Apie 70 proc. tyrimų medicinoje yra „užkrėsta"

Komentaras iš Londono. Bryanas Hubbardas, publicistas, žurnalistas, filosofas, žurnalo What Doctors Don't Tell You leidėjas ir redaktorius, knygos „The Untrue Story of You" autorius.

Apgaulė medicinos srityje gali turėti žmogaus veidą.

Apgaulė yra tarsi vėžys, apėmęs medicinos srities patį branduolį. Skaičiuojama, kad apie 70 proc. tyrimų medicinoje yra „užkrėsta". Galimi variantai, kad tyrimo santrauka (kuri paprastai būna vienintelė paskelbto tyrimo dalis, kurią kiti skaito) ir tyrimo rezultatai pasakoja visiškai skirtingus dalykus, arba „nepatogūs" duomenys išimti, šitaip pakeičiant tyrimo galutinį rezultatą ir išvadas.

Tai tikrai nėra etinis požiūris į mokslą. Vis dėlto, kadangi medicina laikoma mokslu, jis turi privilegijuotą vaidmenį visuomenėje: gydytojai turi būti tikri, kad stipri cheminė medžiaga, kurią jie ketina išrašyti savo pacientui, jam padės, o ne pakenks.

Medicinos mokslinių tyrimų auksinis standartas - klinikiniai atsitiktinių imčių tyrimai. Idealiu atveju didelei grupei žmonių su panašiu profiliu atsitiktinės atrankos būdu duodamas arba medikamentas, kuris per tyrimą tikrinamas, arba placebas (inertinė medžiaga, paprasčiau tariant, cukraus tabletė), ir nė vienas iš dalyvių nežino, kokią tabletę gavo. Taip bent metus ar ilgiau vertinama pacientų būklė ir simptomai. Tačiau tokie tyrimai brangiai kainuoja, o valstybės skiriama parama - menka. Daugumą tyrimų medicinos srityje finansuoja farmacijos įmonės, kurių medikamentai tikrinami per šiuos tyrimus. Deja, pagrindinis tyrimo rėmėjas yra ir didžiausias naudos gavėjas, jei tyrimo rezultatai jam palankūs. Taigi, įmonė niekuo nerizikuoja, o tyrimas faktiškai tampa investicija. Pasirodo, kai tik medikamentui pavyksta pereiti brangiai kainuojantį reikalingų leidimų gavimo procesą, vaistų gamintojai klinikinius tyrimus jau mato kaip vieną iš rinkodaros veiksmų.

Nenuostabu, kad apgavystės daromos vaistų gamintojų pavedimu, kurie nori, kad jų investicijos atsipirktų. Vis dėlto toks informacijos pateikimas konkretiems asmenims palankioje šviesoje turi dar kitą priežastį, susijusią su žmogiškuoju veiksniu.

Mūsų dienomis mokslininkai nebėra tokios garsenybės, kaip anksčiau, tad staigiai besisukančioje naujienų srauto karuselėje, nesustojančioje nei dieną, nei naktį, jie džiaugiasi, jei jiems leidžiama bent akimirką pasisakyti, kad ir per trumpą naujienų siužetą trečią valandą nakties, kurio vienintelė auditorija - apsnūdę tolimųjų reisų vairuotojai ar paties mokslininko augintinis. Kažin ar katei rūpės, jei akademikas pasakys, kad per jo vadovaujamą tyrimą pasiekta pribloškianti naujiena - naujas medikamentas yra maždaug 2 proc. efektyvesnis už placebą (maždaug toks būna skirtumas tarp placebo ir vaisto, jei tyrimas atliktas tinkamai).

Toks rezultatas, kuris pateikiamas kaip didelė naujiena, padaro mokslininką populiarų ir didina jo atpažįstamumą tarp kolegų. Tai pagerina galimybę gauti naują finansavimą būsimiems tyrimams, ir, kas žino, galbūt jam pavyks net gauti darbo pasiūlymą iš kokio nors garsaus universiteto JAV.

Karmalas Mahtani, Įrodymais paremtos medicinos centro (Centre for Evidence-Based Medicine) direktoriaus pavaduotojas, mano, kad medicinos tyrimai, kurie verčiau yra medikamentų reklamos kampanija, turi dar vieną aspektą, susijusį su žmogiškuoju veiksniu. Jis vadina tai „nesąmoningais išankstiniais nusistatymais".

Taip atsitinka tada, jei tyrimo rezultatai prieštarauja tuometei tyrėjo pasaulėžiūrai. Mokslininkui pasidaro svarbiau, kad tyrimo rezultatai pateisintų jo nuomonę, o ne pareiga daryti išvadas remiantis per tyrimą gautais duomenimis.

K. Mahtani'o nuomone, šis žmogiškasis veiksnys iš tikrųjų susideda iš 3 dalių, kurios gali rodyti apgaulę ir vaistų reklamavimą: „mokslinių standartų ignoravimas", kuris dažniausiai minimas kalbant apie jaunus tyrėjus, bet nelaikomas didele problema; „jauni tyrėjai imituoja esamus tyrimus", o tai reiškia blogų įpročių tęsimą; ir „sąmoningas noras paveikti skaitytojus", kai tyrėjas sufabrikuoja duomenis siekdamas patekti į televizoriaus ekraną.

Nors ir farmacijos srities įmonių kišimasis į mokslinius tyrimus vis dar išlieka pagrindinė priežastis, kodėl jiems labiau tiktų vaistų reklamos pavadinimas ir juos reikėtų laikyti apgavyste, K. Mahtani primena, kad kiekvienas tyrėjas vis dėlto yra žmogus su savo ambicijomis, lūkesčiais, baimėmis ir išankstiniais nusistatymais. Problemos prasideda tada, kai tai susiję su tyrimo objektyvumu ir gali kainuoti kieno nors gyvybę, jei gydytojas, susipažinęs su tyrimu, skiria medikamentą pacientui, nes buvo visiškai įsitikinęs jo saugumu.

"Ko gydytojai tau nepasako" Šaltinis