Dama juoda suknele

Pirmą karą apie vaiduoklius sename Rainhemo Menoro dvare, priklausančiame lordui Taunšendui, buvo pradėta kalbėti 1835-ais metais. Kaldėdų išvakarėse dvare svečiavosi daug žmonių. Tarp jų buvo du azartiški šachmatų mėgėjai - pulkininkas Loftusas ir ponas Hokingas. Kai jie baigė paskutinę partiją, jau buvo gerokai po vidurnakčio. Šnekučiuodamiesi vyrai ėjo ilgu koridoriumi link savo kambarių. Staiga Hokingas šūktelėjo ir sugriebė pulkininkui už rankos: prie vieno miegamojo durų stovėjo graži moteris juoda suknele.

Paliepimas

Vyrams priartėjus, moteris pasitraukė nuo durų ir pasuko į jų pusę. Vyrai tiesiog sustingo. Vaiduoklis (tai buvo jis!) priartėjo prie jų ir netikėtai pasakė: „Rytoj iš čia nevažiuokite". Po šių žodžių nepažįstamoji ištirpo ore.

Apstulbę vyriškiai dar ilgai tarpusavyje aptarinėjo šį atsitikimą, o ryte apie jį papasakojo ir dvaro savininkams. Šie pamanė, kad tai, greičiausiai, dvaro vaiduoklis, apie kurį jiems buvo užsiminę ankstesni šeimininkai. Pagal Loftuso ir Hokingo pasakojimus vaiduoklis buvo panašus į moterį, kurios portretas kybojo svetainėje. Tai buvo nežinomo autoriaus darbas. Paveiksle buvo vaizduojama graži jauna moteris, apsirengusi juodą suknelę su balta apykakle. Kaip teigė dvaro šeimininkas, šis paveikslas taip pat buvo ankstesnių šeimininkų palikimas.

Loftusas ir Hokingas nusprendė paklausyti naktį sutikto vaiduoklio patarimu ir tą dieną nesėdo į traukinį, kuris turėjo juos parvežti į Londoną. Sis traukinys nuvažiavo nuo bėgių, nukentėjo daug žmonių...

Šūvis

Vėliau Dama juoda suknele pasirodė kapitonui Marietui, dvaro šeimininkų svečiui. Kapitonas įsitaisė fotelyje, norėdamas truputį pasnausti. Priešais jį kybojo jau minėtasis moters portretas. Marietas ilgai žiūrėjo į gražios nepažįstamos moters atvaizdą. Taip ilgai, jog jam kilo nemalonus jausmas, tarsi drobėje atvaizduota moteris taip pat į jį žiūri...

Vėlai vakare kapitonas nusileido į kambarį, kuriame buvo laikoma ginklų kolekcija - kaip kariškiui jam buvo įdomu apžiūrėti šią kolekciją. Apžiūrėjęs šautuvus ir pistoletus, jis patraukė į savo kambarį. Priešais save pamatė be jokio garso artėjančią moterį, apsirengusią juoda suknele, kuri rankoje laikė vos rusenančią žvakę. Gerai pažvelgęs kapitonas suprato, kad priešais jį yra vaiduoklis. Ilgai negalvodamas, tiesiog automatiškai, jis čiupo pistoletą, pakėlė jį ir iššovė. Šūvio garsas pasklido po visą namą, o kulka perskrodė vaiduoklį ir įstrigo sienoje. Tačiau tai nė kiek nesutrikdė vaiduoklio, kuris, tarsi nieko ir nebuvo, ėjo toliau ir pasisuko už kampo. Akivaizdu, kad moteris kažką norėjo pranešti kapitonui. Marietas mirė po poros dienų nuo širdies smūgio.

Kai išskrido paukščiukas

Po lordo Taunšendo mirties jo palikuonys XX amžiaus pradžioje pasikvietė du fotografus - Provendą ir Sarą, kad šie nufotografuotų dvaro interjerą.

Vieną dieną fotografai atsitempė savo didelį aparatą į svetainę, norėdami nufotografuoti iš jos į antrą aukštą kylančius prašmatnius ąžuolinius laiptus. Kai Provendas žiūrėjo pro objektyvą, ieškodamas geriausio rakurso, jo asistentas netikėtai suriko. Provendas pakėlė galvą ir pamatė tai, ką prieš keletą akimirkų pastebėjo Saras, -damą, apsirengusią juoda suknele, kuri lėtai leidosi laiptais link jų.

Saras šūktelėjo: „Sere, greičiau ją nufotografuokite!" Provendas puolė prie aparato ir ranka parodė asistentui ženklą. Žybtelėjo blykstė, kuri abu kuriam laikui apakino. Kai fotografų akys vėl apsiprato prie viduje esančios prietemos, ant laiptų nieko jau nebebuvo.

Ryškindamas foto plokštelę Provendas buvo įsitikinąs, kad tai buvo tik šviesos ir šešėlių žaismas niūrioje didžiulėje salėje. Tačiau negatyve buvo aiškiai matoma pusiau permatoma ant laiptų stovinčios moters figūra. Taip vaiduoklis pirmą kartą buvo užfiksuotas fotoaparatu. Vėliau ši sensacinga nuotrauka buvo išspausdinta daugybėje laikraščių, žurnalų ir knygų. Paslaptingosios damos juoda suknele asmenybe susidomėjo paranormalių reiškinių bendrijos nariai. Jie detaliai išstudijavo senąsias kronikas ir sužinojo, kad dvare vaiduoklis visada pasirodydavo prieš kažkokį nelaimingą atsitikimą, tarsi perspėdamas apie jį dvaro šeimininkus. XVIII amžiaus viduryje dama juoda suknele atėjo pas 14-metę dvaro šeimininkų dukrą ir įkalbinėjo ją nevykti į medžioklę. Vaiduoklis pranešė siaubingus dalykus: jaunosios merginos galva bus sudaužyta, bus sulaužytas kaklas, dešiniojo ranka, mentės. Tik per atsitiktinumą merginos kumele į medžioklę išjojo vienas iš svečių. Medžioklėje jis žuvo - kumelė kažko pasibaidė, raitelis atsidūrė po jos kanopomis.

Dienoraštis

Paranormalių reiškinių specialistai ilgai ginčijosi dėl fantomo atsiradimo priežasčių. Buvo iškeltos dvi hipotezės. Pirmoji: kažkas iš aplinkinių buvo labai galingas „telepatinis siųstuvas", o visi kiti - „imtuvai". Šios idėjos priešininkai, kuriuos sunku apkaltinti logikos nebuvimu, įrodinėjo, kad „siųstuvas" negali kelis šimtus metų pasirodyti senajame dvare dėl to, kad gyventojams pasakytų kažkokią mintį.

Antroji versija: Rainhemo Menore kažkas gudriai panaudojo telepatijos ir aiškiaregystės kombinaciją. Šios teorijos šalininkai tvirtino, kad tai leidžia suprasti, kokiu būdu dama juoda suknele pranešdavo apie būsimus įvykius. Tačiau vėl nebuvo atsakyta į klausimą, kas galėjo taip keistai apgaudinėti aplinkinius. Vienu žodžiu, ginčų daug, tačiau mįslė taip ir liko neįminta.

O dama juoda suknele ir XX amžiuje tęsė dvaro gyventojų ir svečių terorizavimą. Kartą medicinos seselė Eva Braun aplankė pagyvenusį dvaro savininką 75-metį Brajaną Smitą, kuris sunkiai sirgo tuberkulioze. Senukas paprašė paduoti vandens. Seselė nuėjo atnešti vandens, o kai grįžo, pacientas pasakė, kad be reikalo ją patrukdęs - jam jau davė atsigerti. Eva pasidomėjo, kas tai padarė. „Elegantiška dama, apsirengusi juoda suknele", - išgirdo atsakymą... Po savaitės šeimininkas mirė.

Praėjus nedaug laiko paslaptingoji dama pasirodė dar kartą. Savo mirties išvakarėse
28-ių metų amžiaus Džeinė Smit, Brajano anūkė, kenčianti nuo sunkios cukrinio diabeto formos, aptarnaujančiam personalui papasakojo, kad šalia jos visą naktį sėdėjo kažkokia dama su juoda suknele.

Damos juoda suknele paslaptis buvo įminta visiškai atsitiktinai. Praėjusio amžiaus antroje pusėje naujieji dvaro savininkai nusprendė viską iš pagrindų suremontuoti. Teko išardyti biblioteką, kurioje buvo laikoma daugybė senų knygų. Vieną vakarą naujasis dvaro šeimininkas, gerdamas arbatą peržiūrinėjo foliantus ir aptiko vieno buvusio dvaro savininko dienoraštį. Jį rašė Čarlzas Bišopas. Jis mylėjo savo žmoną, tačiau kartą ėmė įtarinėji ją santuokine neištikimybe. Oficialiuose protokoluose buvo užfiksuota, kad ji mirė ir buvo palaidota 1726-ais metais, tačiau visi įtarė, kad laidotuvės buvo tik akių dūmimas. Taip ir buvo. Čarlzas dienoraščiuose prisipažino, kad savo žmoną uždarytą tolimajame namo kampe laikė dar daug metų, iki pat jos mirties. Prieš mirtį moteris vyrui pažadėjo neramų gyvenimą. Jos pranašystės išsipildė: po mirties jos vaiduoklis ėmė persekioti vyrą visur, kur tik jis pasirodydavo name. Ji ypač mėgo lankytis tame kambaryje, kuriame buvo pakabintas jos portretas. Viskas baigėsi tuo, kad Bišopas nebepakėlė tokio gyvenimo ir pabėgo į Ameriką. Nėra žinių, kas ten jam nutiko. Nuo to meto dama juoda suknele ėmė vaidentis dvaro gyventojams ir svečiams. Ekspertai patarė naujajam savininkui paprastą ir efektyvų būdą atsikratyti vaiduoklio - atlikti egzorcizmo ritualą. Tai padėjo, Dama juoda suknele dvare daugiau nebesirodo.

Žurnalas "Mįslės ir faktai"03 2017