Druskos rūgštis – gyvybės eliksyras, bet ne kiekvienam organizmui

Daugelio chroniškų ligų atsiradimo priežasčiai nustatyti reikia nueiti ilgą paieškos kelią, kad atsekti kur yra pirminė kilusio susirgimo priežastis. Nėra greito ryšio tarp priežasties ir pačios ligos – tai ne tas atvejis, kai išgeriamas kalio cianidas ir numirštama. Kaip taisyklė, ligą organizme suformuoja nuolatiniai įvairių organizmo sistemų pažeidimai. Dažniausiai pažeidžiama ne viena sistema, bet keletas, nes organizmui ilgą laiką pavyksta kompensuoti kurioje nors jo vietoje kilusį disbalansą – mes esame labai atsparūs ir kol ateis draugė iš anapus su dalgiu, organizmas ieškos ir ras visokiausių būdų kaip palaikyti medžiagų apykaitos pusiausvyrą, mediciniškai išsireiškus – homeostazę, kad gyvybė mumyse kuo ilgiau rusentų. Toks jau tas mums palankus vitalinis imperatyvas.

Šiandien egzistuojantis mechaninis požiūris į chroniškų ligų gydymą su tabletės nuo paskutinio simptomo pagalba ilgoje sutrikimų grandinėje negali išgydyti ligonio. Sutikite, kad kvaila naikinti kates tiktai dėl to, kad viena iš jų perbėgo kelią, prieš jums įvairuojant automobiliu į stulpą. Tačiau toks požiūris „simptomas=liga“ daugeliui yra labiau suprantamas, lengvas ir patogus, nes neiššaukia ypatingai didelio smegenų įtempimo ir iš nieko nereikalauja analitinių tų pačių smegenų sugebėjimų. Kur kas paprasčiau praryti tabletę nuo galvos skausmo, vidurių užkietėjimo ar rėmens, negu ieškoti jų priežasties. Tačiau seniai žinoma, kad PO TO nereiškia DĖL TO, ir tai, kas plaukioja paviršiuje, dažnai neturi tiesioginio santykio su tuo, kas vyksta gelmėje. Teisingas ligos „pasjanso dėliojimas“, organizmo sutrikimų sekos supratimas – būtinas daugelio savybių ir žinių, kuriomis turi būti apsiginklavęs gydytojas, derinys.

Kuo toliau, tuo anksčiau mamos ima brukti gydytojų patarimu visokiausius vaistus savo mažyliams. Kaip taisyklė, tokios „geros tradicijos“ gimsta ten, kur yra gerai išvystyta farmacijos pramonė, šalyse kur stovi vaistų kūrimo ir gamybos gigantai. Iš ten ir atkeliauja tos „gėrybės“ pas mus. Neužilgo ateis tas laikas, kai ir mūsų gydytojai ims skirti protonų siurblio inhibitorius (PSI) naujagimiams, kaip tai jau daro JAV gydytojai savo mažiesiems pacientams, nes pastarieji po maitinimo dažnai atpila skrandžio turinį. Lengviau jiems paskirti simptomus pašalinančią tabletę, negu iki pastojimo paaiškinti motinai, jog gimdyti reikia natūraliai, o ne cezario pjūvio pagalba, kad negalima tik ką gimusiam kūdikiui supilti į kraują visą eilę vakcinų, kad besilaukianti ir maitinanti motina turi pati teisingai maitintis ir daryti viską, kad nereiktų savo vaikelio maitinti sojos mišiniais iš skardinių.

Seniai žinoma, kad maži vaikai, kaip ir visi žmonės, turi skrandyje „dujų burbulą“ ir persivalgius ar valgant prisirijus oro, dujų perteklius bus pašalintas riaugėjant ar atpilant. Anksčiau amerikonų gydytojai dar žinojo, kad reikia rekomenduoti tėvams naujagimį po valgio palaikyti vertikalioje padėtyje, dabar jie žino, kad tokiu atveju reikia rekomenduoti – tabletes. Pas mus naujagimiams PSI dar neskiria, tačiau suaugusiems šis tobulas visų negalavimų pradžių pradžios stiprintuvas skiriamas pilnu pajėgumu, manant, kad jei žmogui negrauš stemplės, tai virškinimas jo skrandyje vyks puikiai, nors ir be druskos rūgšties. Medicinos išminčiui, skiriančiam protonų siurblio inhibitorius, „nedašunta“, kad tikroji ir pirminė refliukso priežastis daugeliu atvejų ir yra tos pačios druskos rūgšties, kurios sekreciją bando su PSI pagalba nuslopinti, trūkumas – vožtuvo, uždarančio įėjimą į skrandį, specifinės tai vietai ląstelės pakinta tuomet, kai organizmas negali dėl kokių nors priežasčių atstatyti jų ir pakeičia jas eilinėmis, epitelio ląstelėmis, o šios vožtuvui priklausančių funkcijų atlikti negali. Štai tuomet ir atpylinėja žmogus skrandžio turiniu visai nesuvokdamas, kad tikrasis ir pirminis šio reiškinio kaltininkas yra ilgą laiką buvusi bloga maisto baltymo jonizacija druskos rūgštimi skrandyje ar vegetatyvinės nervų sistemos (VNS) disbalansas. Ir apskritai, nėra nė vieno susirgimo, kuriam neturėtų įtakos druskos rūgšties sekrecija skrandyje. Druskos rūgšties gamyba skrandyje – tai kaip ėjimas žaidime šachmatais E2-E4 – geros partijos pradžia. Jei pirmas ėjimas blogas, po jo seks visa eilė to pasekmių, įskaitant ir refliuksą. Druskos rūgšties (HCl) kiekio sumažėjimas skrandyje dėl senatvinių pakitimų ar PSI vartojimo galų gale visada pasibaigs vėžiu, širdies nepakankamumu, Alzheimeriu ir ... galite patys prasitęsti sąrašą – jame klaidų bus mažai, nes didžiosios daugumos ligų pirminė priežastis – hipochlorhidrija ar achlorhidrija, tai yra nepakankama druskos rūgšties gamyba skrandyje arba skrandžio sultyse jos visiškas nebuvimas.

Visi mūsų organizmo audiniai yra statomi iš aminorūgščių, kurias organizmas ima iš maiste esančio baltymo, dalį jų pagamina žarnyno bakterijos. Aminorūgštys jungiamos į stambesnius darinius peptidus, o iš peptidų sudaromi baltymai. Visi mūsų organizmo baltymai yra originalūs, tai yra jų gamyba yra vienetinė, „hand made“ ir jų pasiimti iš aplinkos gatavų mes negalime – atmetimas garantuotas ir juo pasirūpins mūsų organizmo imuninė sistema. Todėl bet kuris baltymas, gautas su maistu, turi būti suardytas bent jau iki peptidų, kad iš jų galima būtų pastatyti savos konstrukcijos originalų baltymą. Maisto baltymas gali būti sudarytas net iš keleto tūkstančių aminorūgščių junginio ir pirmas veiksmas, kurį organizmas turi atlikti su atkeliavusiu į skrandį baltymu – tai „sudraskyti“ baltymą į kuo smulkesnes dedamąsias. Šio darbo atlikėjas ir yra mūsų aptariamoji druskos rūgštis, be kurios nebus paveiktas profermentas pepsinogenas, iš kurio turi būti pagamintas fermentas pepsinas – pagrindinis baltymo skaidytojas. Nebus druskos rūgšties – nebus ir fermento pepsino ir į plonąsias žarnas nukeliavęs baltymas kasos fermentų nebus pilnai suskaidytas iki tų „plytų“, iš kurių jau galima būtų statyti ar atnaujinti nuosavą namą – organizmą, įskaitant ir jau mūsų minėtas specifines stemplės ląsteles.
 

Žmonėms, pas kuriuos skrandyje neišskiriama arba blogai skiriama druskos rūgštis, vystosi, taip vadinamas antacidinis gastritas – visuotinai pripažinta priešvėžinė būsena. Rūgštis skrandžio sultyse reikalinga baltymų virškinimui. Be jos nėra aktyvinamos ir skrandžio liaukos, kurios išskiria kitus svarbius virškinimo fermentus. Sudėtinga baltymo molekulė suyra į paprastesnes medžiagas: peptidus, peptonus ir kt. Tačiau ir šios molekulės yra vis dar per stambios, kad būtų panaudotos organizmo reikmėms, todėl plonųjų žarnų ir kasos fermentais jos suskaidomos iki aminorūgščių. Jei nėra pirminės apdirbimo stadijos druskos rūgštimi, organizmas ne tik, kad negauna statybinių medžiagų, bet dar ir yra nuodijamas tarpiniais baltymo skilimo produktais – stambūs peptidai, pakliuvę į kraują, gali būti alergijos, galvos skausmų, uždegimų sąnariuose ir t.t. provokatoriais.

Bendri negalavimo simptomai, kurie pasireiškia esant per mažai druskos rūgšties skrandžio sultyse: silpnumas, nuovargis, mažas kūno svoris, virškinimo sutrikimai, vidurių užkietėjimas, liežuvio uždegimas, blogas burnos kvapas, pasunkėjęs kvėpavimas, jaudrumas, triukšmas ausyse, tachikardija, anemija, haliucinacijos, „kalnuoti“ nagai, skonio praradimas ir ...sąrašas be galo ilgas. Daugeliui žmonių dėl druskos rūgšties trūkumo vystosi mikroelementų trūkumas (selenas, magnis....) ir dėl polinkio susidaryti trombams ant nosies ir skruostų išsiplečia kapiliarai, kaip pas profesionalius alkoholio naikintojus. Kai trūksta druskos rūgšties skrandyje, sulėtėja virškinimas, kaupiasi dujos ir dėl per aukšto pH neatsidaro vožtuvas į dvylikapirštę žarną ir tuomet maistas, ieškodamas kelio, pasuka atgal, į stemplę – ėda rėmuo, jausmas ne koks ...

Dėl vegetatyvinės nervų sistemos (VNS) simpatinės dalies streso ir parasimpatinės neveiklumo susidaro vienos rūšies opos (druskos rūgšties gaminama daug, o gleivių – mucino, saugančio nuo jos agresyvumo skrandžio sienelę – mažai, žmogus ima virškinti savo skrandį). Šiuo atveju opaligės „kaltininką“ bakteriją helicobakter pylori (HP) skrandyje randa retai, nes ją naikina druskos rūgštis.

Dėl VNS parasimpatinės dalies streso ir simpatinės neveiklumo susidaro kitokios opos (nors pojūčiai žmogui nedaug kuo skiriasi nuo pirmojo varianto). Šiuo atveju druskos rūgšties gaminama nepakankamai ir tuomet prasideda ne tik virškinimo problemos, bet ir HP pakelia galvą. Žmogus kartais dar pradeda vartoti virškinimui pagerinti ar kraujui skystinti „priemones“, kurios dar palengvina HP egzistenciją – aspirinas ir jo kolegos (etanolis, acto rūgštis, tulžies druskos ir kiti nesteroidinės kilmės vaistai nuo uždegimo) sėkmingai tiesiogiai ir netiesiogiai doroja skrandžio gleivinę, o HP tuomet jaučiasi kaip puotoj pas karalių.

Tačiau druskos rūgštis organizmui reikalinga ne tiktai maisto virškinimui, ypač baltymų, bet ir kitų organų funkcijos reguliavimui, pirmiausia – kasos ir žarnyno. Druskos rūgštis jonizuoja ir sudaro elektrinį potencialą, kad organizmas galėtų normaliai funkcionuoti. Neapdorotos druskos rūgštimi maisto ir jo papildų dalelės nepervedamos į joninę formą ir negali dalyvauti organizmo medžiagų apykaitoje. Kai druskos rūgštis „išjungta“ – nuimtas apsauginis barjeras nuo bakterijų, fermentinės sistemos, reguliuojančios būtinų medžiagų apykaitai produktų – DNR, vitaminų, hormonų, aminorūgščių ir kitų, sintezę, neaktyvuotos ir visi organizme vykstantys procesai teka lėtai ir ne reikiama kryptimi. Netgi nežymiai sumažėjus druskos rūgšties sekrecijai rūgšties-šarmų balansas pakinta visuose audiniuose, o tai jau tiesus kelias į įvairius chroniškus susirgimus.

Gastroenterologas-fiziologas Michael Gershon savo knygoje „Antros smegenys“ rašo, kad skrandžio pastangas palaikyti reikiamą fiziologinį HCl lygį galima palyginti su pastangomis plaukiančiojo kanoja Niagaros kriokliu į viršų – organizmui taip svarbu palaikyti skrandžio pH=1-2 lygyje. Ši stipri rūgštis ne tik efektyviai dalyvauja maisto virškinime, bet ir sterilizuoja plonosios žarnos turinį – naikina toksinus ir patologinę mikroflorą.

Vienu iš požymių, kad yra sumažėjusi druskos rūgšties gamyba organizme yra chroniškos infekcijos – tiek bendros, tiek virškinamojo trakto (kolitai, kandidozė, parazitai...), įvairios alergijos, celiakija... Infekcijos ir akmenys inkstuose, šlapimo pūslėje nereta hipochlorhidrijos pasekmė.

Žinoma, kad atrofinis gastritas (skrandžio gleivinės atrofija), kai beveik nėra druskos rūgšties sekrecijos skrandyje – tai pirmoji onkologinės ligos stadija jame. DNR sintezės sutrikimas, esant hipochlorhidijai, yra viena iš pirminių priežasčių, sukeliančių onkologines ligas. Vystantis augliui ar kokiai kitai vėžio formai, išauga antioksidantų poreikis organizme. Esant blogai HCl sekrecijai savo paties organizmo antioksidantai sintetinami tik minimaliais kiekiais, o pakliūvantys į organizmą su maistu reikiamai neutilizuojami. Trūkstant HCl blogai jonizuojami mikroelementai, pavyzdžiui, magnis, cinkas, varis, chromas, dalyvaujantys insulino ir cukraus apykaitoje. Kai blogas baltymo skaidymas, jo kiekio gliukozės balanso stabilizacijai organizme nepakanka ir susidaro dideli gliukozės kiekio kraujyje svyravimai – žmogų ima traukti saldumynai, o savijauta prastėti – silpnumas, tachikardija, galvos skausmas, išsiblaškymas, nekokybiškas miegas...

Kartojame: be pakankamo (fiziologinio) druskos rūgšties kiekio skrandyje nė vienas organas nedirbs taip, kaip jam priklauso, nė viena medžiaga nebus įsisavinta ar susintetinta pilnai ir teisingai. Organizmas atviras mikrobinėms infekcijoms, nervų sistema ir visi organai „atakuojami“ dalelėmis, kurių arba ne tas krūvis, arba jos ne tos sudėties, kad teisingai dalyvautų biocheminėse reakcijose, ir jos tiktai trikdo organų veiklą.

Pavyzdžiui, žinoma, kad žmonės su sumažinta druskos rūgšties sekrecija skrandyje, dažnai turi tulžies pūslėje akmenų arba yra kamuojami pankreatito (kasos uždegimo), nes per mažas rūgšties kiekis nesukelia pilno dvylikapirštės žarnos išsiplėtimo, ir atitinkamai, tulžies į ją išmetimo. Tulžis užsistovi pūslėje ir lengviau joje kristalizuojasi. Tulžies gamyba kepenyse sumažėja, kas savo ruožtu pablogina maisto virškinimą. Lygiagrečiai, didėja ir cholesterolio kiekis, kurio perteklius šiaip su tulžimi būtų pašalinamas.

Be pakankamos druskos rūgšties koncentracijos ir tulžies, kasa pilnai „neįsijungia“ ir neišpila iš savo latakų fermentų, kurie ilgainiui ima virškinti pačią kasą – chroniškas pankreatitas, pastoviai sutrikęs virškinimas, ir ilgainiui besivystanti disbakteriozė dėl pakitusios mitybinės terpės gerosioms bakterijoms storojoje žarnoje sudarys sąlygas vystytis patogeninei mikroflorai, o kartu su tuo ateis ir artritai, miastenijos, kandidozės, egzemos, žvynelinės, autoimuninės ligos, karpos, kolitai ...– tūkstančiai vardų ir vardelių medknygose.

Druskos rūgšties trūkumas pasiekia net ir tolimus organizmo kampus – dėl cinko deficito (jis visada lydimas HCl trūkumo) padidėja 5-alfa-reduktazės fermento aktyvumas, o tai skatina prostatos augimą, kas vėliau baigiasi piktybiniu dariniu (Judy Kitchen 2000).

Kai nepakanka druskos rūgšties skrandyje į skydliaukę nepakliūva jai būtini jodas ir L-tirozinas, kitos svarbios medžiagos ir joje sutrinka hormonų gamyba. Paskirti sintetiniai hormonai dažniausiai tik pagerina tyrimų skaičiukus popieriuje, o ne savijautą.

Dėl blogos jonizacijos ima trūkti organizmui mineralų, visų pirma magnio, kuris reguliuoja kalio ir kalcio balansą bei deguonies apykaitą ir, atitinkamai, kraujagyslių plėtimąsi ir siaurėjimą. Žemas jonizuoto magnio lygis audiniuose ir ląstelėse sukelia padidintą didelio tankio cholesterolio oksidaciją (oksicholesterolis), o tai žaloja kraujagysles.

Prie sumažintos druskos rūgšties sekrecijos visada yra padidėjęs aterosklerozės provokatoriaus ir širdies priepuolio pranašo homocisteino lygis, sumažėja B grupės vitaminų ir visos eilės aminorūgščių kiekis organizme, kas skatina širdies aritmijas. Esant elektrolitų disbalansui, kai kurie preparatai širdies veiklai gerinti (pvz. Digitalis) tampa toksiškais.

Esant širdies aneurizmai paprastai būna sutrikusi lyzil oksidazės (vario metalo fermentas) veikla, dėl vario ir B6 vitamino stokos, kai kaltininkas yra HCL trūkumas.

Jei mažai HCl – neįsavinamas kalcis, cinkas ir geležis, kas automatiškai didina toksinių metalų – kadmio, aliuminio, švino kiekį, kai paprastai juos išstumia iš junginių pirmieji trys. O kadmis – aterosklerozės, hipertonijos ir insulto vienas iš kaltininkų, aliuminis – Alzheimerio ligos, silpnaprotystės, švinas – vėžio.

Dėl druskos rūgšties trūkumo šarmėja daugelis organizmo audinių, kurių „darbinė“ aplinka yra rūgšti. Pavyzdžiu sveikas kaulų formavimasis vyksta sąveikaujant vitaminams D, C, E, K su kolagenu ir eile mineralų (kalcis, boras, varis, silicis...), kurie blogai įsiurbiami, jei dėl HCl trūkumo nėra pilnai jonizuoti, ir jie iškrenta arba į nuosėdas kalcinatais, osteofitais, arba nepajėgūs impregnuoti baltyminę kolageninę matricą. Pirmu atveju – akmenys inkstuose, osteochondrozė, aterosklerozė, antruoju – osteoporozė ir lūžiai.

Vienas rimčiausių sutrikimų, kuriuos sukelia HCl trūkumas – tai vitamino B įsisavinimo sutrikimas.

Kepenyse nukrenta toksinų ir geriamų vaistų detoksikacijos procesai, pakliūvančių su maistu ir gėrimais. Todėl seniems žmonėms toksiški vaistai yra ypač pavojingi.

Organizmo rūgščių-šarmų balansavime druskos rūgtis vaidina svarbų vaidmenį. reakcijų metu organizme susidaro ir kitos rūgštys – pieno, riebiosios, anglies, šlapimo ir kitos, kurios dalyvauja tame balansavime, tačiau jos yra daug silpnesnės ir nesugeba taip surišti druskas, kaip tai daro druskos rūgštis. Visos kitos rūgštys yra daugelio metabolizmo reakcijų produktai ir negeba savyje laikyti daugelį druskų, šias rūgštis organizmas stengiasi pašalinti iš organizmo su prakaitu, šlapimu, išmatomis, iškvepiamu oru.

Kai limfoje vandenilio jonų koncentracija dėl metabolinių rūgščių išauga (sisteminė acidozė), organizmas stengiasi kompensuoti šarminėmis kalcio, natrio, kalio, amonio ir kitomis druskomis. Limfa tampa tiršta, blogai teka, dažnai įvyksta perkompensavimas į šarminę pusę (sisteminė alkalozė).

Svarbi druskos rūgšties funkcija organizme yra detoksikavimas. Gyvūnui suleidus labai mažą kiekį stipraus toksino metil guanidino į raumenis, jis gyvūnui sukelia konvulsijas, o didesnis kiekis – mirtį. Jei gyvūno skrandyje yra pakankamas kiekis druskos rūgšties, šį toksiną jam suėdus, nuodas neutralizuojamas.

Dideliai daliai hipertonikų druskos rūgšties sekrecijos trūkumas skrandyje yra jų bėdų priežastis – elektrolitų pertekliaus organinės organizmo rūgštys nepajėgia surišti ir pašalinti iš organizmo.

Problemų dėl druskos rūgšties trūkumo sąrašas yra be galo ilgas, nes visko pamatuose guli sutrikęs jonų, aprūpinančių ląstelių ir jų membranų bei fermentų funkcionavimą, balansas. Pagrindinis šių jonų generatorius yra druskos rūgštis skrandyje, kurios sekrecija su amžiumi turi tendenciją mažėti, paprastai virš 40-45 metų.
 

Tai tiek apie pačios HCL reikalus, vykstančius organizme natūraliai, o dabar apie tai, kaip druskos rūgštis buvo ir yra naudojama terapijoje.

Dar netoli tas laikas, kai vos ne kiekvienas žinojo, jog sutrikus virškinimui po valgio, ypač po baltyminio patiekalo, reikia vartoti vaistinėje pagamintą rūgštelę, vadinamą pepsinu, kurios sudėties pagrindas yra druskos rūgštis. Buvo laikas kai šio tirpalo buteliukai stovėdavo netgi dietinėse valgyklose ant stalų, panašiai kaip dabar druska ar pipirai. Dabar šio labai svarbaus organizmui skystimėlio daugelis nebeprisimena, jaunesnioji karta net ir nežino, o įsigyti jo galima vos keliose didžiųjų miestų vaistinėse, kuriose dar gaminami kai kurie vaistai. Kodėl išnyko druskos rūgštis ir pepsinas iš vaistinių? Todėl, kad iš jo menkas biznis – maža savikaina. Simptomatinei medicinai ji nelabai reikalinga, nes kompensavus trūkumą sutrikimų grandinės pradžioje, farmacija praras visą eilę tolimesnių simptomų, kurių šalinimui jau prikurta visa eilė preparatų. Ir dar – druskos rūgšties kaip vaisto neišeina užpatentuoti, o tai reiškia neišeis užkelti beprotiškai jos kainos, kaip dabar yra padaryta su daugeliu patentinių vaistų. Druskos rūgšties ir pepsino negalima išrasti, nes juos išrado gamta gerokai anksčiau, negu susikūrė patentų biurai ir farmacininkai.

Iki šios vietos šiame straipsnyje buvo rašoma apie druskos rūgšties endogeninę gamybą arba papildomą jos vartojimą per OS, kitaip sakant geriant. Tačiau praeito amžiaus antrame-trečiame dešimtmetyje protingesni pasaulio gydytojai pradėjo druskos rūgštį naudoti ir injekcijoms į raumenis ar veną. Ir kai kada jiems pavykdavo pasiekti stulbinančių rezultatų. Visų pirma suleista į veną druskos rūgštis skatina leukocitozę ir aktyvuoja fagocitus. Druskos rūgšties tirpalas, suleistas į veną, stimuliuoja blužnį, užkrūčio liauką, kaulų čiulpus.

Druskos rūgšties tirpalas, suleistas į veną, didina eozinofilų kiekį, nuo kurių priklauso mikrofagocitozė ir histamino reguliavimas – alergijos atveju sumažina histamino kiekį kraujyje. Eozinofilai gali padidinti histamino kiekį kraujyje (kaip bazofilai) esant jo trūkumui, jie taip pat kovoja su helmintais. Pagerėjimas nuo druskos rūgšties tirpalo į veną pakilus eozinofilų kiekiui bus bronchinės astmos, alerginio dermatito, vaistinės alergijos, šienligės, askaridozės, tricheneliozės, echinokokozės, ankilostomidozės, šistosomozės, toksokarozės, filiariozės, strongiloidozės, opistorchozės, liamblijozės, reumatoidinio artrito, mazginio periarterito, Viskoto-Aldricho sindromo, hemoblastozių, metastazių ir nekrozių atvejais.

HCl tirpalas kraujyje didina limfocitų kiekį, o tai reiškia skatina humoralinį (B limfocitai) ir ląstelinį (T limfocitai) imunitetą, skatina NK limfocitų susidarymą, kurie atsakingi už pakitusių ląstelių atpažinimą ir sunaikinimą (pav. vėžinės ląstelės)

Pneumonijos (plaučių uždegimo) atveju organizme ima daugintis pneumokokai ir jie nuo organizmo fagocitų maskuojasi savo specifiniu išoriniu polisacharidų apvalkalu. Suleidus į veną druskos rūgšties tirpalo, šis apvalkalas ištirpsta ir jie pasidaro universaliai nuogi prieš organizmo leukocitus – fagocitus. Pastariesiems belieka atlikti savo darbą – juos sunaikinti.

HCl tirpalas kraujyje didina eritrocitų galimybę atiduoti deguonį.

Perpilant kraują druskos rūgšties tirpalas labai sumažina infekcijos (AIDS, hepatitai) tikimybę, jei jis suleidžiamas į donoro kraują.

Druskos rūgšties injekcija į veną padidina kraujo krešamumą ir tokia procedūra operacijos metu suteikia galimybę pacientui netekti mažiau kraujo bei greičiau nustoti kraujuoti po operacijos.
 

1.Į veną – nuo 1:500 iki 1:2000 (populiariausias 1:1500).
2.Į raumenis – 1:500 arba 1:250.
Kiekis? 3-10 ml.

Žmogaus skrandžio sulčių koncentracija, beje, yra 2-3:1000, šuns – 5:1000.

Leidžiant į raumenis didesnės koncentracijos druskos rūgšties tirpalą pasireiškia dideli skausmai, todėl tirpalą reikia maišyti su nuskausminančiu preparatu (novokainu). Leidžiant į veną – švirkštimo greitis turi būti kuo mažesnis, priešingu atveju bus dideli skausmai rankoje ir žalojama vena leidimo vietoje.

Glomerulonefritas (inkstų liga). Apie dvidešimt dienų kasdien po vieną 3 ml druskos rūgšties tirpalo 1:500 injekciją į sėdmenis. Bedruskė, gausi kaliu dieta (galimi kalio preparatai). Apie septintą parą baltymas šlapime ima mažėti.

Tonzilitas. Dvi dienas po vieną 3 ml druskos rūgšties tirpalo 1:500 injekciją kasdien į sėdmenis.

Sąrašas vaistų, kurių vartojimas tiesiogiai arba ne nugalabins druskos rūgšties sekreciją skrandyje ir atidarys vartus ilgai kelionei pas įvairaus profilio daktarus:

Histamino / H2 receptorių blokatoriai - labiau efektyvūs duodenum opaligei gydyti. H2 blokatoriai sutrikdo cAMP susidarymą, kuris susidaro adenilatciklazei skatinant ATP, ↓ prokinazės, reguliuojančios H+ kaitą, aktyvininmas.
Cimetidinas - veikia: į kepenų citochromo 450 sistemą ir keičia daugelio vaistų metabolizmą, ↑ alkoholio rezorbcija, patologinis pasigėrimas, hepatotoksinis veikimas, antiandrogeninis veikimas, moterims - krūtų skausmai, tempimo jausmas, sutrinka vitamino B2 pasisavinimas, įvairios ginekologinės ligos. Trumpas poveikis - 8 h.
Ranitidinas - veikia apie 12 h, nepasižymi neigiamomis reakcijomis
Pilorinas - ranitidinas + bismuto citratas
Roksatidinas

protoninio siurblio inhibitoriai (PSI) :
Omeprozolis - beveik 100 % mažina sekrecinę funkciją ir duoda labai gerą efektą. Tinka visoms hipersekrecinėms būklėms gydyti. ↓ HCl sintezė ląstelėse. Šalutinis poveikis - viduriavimas, galvos skausmas.
gastrininių receptorių blokatoriai:
Oktreotidas - sintetinis somatostatino analogas, gerai tinka kepenų ligų atveju, nes ↓ venae portae spaudimą.
pagalbiniai preparatai:
antacidiniai - šarminės reakcijos vaistai, neutralizuoja padidėjusį rūgštingumą.
geriamoji soda - trumpam vartojimui. Veikia greitai, bet jai:
skylant atsipalaiduoja CO2 ir dirgina skrandį, ↑ antrinis rūgštingumas.
Rezorbuojasi alkalozė, keičiasi kitų vaistų rezorbcija ir veikimai.
Burneto sindromas - netoleruojami pieno produktai.

M cholino blokatoriai - netinka opaligei gydyti, nes veikia į CNS, sulaikyti šlapimąsi vyrams, glaukomos priepuoliai.
Prienzepinas
Atropinas
Gastrocepinas - tik M1 cholino receptorius. Veikia 12 h. Tinka hipertonikams, sergantiems glaukoma.
citoprotekciniai - aliuminio ar bismuto preparatai jungiasi su opos zonoje griūvančiais audiniais, sudaro apsauginį sluoksnį, ↑ prostaglandinų apykaitą, ↑ mikrocirkuliacija opos zonoje:
Almagel
Almagel A - su anestezinu
Sukralfatas
Denolis - veikia ir prieš H. Pylori
Ilgiau vartojant ↓ Ca ir P apykaita, osteoporozė.
prokineziniai - skatina greitesnį skrandžio išsituštinimą. Blokuojami dofaminui jautrūs receptoriai, ↓ acetilcholino išsiskyrimas.
Metoklopramidas / cerukalis
Cizapridas
Domperidonas
Nepageidaujamas poveikis:
Ilgiau vartojant – ginekomastija, parkinsonizmas, ↓ menstruacijos, mieguistumas.

perskaitęs šį straipsnį, nepulk ieškoti galimybės įsigyti druskos rūgšties ir pradėti aklai eksperimentuoti, nes norint papildomai pradėti ją vartoti tikslingai, reikia žinoti savo organizmo elektrinį laidumą. Jei jis yra per didelis, druskos rūgšties vartojimas gali pasibaigti infarktu ar insultu, širdies darbo sutrikimais. Susirgimai visada turi vieną iš dviejų pradžių – arba padidėjusį kūno laidumą, arba sumažėjusį. Tiems, kuriems laidumas yra padidėjęs, druskos rūgštis yra tabu, tiems, kuriems laidumas sumažėjęs, druskos rūgštis – gyvybės eliksyras.
Kur kas protingiau bus, jei skatinsi simpatinę VNS dalį, maitinsiesi ir elgsies taip, kad neišbalansuoti VNS, ir druskos rūgštį tau organizmas gamins pats tiek, kiek reikia jo reikmėms.