Mirties žemė Poveglija

Italijoje pilna šiurpą keliančių vietų. Pradedant Lucedio abatija šiaurės vakarų Italijoje, kurios vienuoliai, tikint legendomis, buvo apsėsti velnio ir užsiiminėjo pačiais baisiausiais dalykais, taip pat ir Romos ar Sicilijos katakombose. Tarp šių objektų neretai minimas ir Poveglijos (ital. Poveglia) – nedidukės salos, stūksančios Venecijos įlankoje, tarp Venecijos ir Lido miestų – vardas. Kuo ši vietovė ypatinga? Pradėti galima nuo to, kad joje ilgus metus Italijos vyriausybės nurodymu uždrausta lankytis tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams.

Salos istorija skaičiuojama nuo 421-ųjų, kai rašytiniuose šaltiniuose Poveglija paminėta kaip prieglobstis nuo barbarų invazijos bėgusiems Veneto krašto žmonėms. Nuo IX amžiaus gyvenimas saloje vis intesyvėjo, tačiau tai truko tik iki 1379-ųjų, kai Venecija buvo užgulta priešų laivyno, o saloje, iškrausčius visus jos gyventojus, pastatyti aštuonkampio formos gynybiniai įtvirtinimai, išlikę iki šių dienų. Nuo to laiko Poveglija kone keturiems šimtmečiams tapo negyvenama – čia atsisakė keltis ir vienuoliai, ir ankstesnieji gyventojai, kurių kaimus buvo pasiūlyta atstatyti. Viskas pasikeitė tik XVIII amžiuje, kai sala atiteko visuomenės sveikatos centrui „Magistrato alla Sanità“ ir tapo savotišku pasienio punktu, kur buvo tikrinamos prekės ir žmonės, atvykstantys į Veneciją. 1793-iaisiais Povegliją pasiekė du jos ateičiai lemtingi laivai su maru užsikrėtusia įgula. Salą netrukus buvo nuspręsta padaryti laikinu sergančiųjų leprozoriumu (kalėjimo tipo raupsuotųjų kolonija), kurie, prižiūrimi krikščionių, itališkai buvo vadinami lazzaretto. Tokia kolonija saloje veikė iki 1814-ųjų. Poveglija dar kartą karantino teritorija paskelbta XX amžiuje, bet 1922-aisiasi čia tebelikusiuose pastatuose įkurta psichiatrijos ligoninė ir slaugos namai, veikę kelis dešimtmečius. Ir nors vėliau saloje buvo bandoma atkurti ūkius, žmonės galiausiai ją visiškai apleido. Istorija būtų paprasčiausias faktų kratinys, jei jos neapipintų legendos. Viena tokių pasakoja, kad maro aukos į salą buvo tremiamos dar antikinės Romos laikais, o XIV amžiuje Europoje siaučiant juodosios mirties pandemijai į salą buvo plukdomi ne tik mirusiųjų kūnai, bet ir menkiausius ligos simptomus turintys miestiečiai, pasmerkti mirti kančiose šioje saloje.

Kita kraupi Poveglijos istorija mena laikus, kai čia buvo įsikūrusi psichiatrijos ligoninė. Pasak legendos, jai vadovavęs išprotėjęs gydytojas savo pacientus kankindavo ir žudydavo, kol savo liūdnas dienas baigė nušokdamas nuo varpinės. Sujungus abi legendas žmonės skaičiuoja, kad saloje galėjo būti numarinta daugiau nei 160 000 žmonių. Kraupūs pasakojimai ir griežti draudimai čia lankytis įkvėpė ir paranormalių reiškinių tyrinėtojus, Poveglijos salą pasirinkusius kaip vieną labiausiai bauginančių vietovių pasaulyje.

Tačiau yra ir kita versija

Naujosios Zelandijos mokslininkas pirmadienį pareiškė išsprendęs paslaptingos neegzistuojančios Pietų Ramiojo vandenyno salos, pažymėtos „Google Earth“ ir pasaulio žemėlapiuose, galvosūkį. Dėl visko kaltas milžiniškas laivas, 1876 m. neatsakingai pažymėjęs, ko gero, paprasčiausią rifą.

„Times“ pasaulio atlase ji identifikuojama kaip Sable sala, tačiau australų mokslininkai geologinės ekspedicijos metu jos bergždžiai ieškojo visą mėnesį – salos taip ir nepavyko aptikti, primena AFP.

Suintriguotas šios istorijos, Oklando muziejaus mokslininkas Shaunas Higginsas ėmėsi tyrimų ir pareiškė, kad ši sala niekada ir neegzistavo, o visus suklaidino kadaise ten plaukiojęs didžiulis laivas, padaręs klaidingas išvadas ir pirmąkart pažymėjęs šią tariamą salą.

„Kiek man pavyko išsiaiškinti, salą užfiksavo laivas „Velocity“. Įgula greičiausiai sala palaikė rifą, ir pirmąkart pažymėjo jos kontūrus. Šie kontūrai buvo vis perkopijuojami į kitus žemėlapius ir taip niekada neegzistavusi salą keliavo iš žemėlapio į žemėlapį“, – aiškino mokslininkas Sh. Higginsas.

Žinia apie nematomą salą įžiebė daugybę diskusijų viešojoje erdvėje. Internetinėje svetainėje www.abovetopsecret.com užvirė itin karštos diskusijos. Vienas jų dalyvis tikino bendravęs su Prancūzijos hidrografijos biuro darbuotojais, kurie patvirtino, kad šią netikrą salą buvo ketinta panaikinti iš žemėlapių dar 1979 m.

Praėjusį mėnesį „Google“ paskelbė, kad jie itin vertina „Google Maps“ vartotojų atsakomąją reakciją į savo produkto kokybę ir „nuolat ieško būdų, kaip kuo geriau pritaikyti ir panaudoti iš „Google Maps“ vartotojų bei partnerių gaunamą informaciją“.

Beje, Sandy sala iš „Google Maps“ jau išnyko.