Artefaktai iš ateities

Šio įvykio Norvegijoje esančiame Otos mieste buvo laukiama lygiai 100 metų. 1912-ais metais tuometinis miesto burmistras Johanas Nygardas asmeniškai užklijavo ir vašku užantspaudavo voką, kuris buvo nurodyta atplėšti tik 2012-ais metais.

Vokas buvo išsiųstas į Norvegijos sostinės paštą, kur ir buvo saugomas beveik 80 metų. Paskutiniuosius 20 metų jis buvo eksponuojamas Gudbransdalio srities muziejuje kaip vietinė įžymybė. Nežiūrint į du pasaulinius karus ir smalsumą, kurį jis kėlė, vokas išliko nepraplėštas ir nepažeistas. Vieno to priežasčių buvo tai, kad vokas buvo lengvas ir nesunkiai lankstėsi, tai aiškiai rodė, kad jame nėra jokių brangenybių, pavyzdžiui aukso ar briliantų.

Vokas buvo iškilmingai atplėštas, stebint žiūrovams ir televizijos kameroms. Tačiau žiūrovų ir renginio organizatorių laukė nesusipratimas. Voke pasirodė besantys miesto valdybos popieriai, kuriems vieta, ko gero, būtų archyve, o ne siuntinyje į tolimą ateitį. Jame buvo tarnybiniai laiškai, buhalterinės ataskaitos, laikraščiai, kažkokie piešiniai, emigrantų sąrašai, netgi Norvegijos vėliava. Susirinkusiems nuotaiką visiškai sugadino du 1914-ųjų metų laikraščiai. Galima buvo pagalvoti, kad Nygardas, praėjus dviems metams, slapta atplėšė voką ir į jį įdėjo šiuos laikraščius, norėdamas dar labiau pasijuokti iš palikuonių. Iškilminga ceremonija buvo greitai nutraukta, nusivylusi publika išsiskirstė.

Tačiau ši „Nygardo siuntinio" istorija tuo nesibaigė. Voką ir jame esantį turinį ėmė tirti mokslininkai. Pirmiausia buvo ištirta paties voko ir antspaudų būsena. Kriminalistai, padarė išvadą, kad nuo to laiko, kai vokas buvo užklijuotas, jis nė karto nebuvo praplėštas. Antspaudai taip pat buvo sveiki. Nygardas į pagrindinę pašto saugyklą Osle negalėjo patekti, o juo labiau niekam nežinant iš ten paimti voką ir po to jį padėti atgal.

Taip pat buvo atmesta versija, kad voką pakeitė kažkokie nežinomi asmenys: ant jo buvo užrašyta paties burmistro ranka. Taip pat buvo teisinga ir išsiuntimo data: apie Nygardo laišką į ateitį 1912-ais metais rašė Norvegijos ir Švedijos laikraščiai. Kyla logiškas klausimas - kaip voke atsirado 1914-ųjų metų laikraščiai? Voke buvę popieriai nepateikė jokio atsakymo. Tyrėjai atsidūrė aklavietėje.

Nygardo laiškas buvo sugrąžintas į muziejų. Dabar lankytojai gali matyti ne tik voką, bet ir jame buvusį turinį.

Iš ateities grįžę daiktai

Mokslininkams yra žinomas ne vienas atvejis, kai būdavo aptinkami daiktai, neatitinkantys savo istorinio laiko.

Liuisvilyje, JAV gyvenančioje Harsfeldų šeimoje nuo XX amžiaus 6-o dešimtmečio saugoma atvirutė, kuriame pavaizduotas Frankfurto mieto Vokietijoje vaizdas. Kaip pasakoja misis Rita Harsfeld, šią atvirutę ji gavo iš savo senelio, kuris gimė šiame mieste. Atviruke yra sveikinimo užrašas, kurį užrašė senelis savo ranka. Jis pats mirė 1959-ais metais. O 2002-ais metais paaiškėjo, kad atvirutė buvo išleista 1983-iais metais ir joje vaizduojami pastatai, kurie 6-ame dešimtmetyje dar nebuvo pastatyti.

Tai, kad atvirutė Harsfeldų namuose saugoma nuo 6-o dešimtmečio, patvirtina dešimtys liudininkų. Buvo atlikta grafologinė užrašo atvirutėje ir senelio laiškų analizė, kuri patvirtino, kad atvirutę užrašė pats senelis. Rašalas pagamintas XX amžiaus 5-6 dešimtmečiais ir savo sudėtimi atitinka rašalą, kuriuo rašė velionis senelis. Ekspertų nuomone, to sufalsifikuoti neįmanoma.

XIX amžiaus pabaigoje Marselio (Prancūzija) priemiestyje buvo perkeliamos kapinės, Buvo atkasami bendri kapai, kuriuose žmonės buvo palaidoti XVIII amžiuje. Šį procesą prižiūrėjusį mediką sudomino vienas skeletas. Jo dubens srityje buvo matyti metalinis protezas. Nesuprasdamas, kaip jis galėjo būti pagamintas ir įaugintas į koją, medikas skeleto dalį su protezu perdavė tyrimui į Marselio technikos koledžą. 1903-iais metais radinį apžiūrėjo gydytojas Popertas iš Anglijos. Savo laiške į Londoną jis viską detaliai aprašė ir padarė piešinius. Vėliau pagal šiuos piešinius buvo nustatyta, kad tai praktiškai šiuolaikinis dubens endoprotezas.

Jie buvo pradėti naudoti XX amžiaus 8-o dešimtmečio pabaigoje. Marselio radinys neišliko, tačiau, remiantis Poperto aprašymu, protezas galėjo būti pagamintas ir persodintas tik mūsų laikais.

Ne mažiau klausimų kelia kaukolė su įstatytu metaliniu dantini, ant kurio išliko keramika. Kaukolės amžius ne mažiau 100 metų. Prieš šimtą metų jau buvo įstatomi dantys, tačiau tik ne iš stiklo keramikos. Ši kaukolė buvo aptikta Meksikoje. Los Andžele atliktas tyrimas parodė, kad dantis buvo protezuotas žmogui, kuriam priklauso kaukole, esant gyvam. Pats dantis ir jo indėklas pagaminti, panaudojant XX amžiaus pabaigos instrumentus ir medžiagas. Skeptikai bandė įrodyti, kad ši kaukolė yra neseniai mirusio žmogaus, tik specialiai apdorota, kad atrodytų senesnė, tačiau papildomas tyrimas patvirtino jos amžių.

Keliautojai laike

Visai tikėtina, kad šie artefaktai, atkeliavę iš ateities, liudiją apie žmonių persikėlimą laike. Tokių persikėlimų pavyzdžių jau sukaupta nemažai. Pagal labiausiai paplitusią versiją, persikėlimas
laike įvyksta, kai žmogus patenka į laiko ir erdvės tunelį arba laiko kilpą, kuri, palikdama jį toje pačioje erdvėje, perkelia į praeitį ar ateitį.

Žmogus beveik visada į tunelį patenka atsitiktinai, visiškai netikėtai. Dažniausiai tai įvyksta anomaliose zonose. Tačiau tuneliai, atrodo, gali atsiverti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku.

Manoma, kad beveik visada žmonės tokiuose tuneliuose-gaudyklėse dingsta visiems laikams. Gali būti, kad toks laiko tunelis atsivėrė 1968-ais metais Maskvos srities Narofominske ir pasiglemžė du vyriškius beveik trijų dešimčių žmonių, poilsiaujančių ant Pachros upės kranto, akyse. Daugelis matė, kaip vyrai, eidami link paplūdimio, nusileido į nedidelę žemumą. Po pusės minutės jie turėjo išeiti,
tačiau taip ir neišėjo. Nepastebimai iš ten išeiti buvo neįmanoma. Kur dingo šie vyrai - niekas negali paaiškinti.

Tie, kuriems pavyko sugrįžti iš kito laiko ir ką nors apie tai papasakoti, dažniausiai jame būdavo labai, neilgai - vos keletą minučių. Ir tik labai retais atvejais žmonės grįžta iš už „laiko ribos", prabuvę tenai ilgą laiką.

XX amžiaus 9-ame dešimtmetyje grupė studentų Leningrado srityje vasarai išsinuomojo nedidelį namelį kaime. Buvo žinoma, kad jo pirmasis šeimininkas dingo maždaug prieš tris dešimtmečius. Vieną vakarą jaunimas rūsyje išgirdo neįprastą krebždesį. Patekti nepastebėtam į rūsį buvo neįmanoma, o studentai patys į jį nesileisdavo, nes iš jo sklido nemalonus puvėsių kvapas, kuris niekada neišnykdavo. Dėl šios priežasties rūsio dangtis visada būdavo gerai uždarytas.

Pažvelgę į rūsį studentai pamatė jame nepažįstamą vyrą, kuris rausėsi tenai buvusiuose senuose daiktuose. Vyras pareiškė, kad jis gyvena šiame name, ir ėmė klausinėti, kas jie tokie. Jaunuoliams jis pasirodė ne visiškai psichiškai sveikas.

Labiausiai jį domino, kur dingo stiklainiai su agurkais. Vyras paprašė žibintuvėlio. Studentai davė jį, po to dar kokias 15 minučių buvo girdėti, kaip jis kažką veikia rūsyje. Po to ten viskas staiga nutilo, šviesa užgeso. Vyras turėjo būti rūsyje, jį pašaukė, tačiau niekas neatsiliepė.

jaunuoliai nusileido į rūsį, tačiau ten nieko nerado. Daiktai buvo išmėtyti, o pats rūsys tuščias. Kartu su nepažįstamuoju dingo ir žibintuvėlis. Studentai viską atidžiai apžiūrėjo, ypač sienas ir grindis, manydami, kad rūsyje gali būti slaptas požeminis išėjimas. Tačiau nieko panašaus nebuvo.

Apie šį keistą atsitikimą jaunuoliai dar tą pačią naktį papasakojo kaimo gyventojams. Jie apibūdino nepažįstamo vyro išvaizdą. Pagyvenę gyventojai buvo nustebę - pagal studentų pasakojimą jie atpažino tą patį namo šeimininką, kuris dingo prieš trisdešimt metų.

Panašu, kad prieš tris dešimtmečius rūsyje atsidarė erdvės ir laiko tunelis, kuriuo šeimininkas ir atsidūrė kitame laike. Panašu, kad „tenai“ laikas tekėjo kitaip, nes, sugrįžęs atgal, jis išoriškai nebuvo pasikeitęs. Be to, jis buvo įsitikinęs kad čia atsidūrė tais pačiais metais, kuriais dingo iš čia.

Nėra žinoma ar vyras sąmoningai naudojosi tuneliu grįžti į mūsų laiką, ar tai buvo atsitiktinumas. Gali būti, kad sugrįžimas į mūsų laiką irgi buvo atsitiktinumas, priešingu atveju jis ką nors būtų pasiėmęs iš tenai, bent jau tam, kad įrodytų savo nepaprasto persikėlimo laike faktą.

Persikėlimų laike atsitiktinumas, spontaniškumas neleidžia žmogui iš anksto tam pasiruošti - tiek būnant viename tunelio gale, tiek kitame. Perkėlimas laike vyksta žmogui netikėtai. Štai todėl iš kito laiko jis atsigabena tik tai, ką turėjo tuo metu. Tai gali būti laikraščiai, atvirukai, dar kokios smulkmenos. Kažkam pasisekė ir iš kito laiko grįžo su protezuotu dantimi ar klubo sąnariu...

Galima daryti prielaidą, kad burmistras Nygardas 1914-uose metuose išbuvo visai neilgai. Greičiausiai, vos keletą minučių. Ką jis galėjo nuveikti per tas minutes? Ogi tai, ką daugelis būtų padarė jo vietoje, - nusipirkti laikraščius tam, kad suprastų, kas vyksta. Kai su šiais laikraščiais vėl atsidūrė savo laike, nusprendė niekam nieko neįrodinėti, o tokiu ekstravagantišku būdu apie savo keistą nuotykį pranešti palikuonims. Jie protingesni, gal jiems pavyks viską išsiaiškinti.