Dingusios garsenybės

Atrodo, žinomas žmogus - tai ne adata šieno kupedoje. Tačiau yra ne vienas garsus žmogus, kurio likimas šiandien lieka paslaptimi, duodančia peno daugybei versijų.

Mokslininkai ir išradėjai

1913 m. rugsėjo 29 d. garsus vokiečių išradėjas Rudolfas Dyzelis Antverpene įlipo į garlaivį „Drezdenas“, kuriuo turėjo plaukti į Londoną atidaryti naujos gamyklos. Vakare jis užsirakino kajutėje ir tarsi rengėsi eiti miegoti... Vėliau denyje buvo rasti išradėjo skrybėlė ir apsiaustas, tačiau jo paties niekur nebuvo.

Įdomu tai, kad keleivių sąraše Dyzelio pavardės nebuvo, taip pat dingo jo piniginė ir visi dokumentai.

Pagal vieną versiją, Dyzelis nuvirto į vandenį, kai jį ištiko širdies smūgis. Rugsėjo 30 d. iš vandens iš tikrųjų buvo ištrauktas žmogaus kūnas, tačiau nėra patikimos informacijos, kad tai tikrai buvo būtent Dyzelis.

Italas Etorė Majorana, ko gero, galėjo tapti tokiu pat garsiu, kaip ir reliatyvumo teorijos autorius Albertas Einšteinas. Tačiau šio žmogaus likimas susiklostė visiškai kitaip.

Etorė gimė 1906-ais metais Katanijos mieste Sicilijoje. Kai berniukui buvo keturi metai amžiaus, pasireiškė jo neeiliniai matematiniai sugebėjimai: mažylis galėjo spręsti sudėtingiausius uždavinius, ir tai atliko geriau už daugelį suaugusių matematikų. Tėvai vunderkindą išsiuntė į jėzuitų mokyklą Romoje. Baigęs mokyklą, jis įstojo į licėjų, o būdamas 17-os metų amžiaus - į Romos universitetą. Baigęs universitetą jis pasiliko dirbti teorinės fizikos katedroje, kuriai vadovavo Enrike Fermis.

Majorana jau jaunystėje buvo vadinamas „matematikos ir fizikos geni-jumi“. Fermis jį laikė gabiausiu savo mokiniu ir su juo siejo didžiules viltis. Dirbdamas teorinės fizikos katedroje Majorana pasiūlė nemažai mokslinių idėjų, kurios vėliau padėjo padaryti svarbius atradimus. Viena jų buvo hipotezė apie jėgų, laikančių atomo branduolį, prigimtį. Be to, jaunasis mokslininkas sukūrė teorinį neutrino modelį, išrado matematinius objektus (Majoranos spinorai), kurie XX amžiaus pabaigoje sudarė pagrindą supergravitacijos teorijai. Galiausiai, jis pirmasis ėmė kalbėti apie neutrino egzistavimo galimybę.

1933-iais Etorė susirgo gastritu. Tai paveikė jo nervų sistemą: jis tapo labai irzlus, kalbėdamas su draugais ir kolegomis dažnai nesusilaikydavo ir imdavo rėkti... Netrukus tapo aišku, kad tai yra psichinis negalavimas. Majorana nustojo eiti į darbą Neapolio universitete,
kuriame dirbo dėstytoju, beveik visą laiką leido užsidaręs namuose.

1937-ais metais tarsi viskas pagerėjo. Majorana grįžo prie dėstytojo darbo, publikavo mokslinį darbą... Tačiau po to jis labai keistai pasielgė: pervedė visus savo pinigus į sąskaitą Neapolyje ir nusipirko bilietą į garlaivį, kuris 1938 m. kovo 25 d. išplaukė į Palermą.

Tačiau kai garlaivis atplaukė į Siciliją, mokslininko jame nebuvo.

Neapolio viešbučio numeryje buvo rastas laiškas, kuris buvo parašytas Majoranos ranka ir adresuotas jo artimiesiems. Jame buvo rašoma: „Turiu tik vieną norą - dėl manęs nesirenkite juodais rūbais. Jeigu norite laikytis priimtų papročių, nešiokite bet kokį kitą gedulo ženklą, tačiau ne ilgiau trijų dienų. Po to mane galite prisiminti savo širdyse ir, jeigu sugebėsite, atleiskite man“.

Majoranos giminaičiai, draugai ir kolegos nespėjo susitaikyti su mintimi, kas jis nusižudė, kai atėjo telegrama, kurioje Etorė prašė nekreipti dėmesio į ankstesnį laišką. Netrukus buvo gautas dar vienas laiškas: „Jūra manęs nepriėmė. Rytoj grįžtu. Tačiau ruošiuosi mesti dėstytojo darbą. Jeigu jus domina smulkmenos, esu jūsų paslaugoms". Tačiau jis taip ir nepasirodė...

Policija atliko tyrimą. Atsirado žmonės, kurie tvirtino, jog Majoraną sutiko Neapolyje po to, kai tapo žinoma apie mokslininko dingimą.

Tik 1950 -ais metais šioje istorijoje paaiškėjo naujų dalykų. Čilės fizikas Karlas Rivjera išgirdo iš pagyvenusios moters, iš kurios nuomojosi būstą Argentinoje, kad jos sūnus buvo pažįstamas su žmogumi pavarde Majorana. Tačiau moteris nieko daugiau negalėjo papasakoti. Praėjus dar 10-iai metų Rivjera iš oficianto restorane Argentinoje išgirdo apie Majoraną. Oficiantas pasakojo, kad jis buvo Italijoje garsiu fiziku ir kartais lankosi šioje maisto įstaigoje... Tačiau kaip ir būsto šeimininkė, oficiantas daugiau nieko negalėjo papasakoti.

8-o dešimtmečio pabaigoje fizikos profesorius Erazmas Resamis ir Etorės sesuo Marija vėl bandė aptikti dingusio mokslininko pėdsakus. Jie susitiko su Gvatemalos rašytojo Migelio Anchelio
Asturijaus našle, kuri papasakojo, kad 7-ame dešimtmetyje Argentinoje susipažino su Majorana. Tai įvyko seserų Eleonoros ir Lilos Manconi, su kuriomis jis draugavo, namuose. Tačiau vėliau moteris kategoriškai atsisakė savo žodžių, pareiškusi, kad tik girdėjusi apie Majoraną. Apie pažintį su Majorana taip pat neigė ir seserys Manconi. Panašu, kad tai buvo susiję su tylėjimo įžadais...

Iki šiol neatskleista sovietų fiziko Vladimiro Aleksandrovo, vieno iš „branduolinės žiemos“ teorijos autorių, dingimo mįslė. 1985-ais metais mokslininkas dalyvavo konferencijoje Ispanijoje, kurioje perskaitė pranešimą. Prieš pat kelionę atgal į Maskvą jis išėjo iš viešbučio pasivaikščioti. Daugiau jo niekas nematė. Daugelis neabejoja, kad Aleksandrovą pagrobė slaptosios tarnybos.

Politikai ir verslininkai

Robertui Makmilanui buvo 48-ri metai, jis buvo didžiausios „Makmilano“ leidyklos bendrasavininkiu. 1889 m. liepos 13 d. Makmilanas užlipo į Olimpo kalno Graikijoje viršukalnę. Jį matė dešimtys žmonių: kurį laiką vyras stovėjo kalno viršūnėje, modamas ranka. Tačiau po to jis staiga dingo. Buvo atlikta kruopšti paieška, tačiau leidėjas nebuvo surastas nei gyvas, nei miręs.

1961-ais metais garsaus politiko ir bankininko Nelsono Rokfelerio 23-jų metų amžiaus sūnus Maiklas Rokfeleris, kuris baigė Harvardo universitetą, domėjosi etnografija ir antropologija, leidosi į ekspediciją į Naująją Gvinėją. Jis aptiko užmirštą asmatų gentį. Vienas genties šamanų pasakė, kad ant jo veido mato mirties kaukę...

Plaukiant apvirto perkrautas katamaranas. Maiklo draugams pavyko pasiekti krantą, tačiau jis pats dingo... Kažkodėl labiau paplito versija apie tai, kad jaunąjį Rokfelerį suėdė kanibalai iš asmatų genties, o ne, atrodo, kur kas logiškesnė versija, kad jis nuskendo.

1967-ais visą pasaulį sukrėtė precedento neturintis atvejis su Australijos ministru pirmininku Haroldu Holtu. Gruodžio 17 d. jis išvyko nusimaudyti Melburno įlankoje ir... negrįžo. Buvo skelbiamos versijos, kad Holtą pagrobė CŽV arba Kinijos slaptosios tarnybos. Kai kas teigė, jog jis specialiai inscenizavo dingimą, kad galėtų pabėgti su meiluže... Australų tarpe netgi atsirado priežodis „Padaryti Haroldą Holtą", kuris reiškia „dingti mįslingomis aplinkybėmis“.

Muzikantai ir dainininkai

Konė Konvers buvo žinoma XX amžiaus 6-ame dešimtmetyje kaip talentinga kompozitorė ir atlikėja. Ji koncertavo Niujorko muzikinėje scenoje, tačiau jos kūryba labai didelio pripažinimo nesulaukė. 1974-ais metais, pergyvendama asmeninę ir profesinę krizę, Konė puolė į depresiją. Kartą savo draugams ir artimiesiems išsiuntinėjo atsisveikinimo laiškus su savo dainų tekstais ir įrašais, po to iškeliavo nežinoma kryptimi. Jeigu ji baigė gyvenimą savižudybe, tai apie tai nėra jokių žinių.

Ričis Edvardsas - valų muzikantas ir alternatyvaus roko grupės „Manic Street Preachers“, kuri buvo populiari praėjusio amžiaus pabaigoje, gitaristas. Edvardsas, kaip ir daugelis kūrybingų žmonių, buvo psichiškai nestabili asmenybė. Jis galėjo specialiai save sužaloti, kentėjo nuo alkoholizmo, depresijos ir anoreksijos. 1995 m. vasario 17 d. Edvardso automobilis buvo aptiktas vietoje, kuri vadinama „paskutiniuoju savižudžių prieglobsčiu“, -prie Severno tilto. Pats Ričis dingo. Kalbama, kad jis buvo pastebėtas tai šen, tai ten, pavyzdžiui, hipių komunoje Goa ir Fuerteventūros ir Lansarotės salose, tačiau patikrinti šios informacijos taip ir nepavyko. 2008-ais metais Ričis Edvardsas buvo pripažintas mirusiu.