Dingusi Azurina Montabelo pilyje

Kairiajame Rivjeros slėnio, esančio Šveicarijoje, Tičino kontone, pusėje stovi trys vaizdingos kalvos. Ant dviejų rytinių kalvų stovi senovės Montebelo ir Korbarijaus pilys, o ant vakarinės kalvos - Kastel Grande pilis. Mus domina būtent Montabelo pilis, kuri tolimais 1375-ais metais priklausė tuo metu žinomai Malatestos šeimai. Pilies šeimininkas buvo geraširdis žmogus Ugolinučijus Malatesta, jis turėjo penkerių metų dukrą Gvendaliną.

Tėvas dažnai išvykdavo į karinius žygius, todėl dukrą išsiuntė į Montebelo pilį ir sargybiniams liepė dieną ir naktį nenuleisti nuo mergaitės akių. Tai yra plačiai skelbiama versija, tačiau Ugolinučijus turėjo dar vieną ir kur kas svaresnę priežastį slėpti mergaitę pilyje. Gvendalina gimė albinose - jos veido oda buvo marmuro baltumo, visiškai balti plaukai, antakiai, blakstienos, perregimos akys.

Viduramžiais albinosai buvo laikomi velnio giminaičiais, juos galėjo už išvaizdą netgi sudeginti ant laužo. Bijodami, kad dukra gali patekti į inkvizicijos rankas, tėvai jai niekur neleido išeiti už pilies sienų. Jie bandė Gvendalinos plaukus dažyti žolelių nuoviru, tačiau šie įgavo tik melsvą atspalvį, dėl kurio žmonės mergaitę ėmė vadinti Azurina, t.y. šviesiai mėlyna.

Legendoje, kuri pilies kronikose buvo užrašyta XVII amžiuje, pasakojama, kad 1375 m. birželio 21 d. per vasaros saulėgrįžą kilo labai stipri audra. Azurina žaidė pilyje, prižiūrima dviejų sargybinių. Ji rideno skudurinį kamuoliuką po visus pilies kambarius ir koridorius, kol šis nenuriedėjo į rūsį, kuriame buvo įrengtas maisto produktų sandėlis. Azurina ilgais ir siaurais laiptais leidosi žemyn paskui kamuoliuką. Sargybiniai paskui ją nėjo, nes žinojo, kad iš rūsio galima išeiti tik šiais laiptais, todėl buvo įsitikinę, kad mergaitė niekur nedings.

Tačiau nutiko kažkas siaubingo: netikėtai mažų vaikiškų kojyčių trepsėjimą laiptais pakeitė smūgio garsas, po to pasigirdo garsus riksmas. Du kariai iš pilies sargybos, išgirdę riksmą, nubėgo ieškoti mergaitės, tačiau visos paieškos buvo veltui. Kai jie nusileido į rūsį, jame neaptiko nei mergaitės, nei kamuoliuko. Azurina dingo visiems laikams.

Nuo šio įvykio kas penkeri metai birželio 21 d. per vasaros saulėgrįžą Montebelo pilyje pasirodo Azurinos vaiduoklis: girdimas juokas, verksmas ir vaikiškas balsas. Jau ne vienerius metus įvairūs mokslininkai ir ekspertai bando suprasti šių garsų kilmę. Nuo 1990-ųjų metų taip pat fiksuojami turistų, apsilankančių pilyje, pasakojimai. Juostose, kurias įrašė RAI televizijos ir Bolonijos universiteto darbuotojai girdimas mergaitės balsas, kuri tyliai verkia audros fone.

1995-ais metais per vasaros saulėgrįžą buvo užfiksuotas šokinėjančio kamuoliuko garsas, varpelių skambesys ir Azurinos balsas, pakankamai aiškus, kad būtų galima suprasti žodį „mama". Tą pačią dieną, tik 2000-siais metais, Bolonijos universiteto mokslininkų aparatūra užfiksavo vaiko aimanas.

Gali būti, kad visai neseniai Azurinos paslaptis buvo atskleista. Dabartinių pilies savininkų šeima pasikvietė garsų mediumą, kuris turėjo užmegzti kontaktą su mergaite. Atrodo, jam tai pavyko padaryti.

Mediumas papasakojo, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. J rūsį vedantys laiptai buvo tokie statūs, kad mergaitė neišsilaikė, nukrito žemyn ir užsimušė. Išsigandę sargybiniai nusprendė paskelbti išsigalvotą istoriją apie dingimą, kad išvengtų bausmės už netinkamą mergaitės priežiūrą. Pati mergaitė buvo slapta palaidota sode.

Azurinos vėlė mediumui taip pat papasakojo, kad ji visiškai laiminga, galėdama gyventi pilyje, ir norėtų ateityje prižiūrėti Montebelo pilį su savo draugais iš dabarties ir praeities.

O kas esate Italijoje, aplankykite šią pilį.