Beningtono trikampis

Šios šiurpios vietos Vermanto valstijoje (JAV) viršūnėmis yra Glostenberio kalva, Beningtono miestas ir dviejų kaimo kelių susikirtimas už 20 km nuo Beningtono. Būtent šiame paslaptingame Beningtono trikampyje nuo 1920-ųjų iki 1950-ųjų metų, t.y. per tris dešimtmečius, dingo ne mažiau 40 žmonių.

Jie dingo iš savo automobilių, kiemų, tiesiog iš savo lovų. Automobiliai buvo aptinkami tušti, apvirtę ar įsirėžę į medį tokioje padėtyje, tarsi juos staiga paliko vairuotojas.

Pirmasis patikimas žmogaus dingimo atvejis Beningtono trikampyje įvyko 1945 m. lapkričio 12 d., kai kalnuose tarp Long Treilo turistinio tako ir US9 automobilių kelio be žinios dingo 74-ių metų Midis Riversas, vadovavęs keturių medžiotojų grupei. Kai grupė iš kalnų grįžo atgal, Riversas išėjo kiek į priekį nuo likusios grupės. Daugiau jo niekas nematė. Paieškos grupėms nepavyko aptikti jokių vyro pėdsakų, išskyrus šautuvo šovinį viename upelyje. Manoma, kad Riversas pasilenkė, norėdamas atsigerti vandens iš upelio, tuo metu šovinys iškrito iš jo kišenės. Riversas buvo patyręs medžiotojas ir žvejys, jis puikiai pažinojo vietovę, kurioje dingo.

Paskutinis dingęs žmogus buvo jauna moteris Frida Lenger, beje, vienintelė, kurios kūnas buvo aptiktas. 1950 m. spalio 28 d. Frida su savo pusbroliu Oliveriu išėjo pasivaikščioti į dykynę netoli Glostenberio kalvos. Ruduo nudažė dangų švelnia mėlyna spalva, ore jautėsi aštrokas kvapas, rodantis, kad artėja žiema. Frida užsinorėjo prisėsti pailsėti ant nuvirtusio medžio šalia takelio.

Jos pakeleivis nuėjo keletą metrų nuo medžio. Kai jis atsisuko, pusseserės niekur nebuvo. Ji niekur negalėjo nueiti, nes Oliveris buvo nusisukęs tik kelioms akimirkoms. Susidarė įspūdis, kad moteris paprasčiausiai ištirpo ore. Oliveris šaukė ir ieškojo Fridos tarp retų medžių, nors pasislėpti už plonų medžių nebuvo jokios galimybės.

Kitą dieną municipalinė valdžia organizavo paiešką, dykynė buvo apieškota skersai ir išilgai, metras po metro, tačiau moters kūno joje nebuvo aptikta. Praėjus septyniems mėnesiams dingusiosios kūnas atsirado prie nuvirtusio medžio, toje pačioje vietoje, kur ji dingo. Kūną aptiko tėvas, kuris kiekvieną dieną eidavo prie medžio.

Moteris buvo tais pačiais rūbais, kuriais buvo apsirengusi spalio 28 dieną. Kūnas buvo smarkiai suiręs. Patologoanatomai, atlikę skrodimą, negalėjo nustatyti Fridos mirties priežasties.

1947 m. gruodžio 1 d. nustebusių žmonių akyse keistu būdu iš autobuso dingo Džeimsas Tatfordas, Beningtono gyventojas. Tatfordas, skirtingai nei dauguma kitų vietinių gyventojų, netikėjo antgamtiniais reiškiniais, dėl kurių apylinkėse dingo žmonės. Jis manė, kad tai yra nusikaltėlių darbas. Tatfordas grįžo autobusu į Beningtoną, aplankęs savo giminaičius kaimyninėje valstijoje.

Keturiolika keleivių metė pagyvenusį vyrą, snaudžiantį ant galinės sėdynės. Tačiau autobusui atvykus į galutinį sustojimą, jame Tatfordo nebuvo. Dėl išvaizdos - vešlių ūsų ir barzdos - jį įsiminė visi keleiviai. Autobusas pakeliui nebuvo sustojęs, tad vyras išlipti negalėjo.

Dingimo momento niekas nepastebėjo, nes vyras tuo metu sėdėjo už visų kitų keleivių. Jo daiktai liko gulėti ant bagažo tinklelio, ant sėdynės buvo numestas autobuso tvarkaraštis. Nuo to laiko Džeimso niekas daugiau nematė.

1940-ais metais netoli tos vietos, kur po dešimties metų dingo Frida Lenger, tokiu pat nepaaiškinamu būdu dingo aštuoniolikametė Paola Velden. Ji ėjo takeliu per dykynę, vedančiu link Glostenberio kalvos. Maždaug 100 metrų už merginos takeliu ėjo pagyvenusi sutuoktinių Džoisų pora.

Takelis aplenkė uolos iškyšulį. Užėjusi už šio iškyšulio, Paola dingo sutuoktiniams iš akių. Kai po kelių minučių pora priėjo šios vietos, merginos niekur nebesimatė.

Ji niekur negalėjo pasislėpti, nes dykynė buvo lyguma, apaugusi neaukšta žole. Vėliau merginos niekas nebematė. Tai buvo dar viena Beningtono trikampio auka.

Pačia jauniausia anomalios zonos auka tapo penkiametis Polas Džesopsas, kuris dingo 16 dienų prieš Fridos Lenger dingimą. Motina berniuką paliko žaidžiantį kieme, o pati įėjo į kiaulidę. Kai po kelių minučių moteris išėjo į lauką, Polo niekur nebesimatė. Berniukas iš kiemo negalėjo išeiti, nes kiemas buvo apjuostas aukšta tvora, o varteliai buvo užrakinti. Name Polo taip pat nebuvo. Nors vaikas pats niekur negalėjo išeiti, buvo pradėtos paieškos, kurios, deja, buvo be jokių rezultatų.

Sunku pasakyti, kodėl šis rajonas netoliese sienos su Kanada tris dešimtmečius buvo keistų įvykių centru. Yra žinoma, kad dar XVIII - XIX amžiais indėnai vengė Glostenberio dykynės, tikėdami, kad ten gyvena piktosios dvasios.

Indėnai šioje vietoje tik laidojo savo mirusius gentainius. Jie manė, jei atiduos numirėlį piktosioms jėgoms, tai apsaugos gyvuosius. Kol kas nėra jokių paaiškinimų, kas iš tiesų vyksta Beningtono trikampyje.