Laiko nelaisvėje

Žmonės nežino, kaip reikia sukurti laiko mašiną. Kol kas ji egzistuoja tik fantastiniuose kūriniuose. O štai gamtoje tokia mašina jau seniai veikia, per amžius susikaupė ne vienas liudijimas. Nežinomas šios mašinos veikimo principas, nežinomas jos "įsijungimo" ir "išsijungimo" laikas bei vieta, veikimo trukmė. Tūkstančiai žmonių dingsta be jokių pėdsakų, kartais tiesiog liudininkų akyse. keliautojų laike (ne savo noru) likimas yra nepavydėtinas: jeigu laiko mašina jų nesugrąžins atgal, tai bus kelionė į vieną pusę. Šis nepaaiškinamas neįtikėtinas fenomenas mūsų laikais bandomas paaiškinti laiko kilpomis arba laiko ir erdvės portalais. Apžvelkime keletą gerai žinomų laiko ir erdvės išdaigų, kurios mokslininkus privertė suglumti.

Atgal į praeitį

Dar 1889 - ais metais rusų rašytojas ir žurnalistas Vladimiras Giliarovskis aprašė keistą nutikimą policijos nuovadoje, kurio liudininku jam pačiam teko būti. Ten buvo apklausiamas žmogus, apsirengęs keistais dūmais atsiduodančiais rūbais. Jis tvirtino, kad išsigelbėjo iš požeminio geležinkelio degančio vagono, o pats geležinkelis yra išvedžiotas po visą Maskvą ir kad už lango yra 2004-ieji metai! Kas

galėjo patikėti tokiais paistalais? Panašu, kad nelaimingajam pasimaišė protas. Giliarovskis net neužrašinėjo visų šio žmogaus „kliedesių". Šis nutikimas tapo aiškus tik 2004-ais metai, kai vasario 6-ąją metro tunelyje „Autozavodskaja“ stoties rajone buvo įvykdytas teroro aktas. Ekstremali situacija baigėsi tuo, kad žmogus buvo perkeltas 115 metų atgal! Gaila, kad daugiau duomenų apie šį žmogų, kurį policija uždarė į psichiatrinę ligoninę, nėra.

1946-ais metais sovietų milicininkai areštavo dar vieną tokį keliautoją laike. Jis su savimi turėjo asmens dokumentą su spalvota nuotrauka. Dokumentas buvo išduotas 2010-ais metais! Vaikiną išsigabeno KGB darbuotojai. Tolimesnis jo likimas nežinomas.

Yra žinomas atvejis, kai 1942-ais metais subombarduoto namo Stalingrade rūsyje du paaugliai aptiko požeminį praėjimą, juo nusigavo iki Volgos kranto ir pamatė prieplaukoje stovintį garlaivį ir žmones, apsirengusius senoviniais rūbais. Šie mielaširdingi žmonės, pamatę išsekusius berniukus, davė jiems visiškai naują trijų kapeikų monetą, nukaltą 1903-iais metais! Paaugliai apsisuko ir greitai nurūko atgal, jie vėl greitai atsidūrė karo laikų Stalingrade. Tik tuo laiku tokių fenomenų tyrimas niekam nerūpėjo.

XX amžiaus pabaigoje dar vieną mįslę mokslininkams užminė Velykų sala. Australijos archeologų grupė, kuriai vadovavo profesorius Majersas, durpingoje pelkėje aptiko Livonijos ordino riterio palaikus šarvuose ir netgi arklį! Riterio kapšelyje gulėjo trys aukso dukatai, nukalti 1326-ais metais. Kaip riteris pateko į salą ir pelkę? Paaiškinti jo atsiradimą ir žūtį saloje galima tik versija apie tai, kad riteris tapo laiko portalo auka.

Tikra sensacija tapo amerikiečių kaskadininko Viljamo Gryno palaikų atradimas. Jis be pėdsakų dingo 1925-ais metais vesterno filmavimo metu. Nieko nebūtų keisto, tačiau jo palaikai buvo aptikti kasinėjimų Pompėjoje, kuriuos atliko Frenko Remeiko vadovaujama archeologų grupė, metu po 6 m storio lavos sluoksniu! Ant žuvusiojo rankos kaulo buvo metalinė apyrankė su jo vardu bei filmo, kuriame filmavosi, pavadinimu.

Kiti vargšai, ko gero, pateko į dar tolimesnius tūkstantmečius. Gal šie fenomenai ir paaiškina artefaktus, kurie glumina mokslininkus? Pavyzdžiui, šiuolaikinio bato atspaudas ir batu sutraiškytas trilobitas dinozaurų epochoje.

Laiko kilpų išdaigos

1941-ųjų metų liepos mėnesį prie Oršos (Rusija) žvalgybos operacijos metu eilinį Terechovą apkurtino netoliese sprogusi mina. Atsigavęs jis aplink pamatė vokiečius ir puolė vieną iš jų. Supykę vokiečiai nuvedė Terechovą į  artimiausią mišką, kuriame turėjo jį sušaudyti. Staiga danguje pasirodė akinantis blyksnis ir pasigirdo kurtinantis švilpimas...

Terechovas atsigavo, gulėdamas tarp medžių, o šalia be sąmonės gulėjo jį į mišką vedę vokiečiai. Karys greitai surinko automatus, pajudino vokiečius, liepė jiems iškelti aukštyn rankas ir nuvedė juos ta kryptimi, kur, kaip galvojo, turėjo būti jo dalinys. Netrukus visi išėjo iš miško ir patraukė keliu, kuriame sutiko vežimą ir jame sėdinčius senį ir mergaitę. Mergaitė pasakė, kad jis su belaisviais yra Tolimuosiuose Rytuose, o kalendoriuje -1948-ųjų metų vasara.

Gynybos ministerijos dokumentuose Terechovas buvo laikomas dingusiu be žinios. Milicija atliko išsamų tyrimą. Karį atpažino keletas karių iš dalinio, kuriame jis tarnavo. Bendražygiai teigė, jog išoriškai jis praktiškai nepasikeitė.

1977 m. balandžio 25 d. Čilės armijos kapralas Armandas Valdesas netikėtai dingo iš tarnybos draugų akių. Po 15-os minučių jis vėl atsidūrė kareivinėse, tačiau neatsiminė, kur buvo tas minutes. Ant rankos esantis laikrodis su kalendoriumi rodė, kad jam praėjo penkios dienos. O pats kapralas buvo apšepęs, tačiau barzda niekaip negalėjo užaugti per ketvirtį valandos.

Pirmyn į ateitį

1980-ais metais įdomus atsitikimas įvyko Niujorke. Brodvėjumi važiavo automobilis, kai staiga, kaip teigia liudininkai, prieš jį tarsi iš oro atsirado vidutinio amžiaus vyras. Deja, vairuotojas automobilio nespėjo sustabdyti, vyriškis žuvo. Į įvykio vietą atvyko policininkai, kurie žuvusiojo kišenėje rado komivojažerio pažymėjimą, išduotą... 1910-ais metais. Policija nustatė, kad šis žmogus iš tikrųjų gyveno XX amžiaus pradžioje ir 1910-ais metais dingo be pėdsakų. Pavyko gauti žmogaus nuotraukų ir surasti jo jau pagyvenusią anūkę, kuri papasakojo šeimos istoriją apie dingusį senelį. Žuvusiojo tapatybė buvo tiksliai nustatyta. Tik liko mįslė tai, kur jis buvo tuos 70 metų ir kodėl per tą laiką nepasikeitė.

Indijos vandenyne kilo labai stipri audra, kuri staiga nurimo. Sausakrūvio laivo kapitonas netoliese pastebėjo burlaivį, kurio stiebe plevėsavo iškelta juoda vėliava. Kapitonas pagalvojo, kad vyksta filmavimas. Tačiau burlaivis pasuko link sausakrūvio, į jį nuskriejo abordažiniai kabliai, į laivą ėmė ropštis piratai, mojuodami kardais! Kapitonas buvo ginkluotas ir ėmė šaudyti. Vienas piratas buvo nukautas. Kiti nukapojo lynus ir skubiai pasišalino.

Kai laivas sugrįžo į uostą, paaiškėjo, kad jis vėluoja du mėnesius. Kaip pasiteisinimą kapitonas pateikė laivo žurnalą ir „trofėjų". Tačiau į šaldytuvą įdėtas pirato kūnas mįslingai buvo dingęs. Ekspertai nustatė, kad išlikę piratų ginklai - kardas ir abordažinis kablys - iš tiesų buvo pagaminti XVIII amžiuje.

Tokie atvejai, tikriausiai, paaiškina, kodėl mūsų dienomis netikėtai pasirodo ir lygiai taip pat staigiai be pėdsakų išnyksta pterodaktiliai ar kiti košmariški praėjusių epochų sutvėrimai, ir kodėl jų niekaip negalima sugauti moksliniams tyrimams. Panašu, kad tai yra keliautojų laike vizitai.

Kelionė į abi puses

1987-ais metais kinų mokslininkai bendravo su berniuku Jung Li, kuris tvirtino, kad „atėjo iš praeities". Apsirengęs Senovės Kinijos gyventojų rūbais, „ateivis" gerai kalbėjo senovės kinų kalba, žinojo šalies istoriją, paminėjo įvykius, apie kuriuos buvo žinoma tik labai nedaugeliui istorikų. Patikėti berniuko versija buvo sunku. Jis ir pats negalėjo suprasti, kaip pateko į mūsų laikų Honkongą. Istorikas Ing Šao ėmė studijuoti šventyklose saugomas senas knygas. Pagaliau vienoje knygoje aptiko įrašus, identiškus Jung Li pasakojimams. Sutapo vietovių pavadinimai, įvykių datos, konkrečių žmonių vardai. Istorikas nusprendė, kad reikia vėl pakalbėti su berniuku.

Tačiau 1988-ųjų metų gegužės mėnesį berniukas netikėtai dingo, mūsų laike išbuvęs vos metus. Istorikas vėl įniko į knygas. Vienoje jų aptiko aprašymą apie berniuką Jung Li Čengą: „...dingo 10-iai metų ir vėl atsirado išprotėjęs. Teigė, kad pabuvojo 1987-uosiose metuose pagal krikščionių kalendorių, matė didžiulius paukščius, milžiniškus stebuklingus veidrodžius, debesis siekiančias dėžes, įvairiaspalves savaime užsidegančias iš gęstančias ugnis, plačias marmuru papuoštas gatves. Taip pat pasakojo, kad keliavo ilga gyvate, kuri šliaužia baimę keliančiu greičiu. Jis buvo pripažintas išprotėjusiu ir mirė po trijų savaičių".

Kartus likimas

Yra žinomi faktai apie žmonių atsiradimą dabartyje iš praeities ir ateities. Beveik visi „svečiai" iš praeities sunkiai galėjo susitaikyti su jiems nesuprantamu perkėlimu, negalėjo adaptuotis prie naujų gyvenimo sąlygų ir baigė savo gyvenimą tragiškai - vieni psichiatrinėje ligoninėje, kiti - kalėjime. Žmonės iš ateities, tikriausiai, daugiau žino apie laiko savybes ir teoriškai yra pasirengę tokiems

nuotykiams. Jie naujose sąlygose maskavosi ir kur kas išradingiau prisitaikydavo. Jie neafišavo savo atsiradimo iš kito laiko, panaudojo savo neįtikėtinas žinias, kartais užimdavo gana aukštas pareigas įvairiose valdžios struktūrose.

Kas atsitiktų, patekus į dinozaurų erą? Tokio likimo nelinkėtumėme net priešui. Atsidurti, geriausiu atveju, kitame amžiuje, neįprastoje aplinkoje, be artimųjų ir draugų, be jokios vilties grįžti atgal - tai tikras košmaras!

Tad labai rimtai reikia pagalvoti ar verta kurti laiko mašiną ir veržtis į praeitį arba ateitį? Visos mašinos anksčiau ar vėliau sugenda. Todėl kils rizika atsidurti laiko portalo aukų padėtyje.