Dženės Kokel reinkarnacijos istorija

Nuo ankstyvos vaikystės britė Dženė Kokel sapnavo neįprastai ryškius ir realistinius sapnus, kuriuose ji gyveno Airijoje, privačiame name ir turėjo daug vaikų. ji matė sapnuose, kad jos vyras - alkoholikas ir kad jis nesugeba rūpintis šeima.

Kas nutinka žmogui po mirties? Šis klausimas kankina visus žmones ir į jį įvairiu laiku buvo duodama daugybė įvairių atsakymų. Vienas iš jų teigia, kad žmogaus dvasia apsigyvena kitame kūne ir taip tęsia savo gyvenimą Žemėje. Tai vadinama reinkarnacija.

Paprastai po apsigyvenimo naujame kūne visa atmintis apie ankstesnį gyvenimą dingsta. Tačiau, jei įsivaizduoti, kad kažkas gali prisiminti kažkokias to ankstesnio gyvenimo detales, ką jis tada padarys? Greičiausiai pasistengs susirasti savo ankstesnę šeimą.

Taip ir nutiko britei Dženei Kokel (Jenny Cockell). Šis atvejis mūsų dienomis mažai žinomas, apie jį rašo iš esmės tik Britanijos paranormalių reiškinių tyrinėtojai. Tačiau jis įdomus tuo, kad buvo plačiai nušviestas vietinėje žiniasklaidoje, o Dženė nė karto nebuvo įtarta falsifikavimu ar sukčiavimu.

Dženė gimė šeštojo dešimtmečio pradžioje. Sulaukusi 4 metų, ji pradėjo sapnuoti labai ryškius, realistinius, o kartais net gąsdinančius,
sapnus. Sapnuose buvo visai kitos vietovės, kuriuose Dženė niekada nebuvo, ir save ji matė visai kitokią.

Iš pradžių tie sapnai buvo reti, fragmentiniai, tarsi kažkokios duženos, tačiau kuo vyresnė darėsi Dženė, tuo detalesni darėsi jos keistieji sapnai.

Juose Dženė matė save kaip suaugusią airę, kuri gyveno ketvirtajame dešimtmetyje. Jos vardas buvo Merė. Ji buvo ištekėjusi ir kaip padori tos epochos airių moteris pagimdė septynis vaikus. Visas namų ūkis buvo ant jos pečių, nes vyras neveik nieko nepadėjo, buvo alkoholikas ir nuolat įžeidinėjo savo žmoną.

Sapnuose Dženė nuolat matė tą pačią gatvę, kaip tik ten stovėjo Merės namas. Buitiniai sapnai, kuriuose Merę užsipuldavo jos vyras, labai gąsdino mergaitę, tačiau patys baisiausi buvo sapnai, kuriuose Dženė matė, kaip Merė mirė. Tai nutiko po sunkaus aštunto gimdymo. Merė labai kankinosi ir niekaip negalėjo pagimdyti. Tie sapnai buvo tokie niūrūs ir pilni skausmo bei nusivylimo, kad Dženė prabusdavo su ašaromis akyse ir apimta didelio liūdesio. Be to, buvo labai stiprus kaltės jausmas. Dženė, sapnuose būdama Mere, pergyveno dėl savo vaikų, po Merės mirties likusių su tėvu alkoholiku, kuris negebėjo jais tinkamai pasirūpinti.

Net kai Dženė paaugo, tie gąsdinantys sapnai jos neapleido. Priešingai, jie užsidėjo ant jos gyvenimo tarsi antras fonas dekoracijose ant animatoriaus darbo stalo. Beje, Dženė niekam apie tai nepasakojo. Iš pradžių ji tiesiog nesuprato, kad tai anomalija; ji manė, kad taip nutinka ir kitiems žmonėms.

Dženė suaugo, ištekėjo, susilaukė vaikučių ir tik tada pradėjo susimąstyti apie tai, kad tokius sapnus matė tikrai ne visi ir kad tai yra neįprastas reiškinys. Paskui jai į galvą šovė mintis, kad mato savo praėjusį gyvenimą ir kad gali rasti įrodymų, jei surastų tą gatvę ir tą šeimą. Ji žinojo, kad gyvena Airijoje, bet nežinojo nei miesto pavadinimo, nei kitų orientyrų. Todėl moteris pradėjo nagrinėti Airijos žemėlapius ir netrukus suprato, kad ją kaskart traukia Malahaido miestelis į šiaurę nuo Dublino.

Radusi šio miesto nuotraukų, Dženė suprato, kad tos nuotraukos jai pažįstamos, kai kurias gatves ji buvo mačiusi sapnuose! Tačiau kitų detalių ji taip ir nesugebėjo prisiminti. O kadangi visa tai buvo jos galvoje tarsi įstrigusi stiklo šukė, 1988 metais Dženė ryžosi sudalyvauti regresinės hipnozės seanse.

“Per seansą aš verkiau, kai ji verkė. Aš jaučiau jos skausmą, kaip savo. Aš buvau Merė ir mano praeitis pasidarė dar realesnė. Jaučiau kvapą žolės ant šlaitų už didelio kaimiško namo, kvėpavau gaiviu pavasariniu oru. Man uždavinėjo klausimus, aš mechaniškai atsakinėjau į juos, o pati tuo metu laisvai vaikštinėjau po tas vietas, kurias mačiau tarsi realias. Galėjau paliesti daiktus, jaučiau to oro kvapą, tarsi fiziškai būčiau ten buvusi”, - pasakojo Dženė. Po seanso 1989 metais Dženė ryžosi dar radikalesniam poelgiui. Ji nuskrido į Airiją, į Malahaido miestą, kad savomis akimis pamatytų tą vietą. Ji nesunkiai orientavosi mieste, nes iš kažkur žinojo visas gatves ir miesto įžymybes. Nors iki tol Dženė nė karto nebuvo Airijoje.

“Pastebėjau vietas, kurios pasikeitė nuo Merės laikų. Pavyzdžiui, pamačiau pakeistą parduotuvės pastatą, o sena prieplauka buvo perstatyta naujai - graži ir betoninė. Žinojau, kad Merės namas yra šalia dar kelių privačių namų pelkėtos pievos viduryje. Ir radau tą vietą, kaip tik laiku. Namai jau buvo nugriauti, bet ten dar matėsi jų griuvėsiai. Neužilgo juos irgi išvalė, o toje vietoje pradėjo statyti naują gyvenamąjį kompleksą”.

Bandydama sužinoti apie Merės vaikų likimą, Dženė ėmė klausinėti vietinių gyventojų, paskui nuėjo patikrinti bažnyčios ir vietinės ligoninės įrašų. Jai pavyko sužinoti, kad visus jos aprašymus atitinka moteris, vardu Merė Saton. Ji turėjo 8 vaikus ir mirė, gimdydama paskutinį vaiką.

Paskui Dženė sužinojo, kad, mirus Merei Saton, jos vaikai tarsi išsibarstė: vieni buvo išsiųsti pas tolimus giminaičius, kiti pateko į prieglaudą. Dženė tęsė savo tyrimą ir netikėtai sužinojo, kad dauguma tų žmonių dar gyvi, nors visiems jau daugiau kaip 70 metų.

“Labai ilgai galvojau, ar reikėtų man susisiekti su Merės vaikais. Galvojau, kad galiu jiems pakenkti, jei pasirodysiu ir pasakysiu, kad buvau jų mama praeitame gyvenime.

Bet galiausiai nusprendžiau leisti jiems pasirinkti: susisieksiu, papasakosiu apie save, o paskui lauksiu jų reakcijos, ar norės jie susitikti su manim, ar ne”.

Prieš tą svarbų susitikimą Dženė susisiekė su BBC žurnalistais ir viską jiems papasakojo. Paskui paprašė užfiksuoti jos praėjusio gyvenimo detales, kurias ji prisiminė. Tų detalių buvo labai daug ir nei viena neprieštaravo viena kitai. Tik po to Dženė pradėjo ieškoti Merės vaikų.

Pirmiausia ji rado Sonį Satoną, vyriausią Merės sūnų. Jis sutiko susitikti ir liko sužavėtas bei nustebintas, kiek daug Dženė žinojo apie jo motinos gyvenimą ir apie tai, kaip jie visi gyveno savo name. Dženė žinojo net tokias menkiausias detales, kurių nežinojo niekas, tik Merės vaikai.

Paskui Dženė susitiko su Merės dukra Filise Klinton. Vėliau Filisė su nuostaba pasakojo, kad Dženė Kokel žinojo net tai, kokie paveikslai kabėjo jų namuose ir kaip stovėjo baldai. Ji prisipažino, kad sunkiai gali patikėti reinkarnacija, bet jaučia, kad Dženė sako tiesą.

Dženė rado penkis Merės vaikus, ne visi patikėjo jos žodžiais. Tačiau dauguma buvo įsitikinę, kad pats Dievas panorėjo, jog motina pasiųstų jiems žinutę po tiek metų. Kad visa šeima vėl susirinktų kaip anksčiau.

Apie šią istoriją daug rašė britų žurnalistai, buvo sukurti dokumentiniai filmai apie anomalius fenomenus. Dženė Kokel išleido ir knygą apie visa tai. Pagal ją buvo pastatytas televizijos filmas “Vakarykščiai vaikai” (“Yesterday’ s Children”).

Kai kurie skeptikai vis vien yra įsitikinę, kad visa ta istorija -kažkokia klastotė, tačiau Dženė tvirtina, kad niekaip nereaguoja į šią kritiką, nes jai tai tiesiog tušti žodžiai. Ji tvirtai žino, kas jai nutiko ir kad visa tai buvo iš tikrųjų. Dabar Dženė Kokel - jau pagyvenusi pensininkė ir atkakliai laikosi savo žodžių.