Fizika ir paranormalūs reiškiniai

Šiame straipsnyje bandysiu paaiškinti kuo skiriasi primityvus fizikos supratimas nuo neprimityvaus. Tai gali pasirodyti keista, bet su ezoterika ir parapsichologija susijęs neprimityvus šio mokslo vaizdinys, o didžioji skeptikų dalis remiasi neteisingu fizikos įsivaizdavimu. Dėl šios priežasties skeptikai dažnai būna ganėtinai nerimti fizikai, nes jų įsitikinimai prieštarauja aukštosios fizikos principams. Parapsichologija prieštarauja ne fizikai, bet iškreiptam, supaprastintam jos įsivaizdavimui. Norint savo sąmonėje susikurti tikrą fizikos vaizdą reikia suvokti bent vieną svarbų principą.

Pagal šį principą fizinės sistemos skirstomos į uždaras ir atviras. Uždaros sistemos tarpusavyje sąveikauja labai ribotai, tik susidūrimais ir jų sąlygotais poslinkiais erdvėje. Be šios sąveikos ir proceso, daugiau nei šių sistemų viduje, nei tarp sistemų niekas nevyksta. Dauguma turbūt jau suprato, kad tai klasikinės mechanikos fizinių sistemų apibūdinimas. Šis mokslas teisingas – uždaros sistemos tik taip iš tikrųjų ir sąveikauja. Tačiau klaidinga teigti, kad tai vienintelis fizinės sistemos tipas, ir kad tik taip vyksta visi procesai.

Atviros sistemos yra tokios, kurių sąveika vyksta ne tik poslinkiu erdvėje, bet ir reakcijomis, nurodančiomis į vidinę struktūrą ir jų persitvarkymus. Atvirų sistemų reakcijose keičiasi sandaros konfigūracijos, pakeičiant substancijos tipą, energijos lygį, radiacijos foną ir t. t. Taip pat, atvirose sistemose atsiranda įvairūs neklasikiniai ryšiai ir šiais ryšiais pagrįstos sąveikos, kurių metu perduodama informacija. Geras atvirų sistemų pavyzdys iš klasikinio mokslo yra chemija, kuri atprašo, kokios būtinos sąlygos atsirasti atviroms sistemoms, kad tarp jų įvyktų reakcija. Pavyzdžiui, sujungiame dvi medžiagas, tarp kurių akimirksniu įvyksta cheminė reakcija: pasikeičia medžiagos tipas, išsiskiria šiluminė energija, šviesa ir šalutiniai produktai. Akivaizdu, kad toks procesas įmanomas tik tarp atvirų sistemų (skirtingų reagentų).

Matome, kad ši skirtis atsiranda jau klasikinėje fizikoje, kurios įvairios šakos aprašinėja ir atviras, ir uždaras fizines sistemas. Pagal primityvų įsivaizdavimą, ši situacija iškreipiama vaizduojant, kad įmanomos tik uždaros klasikinės mechanikos sistemos, ir kad visuose eksperimentuose matuojami įvairūs poslinkiai erdvėje bei laike, o taip pat su šiais poslinkiais susiję dydžiai. Visa kita, tvirtinama, neegzistuoja. Tačiau tai melas. Yra atvirų sistemų sąveikos, vadinamos reakcijomis, ir šias sąveikas kiekybiškai daug sunkiau išmatuoti, nei uždaras sistemas. O kiek yra reakcijų rūšių, kurios iš viso niekaip nematuojamos, juo labiau – poslinkiais erdvėje…

Realybėje tokios sistemos yra tik redukcionistiniai modeliai, nes tikrovė viena. Tai reiškia, kad atvirumas arba uždarumas yra tos pačios, vienos sistemos aspektai. Dar daugiau, iš dabartinio mokslo perspektyvos, atviros sistemos yra fundamentalesnės už uždaras, nes kiekvienoje uždaroje sistemoje veikia atvira sistema, tik sprendžiant modeliavimo klausimus, ji laikinai izoliuojama ir daroma prielaida, kad egzistuoja tik ribinis, uždaras atvejis. Galiu patarti kaip šį klausimą reikia interpretuoti. Jeigu sistema uždara, tai daroma prielaida, kad ji neturi vidinės sąveikaujančios sandaros, tarp kurios elementų užsimezga ryšiai ir jų dėka įvyksta vidinės transformacijos.

Pavyzdys elementarus. Klasikinėje mechanikoje substancija yra geometrinių taškų suma, kurie turi tik masės savybę. Prielaidų, kad yra kažkokia kitokia sandara ir kitokios savybės – nedaroma. Tačiau visi žinome, kad tai netiesa. Vadinasi, klasikinės mechanikos modelis – tik labai susiaurintas, ribinis atvejis, nes sandara labai turtinga net Bendrosios fizikos rėmuose. Imkime substancijos gabalą ir pamėginkime pažiūrėti, kas dar gali būti jo viduje. Tas gabalas gali būti laidininkas, o gali ir nebūti. Yra šiluminiai procesai, kuriuos aprašo termodinamika: šilumos perdavimas, faziniai būviai yra tik keli iš jų. Yra elektromagnetiniai procesai, kuriuos aprašo elektrodinamika: srovės, elektriniai ir magnetiniai laukai, fotonų spinduliavimas. Kaip jau sakiau, yra cheminiai procesai, kurių pagrindas – klasikinė atomo ir branduolio teorija. Kadangi tarp šių vidinių realybių atitinkamame lygmenyje vyksta sąveika, kuri neišmatuojama jokiu poslinkiu erdvėje arba laike, tai jos yra ne uždaros, bet atviros, negana to – galinčios maišytis.

Jeigu neturėtume šios turtingos vidinės sandaros teorijų ir manytume, kad egzistuoja tik masės gabalas, tai tokios sąveikos iš tikro atrodytų kaip magija. Pamąstykime, ką šis žodis reiškia. Jis reiškia, kad vyksta kažkokia priežastinė sąveika, tik nežinomas jos mechanizmas, nes fizikai dar nesukūrė jokios teorijos. Tačiau, kad reakcija vyktų ir veiktų, teorija nebūtina. Kodėl teorijos nesukuriamos kitas klausimas, susijęs su žmogaus pažinimo galimybių ribomis. Jeigu atsiremta į pažinimo galimybių sieną, teorijos gali nebūti sukurtos iš viso, tačiau tikrovė veikia nepriklausomai nuo to.

Yra dar vienas klausimas. Bendrai tarus, atvirų sistemų reakcijos gali būti matomos ir nematomos. „Matomos“ suprantant labai plačiai: tai gali būti akys, sąmonė arba net matavimo prietaisai. „Nematomos“ – reiškia nefiksuojamos įprastiniais ar lengvai apibrėžiamais priežastiniais ryšiais. Juk žinoma, kad veikia visa tikrovė su savo slapta gelme ir jos veikimas nuo to ar gebame matuoti arba sukurti sąveikos teoriją – nepriklauso. Kad ši tikrovė veikia, parodo tik rezultatas arba tam tikra sunkiai apibrėžiama savijauta ar sąmonės bei kūno būsena. Kūnas su kokia nors aplinka gali turėti atviro reagavimo sistemą, kuri nėra techniškai ir teoriškai apibrėžta, bet atsiranda sąveika, įvyksta reakcija, kaip šilumos pernaša arba elektromagnetinė indukcija, ir kūnas sureaguoja, sukeldamas kokią nors psichinę būseną. Šią būseną pavyzdžiui galima pavadinti aplinkos „indukuota“ liga.

Moksliškai priežastinį ryšį įrodyti labai sunku, ypač jeigu mąstoma tik iš klasikinės mechanikos perspektyvos – „kūnas turi tik masę ir jį galima tik pernešti į kitą vietą, pastumti arba sulaužyti“. Visi kiti procesai – ezoterika. Tačiau mano pateikti pavyzdžiai rodo, kad tai netiesa, kad kūnas ir aplinka yra atviros sistemos ir įvairiuose jos lygiuose vyksta atviros reakcijos, kurios pakeičia konfigūracijas ir apskritai sistemos būsenas. Paranormalios sąveikos rodo, kad yra pasaulis, kuris mokslo menkai ištyrinėtas, ir kad jame veikia daugybė atvirų sistemų – kūno lygmenyje ir, nei kiek nemažiau, sąmonės lygmenyje. Pagal klasikinę mechaniką veikia tik fizinis kūnas, suprastas kaip masė, iš kurios galima išvesti daugybę kitų dydžių. Tačiau informaciniai procesai jau yra transcendencija.

Kalbėjau daugiau apie fizinės branos realybę, kurioje veikia vienas pagrindinis procesas, vadinamas jėgų sąveika. Tačiau yra ir kitas, sąmonių pasaulis, kurį priskiriu gnostinei branai ir laikau, kad jos pagrindinis procesas yra informacijos perdavimas. Čia taip pat turi būti šie ir, galbūt, kitokie sąveikos aspektai. Akivaizdu, kad sielos turi uždaros sistemos savybių, nes jos nesimaišo nei su aplinka, nei su kitomis sielomis arba kitaip – išlaiko pastovią tapatybę. Tačiau kadangi jos pagrindinis procesas yra informacijos pernaša ir formavimas, tai rodo, kad būtinas atviro reagavimo komponentas. Sieloje yra dalis, kuri geba užmegzti ryšį su aplinka ir tarp dviejų sistemų įvykus reakcijai – į vidų perduodama informacija, virstanti vidiniu pasaulio modeliu.

Siela neveikia kaip klasikinės mechanikos objektas. Procesai tikrai nepagrįsti poslinkių erdvėje konfigūracijomis. Ir tie, kas mąsto iš Niutono mechanikos perspektyvos, netgi pradeda įrodinėti, kad siela iš viso neįmanoma… Tie, kuriems ji egzistuoja tvirtina, kad vyksta tik tie procesai, kuriuos galima suformuoti į atvaizdus. Už atvaizdų nėra jokios realybės. O jie – vienintelis visų priežastinių ryšių paaiškinimas. Tačiau prieš tai pateikti argumentai rodo, kad toks įsivaizdavimas labai suprimityvintas ir neatitinka tikrovės. Parapsichologijos teorijos kaip tik ir remiasi tokiu išplėstu realybės vaizdu, kuriame sąmonės yra atviros sistemos tarpusavyje bei su aplinka, ir tarp jų gali vykti įvairios, net mums nesuvokiamos reakcijos, nes mūsų teorijos yra tik dalis įmanomos tikrovės. Tokios reakcijos yra telepatija, aiškiaregystė, psichokinezė ir pan. Dauguma žmonių to „nesugeba“ dėl tos pačios priežasties, dėl kurios šios paslaptys nuo visuomenės yra slepiamos.