Ar vėžys paveldimas?

Kai žmogui paskelbiamas nuosprendis „onkologija“, dažnas tokios diagnozės savininkas ima perkratinėti savo tėvų, senelių ir prosenelių ligas ir, radęs toje istorijoje sirgusių onkologine liga, atranda sau „nusiraminimą“ – nieko čia nebepakeisi, nes tokie genai. Ir paleidžia gyvenimo vadžias, kurios jau ir lig tol buvo nestipriai laikomos, iš rankų visai.

Projektas „Vyrai – 1913” ––– vienas garsiausių medicininių tyrimų, pradėtas 1963 metais. Trečdalis vyrų, Geteborgo gyventojų, gimusių 1913 metais (iš viso 855 žmonių), sulaukiusių 50 – ties metų, kreipėsi norėdami atlikti medicininę apžiūrą; tuo pat metu gydytojai detaliai įvertino jų gyvenimo būdo bei šeimos istoriją. Vėliau šių vyrų sveikata buvo patikrinta jiems suėjus 54, 60, 67, 75, 80 metų ir, galiausiai, 2003 metais, kai suėjo 90 metų. Iki to meto gyvi liko 111 žmonių, o būtent 13%.

 Susistemintus šiuos duomenis paskelbė Journal of Internal Medicine. Išvada išvien ir paprasta, ir pritrenkianti: šansai pragyventi iki 90 – ties priklauso ne nuo tėvų ilgaamžiškumo, o nuo to, koks buvo ir yra asmeniškai jūsų gyvenimo būdas. Tyrimo duomenys liudija, kad ilgai pragyveno tie, kurie nerūkė, saikingai vartojo kavą, alkoholį ir turėjo nuosavą namą. Bene svarbiausia eksperimento išvada tokia:  eksperimento dalyvių tėvų gyvenimo trukmė niekaip nelemia vaikų gyvenimo trukmės.

Tokios išvados itin nemaloniai skaudžios ne tik įpratusiems prie suformuotų gyvenimo stereotipų, bet ir tiems, kurie genetinių teorijų vaikosi it mados srovių. Anot pagrindinio tyrimų autoriaus, 78 – mečio Geteborgo universiteto profesoriaus, epidemiologo Larso Vilchelmseno,

 „Mūsų tyrimai akivaizdžiai parodė, kad gyvenimo trukmei paveldimumas nedaro didelės įtakos. O faktoriai, kuriuos mes išaiškinome, — tikras proveržis. Nors anksčiau ir buvo žinoma, kad jie gali įtakoti sveikatą, tačiau jų vaidmuo tik dabar atskleistas pirmąsyk. Džiugina tai, kad žmogus yra pajėgus įtakoti šiuos faktorius.

Citata iš Dovydo Servano – Šreiberio 2010 metų laidos knygos „Anti – Vėžys“:

„...dauguma įsitikinę, kad vėžys susijęs su genetiniu paveldimumu, o ne su gyvenimo būdu.Tačiau tyrimų rezultatai akivaizdžiai rodo, kad yra kaip tik priešingai.

Jeigu vėžys būtų perduodamas genais, tuomet sergamumas tarp įvaikintųjų būtų toks pat, kaip ir jų biologinių (o ne tapusių įtėviais) tėvų. Danijoje, kur kiekvieno žmogaus kilmė buvo labai dėmesingai patikrinta, tyrinėtojai nuodugniai išanalizavo apie 1000 vaikų, įvaikintų jiems gimus, biologinius tėvus. Išvados, kurios buvo pateiktos solidžiame medicininiame žurnale
 New England Journal Of Medicine, verčia mus pakeisti visus įsivaizdavimus apie vėžį. Buvo nustatyta, kad biologinių tėvų, mirusių nuo vėžio 50 – ties metų amžiaus, genai niekaip neįtakoja rizikos vėžiui vystytis jų vaikams, kurie šeimose gyvena įvaikinti.  Tuo pat mirtis nuo vėžio iki 50 – ties metų vieno iš netikrų tėvų (kurių palikimas yra įpročiai, o ne genai!) penkis kart padidina mirties riziką nuo vėžio įvaikintiems vaikams. Tai įrodo,  kad būtent gyvenimo būdas betarpiškai įtakoja vėžį.

Iš esmės, visi vėžio tyrinėjimai galiausiai susiveda į vieną: genetiniai faktoriai nuo šios ligos sukelia mirtį daugiausiai iki 15% atvejų. Kitaip tariant, neegzistuoja joks genetinio pasmerktumo faktorius,
ir mes galime patys išmokti save išsaugoti...“

Galima išmokti. Tačiau pirma reikia visa tai, kas perskaityta šiame straipsnelyje ne tik suprasti, bet ir suvokti savo esybe  iki kaulų čiulpų. Išvadas kiekvienas pasidarys pagal savo supratimą ir suvokimą. Vieniems ši informacija liks atmintyje ilgam ir įtakos tolimesnį elgesį gyvenime, kitiems – praskris kaip nežinia iš kur kilęs nemalonaus vėjo gūsis ir dings, nepalikęs jokių pėdsakų.