakoja apie milžinišką šerną monstrą, kuris iš miško puldinėjo žmonių gyvenamą kaimą, tyčia ištrypdavo laukus, naikino pasėlius ir siaubingai gąsdino vietinius gyventojus.

Niekas negalėjo jo įveikti, nes tai buvo ne realus gyvūnas, o keršto demonas jo pavidale. Jis keršijo žmonėms už nepagarbą vietinėms dievybėms.

Tik tada, kai žmonės atnešė paaukoti gausių dovanų ir paprašė atleidimo, šernas nustojo niokoti kaimą.

Manote, tai pasaka? Iš tikrųjų kažkas panašaus nutikdavo ir realybėje, nors greičiausiai tai ir nebuvo susiję su dievybėmis. Kalba eina apie nutikimus, kai nepaprastos būtybės ne kartą gąsdino ir tyčia terorizavo žmonių gyvenamas vietas.

1891 metais Gravesend Beach rajone, Niujorko valstijoje (JAV), vietiniai gyventojai miške pradėjo pastebėti “plaukuotas pabaisas su tankiomis raudonomis žandenomis, kurios riaumojo ir kaukė baisiais velniškais balsais”.

Tai tikrai nebuvo joks įprastas apylinkių gyvūnas. Nors tas pabaisas matydavo retai, užtat girdėdavo jų riaumojimą ir urzgimą beveik kiekvieną naktį. Žmonės buvo taip įbauginti, kad vis dažniau vengdavo išeiti iš namų tamsiu paros metu.

O paskui tie monstrai pradėjo naktimis ateiti tiesiai į žmonių gyvenvietes. Nagais jie draskė sienas, braižėsi aplink langus ir duris, bandydami įlisti vidun ir garsiai švokšdami.

Kartą vakare tokia būtybė atklydo į Unioville kaimelį, pradėjo urgzti ir riaumoti prie geležinkelio dispečerio namo. Tačiau dispečeris buvo ne iš bailiųjų, griebė sunkų veržlinį raktą, išbėgo laukan ir ėmė vytis jau miško link judančią pabaisą.

Anot vyro, jis kelias mylias (!) persekiojo monstrą tarp medžių, jau beveik pasivijo, bet tuo metu “velnias su raudonomis žandenomis” atsisuko į jį snukiu, o paskui tarsi ištirpo ore.

Kitas garsus atvejis nutiko Japonijoje XVIII amžiuje izoliuotame ir menkai apgyvendintame Bandai kalno regione. Tas kalnas yra aktyvus stratovulkanas Fukušimos prefektūros Tohoku regione.

Maždaug 1770 metais nuošalią gyvenvietę ėmė atakuoti paslaptingas žvėris, kuris atsirasdavo iš niekur, gąsdino visus, o paskui pradingdavo neaišku kur. Kai šita būtybė pirmą kartą buvo pastebėta kaimo pakraštyje, atrodė panaši į labai didelę beždžionę su didžiule burna, aštriais nagais ir pasišiaušusiu kailiu ant nugaros.

Dažniausiai būtybė pasirodydavo sutemus arba naktį, ir tada matėsi, kaip jos akys šviečia geltonai, tarsi katės. Pabaisa stengėsi judėti šešėlyje, atrodė, tarsi ji bijotų mėnulio šviesos ir fakelų ugnies.

Dažniausiai ją matydavo beveik nejudant sėdinčią kažkur šešėlyje ir atidžiai stebinčią žmones iš šalies.

Iš pradžių tą būtybę buvo galima lengvai pagąsdinti, pradėjus garsiai šaukti arba užsimojus fakelu. Tada ji staigiai bėgdavo į mišką. Bet ėjo dienos, būtybė vis ateidavo j kaimą ir jau beveik nieko nebebijojo. Keistą monstrą žmonės ne tik matydavo, bet ir girdėdavo. Jis leido garsius, gerklinius, visiškai ne žmogiškus riksmus ir bauginančiai kaukdavo. Kartais jis atsitūpdavo kaimo pakraštyje ir kaukdavo visą naktį iki aušros, o žmonės drebėdavo savo aptriušusiuose nameliuose ir negalėjo akis sumerkti iš baimės.

Bet tai buvo tik teroro pradžia. Būtybė darėsi vis drąsesnė ir drąsesnė. Ji jau nebetupėjo šešėlyje ir nebebijojo jokios šviesos. Ji ėmė urgzti ant žmonių ir prieidavo prie jų gana arti.

Norėdami apsisaugoti, kaimo gyventojai nakčiai aplink kaimą palikdavo sargybinius su fakelais. Jie manė, kad sargybiniai sugebės atbaidyti žvėrį, jei veiks visi kartu ir drąsiai. Bet kai žvėris atėjo, tai sargybinių užsipuolimas, atrodė, tik išerzino žvėrį. Dabar jis ne tik gąsdino ir slankiojo tarp namų, jis pradėjo grobti galvijus ir naminius gyvūnus. Vienas ūkininkas pats matė, kaip ta būtybė nužudė ir tiesiog lauke suėdė jo šunį.

Niekas iš kaimo gyventojų sutemus dabar nebedrįso išeiti iš namų. Bet net ir sėdėdami namuose, jie girdėdavo, kaip pabaisa slankioja aplink, dusliai u triukšmingai kvėpuoja ar net drasko namo sienas. Paskui tas monstras sugalvojo užpilti ant stogo, ir dabar jo nagų braižymas buvo girdimas ir iš viršaus.

Vieną naktį, nežinia kodėl, tas žvėris pasirinko užsipulti ūkininkų šeimos namą pačiame kaimo pakraštyje. Iš pradžių jis ilgai atakavo duris, bandydamas jas išlaužti. Durys tik per stebuklą nesulūžo. Paskui jis ėmė kelti sunkius akmenis ir mėtyti juos į mažus namo langus. Akmenys pataikė ir į kelis šeimos narius. Pabaisa pasitraukė nuo namo tik ryte, palikusi mirtinai išgąsdintus ir sužeistus žmones.

Ėjo dienos, mėnesiai, metai. Monstras pradėjo rodytis ir dienomis, ir dabar kaime ėmė dingti vaikai. Keli liudininkai savo akimis matė, kaip monstras tempė iš baimės klykiančius vaikus ir dingdavo su jais miške. Paskui pabaisa ėmė puldinėti ir suaugusius. Visas atakas pavykdavo atremti, bet nukentėję žmonės likdavo su rimtais įkandimais, sulaužytomis rankomis ar kojomis, kartais net išprotėdavo iš baimės.

Vienas iš nukentėjusių ir išgyvenusių žmonių pasakojo, kad, kai ta būtybė priėjo visai arti jo, ji baisiai dvokė supuvusių kiaušinių ir žuvies mišiniu. Išsigelbėti tam žmogui pavyko tik tada, kai dūrė monstrui pirštu tiesiai į akį ir pabėgo.

Galiausiai žmonių kantrybės taurė buvo perpildyta. Jie surinko visus turimus ginklus ir nusprendė surengti monstrui tikrą medžioklę. Po kelių dienų persekiojimo tą monstrą įveikė vienas iš medžiotojų.

Tai nutiko 1782 metais. Beje, kulkos monstro neįveikė, todėl medžiotojui teko jį pribaigti su dideliu peiliu. Tarsi pašėlęs jis badė žvėrį peiliu, kol tas nustojo judėti.

Tada medžiotojas surišo monstro lavoną ir nutempė į kaimą. Visi norintys galėjo jį apžiūrėti. Monstro kūnas pagal sandarą buvo šiek tiek panašus į didelės beždžionės kūną, vos pusantro metro ilgio, bet pagal aprašymą tai iš tikrųjų buvo kažkokia pabaisa.

Pirmiausia į akis krito milžiniška burna; atrodė, kad monstro nasrai gali atsiverti nuo ausies iki ausies. Dantys buvo labai dideli, ypač iltys. O ant nugaros buvo ne pasišiaušęs kailis, o ilgos adatos, panašios į dygliakiaulės. Monstro nosis buvo gana stambi ir ilga, o trumpos galūnės baigėsi plėvėtais pirštais su dideliais nagais.

Nuo lavono sklido nepakenčiamas dvokas, todėl laikyti jį kaime darėsi nebeįmanoma. Monstro lavoną žmonės tiesiog nutempė toliau į mišką ir paliko ten. Daugiau niekas kaimo gyventojų nebeterorizavo.

Iki šiol neaišku, kas buvo tas “monstras iš Bandai”. Anot vienos versijos, kaimo gyventojus užpuolė iš privataus žvėrinčiaus pabėgęs pavianas, anot kitos - hiena, anot trečios - šimpanzė. Tačiau atskiros monstro išorės aprašymo detalės netiko nė vienam žinomam gyvūnui.

Dar viena istorija nutiko 1955 metais Kentukio valstijos Kristiano apygardoje. Ufologijoje ji žinoma kaip “Goblinai užpuola Satonus”, tačiau iki šiol neaišku, kas buvo tie monstrai: goblinai, ateiviai ar dar kažkas.

Satonų šeima gyveno nuošalioje vietoje savo name netoli senojo kelio į Medisonvilį netoli Hopkinsvilio miesto. Artimiausi kaimynai gyveno gerokai toliau, aplink namą plytėjo laukai ir tankūs miškai.

1955 metų rugpjūčio 21 dienos vakare į svečius pas Satonus atvažiavo senas draugas Bilis Rėjus Teiloras. Išėjęs į kiemą pasisemti iš šulinio vandens, jis pastebėjo neaiškų objektą, kuris pralėkė dangumi ir dingo už miško medžių. Kai Teiloras grįžo į namą, Satonų šuo pradėjo garsiai ir neramiai loti.

Teiloras papasakojo Satonams apie matytą objektą. Tada iš namo išėjo abu - Elmeris Satonas su šratiniu šautuvu ir Teiloras. Netrukus jie pastebėjo, kad nuo miško prie jų artinasi kažkas gyvas. Kai ta būtybė pateko į žibinto šviesą, abstulbę vyrai pamatė, kad tai buvo neaukštas humanoidas, maždaug 8 metų vaiko ūgio.

Jis vilkėjo metalinį kostiumą, bet šalmo neturėjo. Galva buvo žalsvoka, didelė, neaiškios formos, su didžiulėmis ausimis, o akys didelės ir išsprogę.

Būtybės kūnas atrodė liesas, o rankos labai plonos ir ilgos, ant rankų - ilgi nagai.

Būtybė visai neatrodė draugiškai nusiteikusi, todėl Elmeris Satonas griebė šautuvą ir iškart iššovė į monstrą. Jis taikėsi į krūtinę, bet panašu, kad visai nepataikė, nes tas kažkas tik žengtelėjo atgal.

Kai Teiloras ir Satonas ėmė dairytis į šalis, jie pamatė dar kelias panašias būtybes. Viena iš jų buvo įsitaisiusi ant namo stogo, kita sėdėjo medyje netoliese. Vyras vėl pradėjo šaudyti, bet tik išbaidė būtybes, tačiau nenužudė. Būtybės išsilakstė nežinia kur ir dingo iš akių.

Po to Satonas ir Teiloras įbėgo į namą ir greitai užrakino visas duris. Be jų name dar buvo šeši suaugusieji ir trys vaikai. Vyrai vos spėjo papasakoti, kas nutiko lauke, kai netrukus išgirdo triukšmą viršuje. Kažkas laipiojo namo stogu. Paskui ilgaausis monstras pažvelgė tiesiai į namo langą ir baisiai išgąsdino mažamečius Satonų vaikus.

Tada Teiloras vėl ryžosi išeiti iš namo ir nubaidyti monstrus, bet vos tik jis išėjo pro duris, nuo stogo nusviro ilga naguota ranka ir stvėrė vyrą už plaukų. Į pagalbą suskubę Satonai sugebėjo įtraukti Teilorą atgal į namą.

Ši apgultis tęsėsi kelias valandas, paskui viskas nurimo. Maždaug 11 valandą vakaro visi žmonės nusprendė palikti namą, išbėgo į kiemą, sėdo į du automobilius ir nuskubėjo į Hopkinsvilio policijos nuovadą. Policininkai kartu su Satonais grįžo prie namo ir viską apžiūrėjo. Jie užfiksavo, kad name buvo išdaužyti langai, tačiau jokių “goblinų” nematė, todėl grįžo į miestą.

Paryčiais vienas iš monstrų vėl pasirodė prie Satonų namo ir pažiūrėjo pro langą. Jį vėl nubaidė šūviu, paskui kelias tas būtybes dar matė vaikštant po kiemą, kol nepatekėjo saulė. Daugiau “goblinų” šiose vietose niekas nebematė.