Anubis: Senovės Egipto Ritualai ir Pomirtinio Pasaulio Paslaptys

Senovės egiptiečiai mirtį laikė nauja pradžia, o Anubis, šakalo galvos dievas, buvo šio kelio vedlys. Jo ritualai – nuo mumifikacijos iki širdžių svėrimo Dviejų Tiesų Salėje – atspindėjo gilų tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir tvarka. Žyniai, dėvintys šakalo kaukes, saugojo kūnus ir sielas, vykdydami šventas apeigas, kurios užtikrindavo amžinybę. Šis straipsnis kviečia pažvelgti į Anubio pasaulį: jo ritualų detales, simboliką ir reikšmę, kuri per tūkstantmečius išlieka gyva tiek moksle, tiek vaizduotėje.

Anubis, kultinis senovės Egipto mitologijos dievas, įkūnija ne tik pomirtinį gyvenimą, bet ir mumifikacijos meną bei sielų perėjimą į anapusinį pasaulį. Jo atvaizdas – žmogus su šakalo galva arba visiškai šakalo pavidalu – simbolizuoja ryšį su kapinėmis ir mirusiųjų apsaugą. Anubis buvo esminė laidotuvių ritualų figūra, užtikrinanti, kad mirusieji saugiai pasiektų amžinybę, todėl jo reikšmė Egipto kultūroje išlieka nepakeičiama.

Kilmė ir mitologija

Pagal populiariausią mitą Anubis yra Ozirio ir Neftidės sūnus: Neftidė, apgaule pasivertusi Izide, suviliojo Ozirį, o gimusį Anubį užaugino Izidė, kas paaiškina jo tarnystę Oziriui. Senesniuose „Piramidžių tekstuose“ (apie 2400–2300 m. pr. Kr.) jis siejamas su saulės dievu Ra, pabrėžiant atgimimo aspektą. Nepaisant kilmės variacijų, Anubis visuomet išlieka laidotuvių tradicijų ramsčiu.

Pareigos ir ritualai

Anubis atliko tris pagrindines funkcijas, kurios buvo neatsiejamos nuo egiptiečių mirties sampratos:

• Balzamavimas ir mumifikacija: Anubis laikomas mumifikacijos pradininku, išmokiusiu žmones išsaugoti kūnus pagal Ozirio prisikėlimo pavyzdį. Ritualas prasidėdavo kūnui patekus į ibu („apsivalymo vietą“), kur žyniai pašalindavo vidaus organus – smegenis per nosį specialiu kabliu, o kitus organus per pjūvį šone, palikdami širdį kaip sielos centrą. Organai būdavo laikomi kanopų induose, o kūnas 40 dienų džiovinamas natrono druskoje. Po to jį tepdavo smilkalais (mirra, kedro aliejumi) ir vyniodavo lininius tvarsčius, tarp kurių dėdavo amuletus – šakalo figūrėles ar ancho kryžius. Procesas trukdavo iki 70 dienų, lydimas maldų Anubiui: „O Anubi, kūno saugotojau, atverk kelią į amžinybę.“

• Širdžių svėrimas: Dviejų Tiesų Salėje Anubis vadovavo širdies svėrimo ritualui, aprašytam „Mirusiųjų knygoje“. Jis ant svarstyklių dėdavo širdį prieš Maat plunksną, o Totas užrašydavo rezultatą. Jei širdis būdavo „sunki“ nuo nuodėmių, ją prarydavo Ammut – liūto, begemoto ir krokodilo hibridas; jei „lengva“ – Anubis perduodavo sielą Oziriui. Žemėje šis ritualas būdavo simboliškai atkartojamas laidotuvėse: žyniai skaitydavo „42 neigiamus prisipažinimus“ („Aš neliečiau, aš nevogiau“), o svarstyklių vaizdiniai būdavo piešiami ant papirusų ar kapų sienų.

• Sielų apsauga ir laidotuvių procesija: Anubis lydėjo sielas per Duatą, apsaugodamas jas nuo demonų ir vesdamas per magiškas vartų sistemas. Prieš tai vykdavo laidotuvių procesija: kūnas būdavo vežamas į kapą ant neštuvų ar valties, o žyniai su šakalo kaukėmis eidavo priešakyje, giedodami: „Anubi, kelio atvėrėjau, saugok šią sielą.“ Kapavietėje statydavo Anubio statulėles, kaip matyti Tutanchamono kape (KV62), kur šakalo figūra saugojo iždą.

Ritualas „Burnos atvėrimas“: Prieš dedant mumiją į sarkofagą, vyriausiasis žynys, dėvintis šakalo kaukę, atlikdavo „Burnos atvėrimo“ apeigas. Naudodamas pešekef peilį ir adz kaltą, jis liesdavo mumijos burną, akis ir ausis, tardamas: „Tavo burna atverta Anubio, tu vėl gyvas.“ Šis ritualas grąžindavo mirusiajam gebėjimą valgyti, kalbėti ir matyti anapusiniame pasaulyje. Archeologiniai radiniai, pvz., įrankiai iš Tutanchamono kapo, patvirtina šio ritualo svarbą.

Kultas ir garbintojai

Anubio kultas klestėjo per visą Egipto istoriją, ypač prie nekropolių – Kinopolyje, Sakkaroje, Memfyje. Žyniai, vadinami sem ar ut, buvo ne tik balzamuotojai, bet ir ritualų vykdytojai, mokęsi anatomijos ir šventų tekstų. Jų šakalo kaukės, dažnai medinės ar iš papjė mašė, sustiprindavo Anubio buvimą. Šventovėse, kaip Sakkaros katakombose (rastos 2011 m.), aptiktos šakalų mumijos rodo, kad gyvūnai buvo aukojami Anubiui kaip jo įsikūnijimai. Naujosios karalystės laikais (1550–1070 m. pr. Kr.), Oziriui tapus požemio valdovu, Anubis liko jo pagalbininku, bet jo ritualų svarba nesumažėjo.

Simbolika ir įtaka

Šakalas simbolizavo budrumą ir išgyvenimą, o juoda spalva – Nilo derlingumą ir atgimimą. Anubio atributai – uaso lazda ar ancho kryžius – pabrėžė jo valdžią. Graikų-romėnų laikais jis susiliejo su Hermiu, tapdamas Hermanubiu, kas liudija jo idėjų sklaidą.

Šiuolaikinis reikšmė

Anubis įkvepia mokslą ir popkultūrą. Naujausi tyrimai, pvz., mumijų cheminė analizė, rodo balzamavimo sudėtingumą, o Sakkaros šakalų katakombos patvirtina kulto mastą. „Mirusiųjų knyga“ detalizuoja ritualus, o Anubis popkultūroje (pvz., „Amerikietiški dievai“) išlieka mirties simboliu. Jo paveikslas atspindi egiptiečių tikėjimą tvarka po mirties.

Anubis – tai gyvas senovės Egipto dvasinio pasaulio liudijimas, kviečiantis tyrinėti praeities paslaptis.