Gero dėdulės iš Amerikos mūsų saugumas nerūpi

- Šiandien Varšuvoje prasideda NATO viršūnių susitikimas, kuris jau iš anksto vadinamas istoriniu. Kokių reikšmingų istorinių sprendimų čia galima tikėtis? Ar galime konstatuoti, kad po šio renginio tikrai sustiprės ir mūsų saugumas?

- Kad susitikimas bus istorinis, tai faktas. Jis bus istorinis ta prasme, kad greičiausiai bus patvirtintas nuolatinių NATO grupuočių buvimas Baltijos valstybėse ir Lenkijoje. Įvykis tikrai istorinis, nes iki šiol tokių dalykų nebuvo. Kitas klausimas, ar tai sustiprins mūsų saugumą, ar susilpnins. Čia galiu atsakyti aiškia formule: mes esame didžiulio geopolitinio konflikto zonoje, o tas konfliktas vyksta tarp dviejų didelių pasaulio interesų. Vienoje pusėje yra Jungtinės Valstijos ir dalis Europos, o kitoje pusėje - Kinija ir Rusija. Mes aiškiai užimame vienos iš konfliktų pusės pozicijas ir kartu tampame konflikto šalimi. Šis konfliktas turi didelę tikimybę pavirsti „karštu“ konfliktu, ir duok Dieve, kad jis nepavirstų branduoliniu konfliktu. Bet eikime toliau: jeigu yra konfliktas, tai neišvengiamai bus ir jo nugalėtojas. Vadinasi, šio konflikto nugalėtojas ir spręs pralaimėjusios pusės reikalus, taip pat ir tos pusės valstybingumo reikalus. Ir štai čia jau prasideda didžiulės diskusijos, kas potencialiai gali būti nugalėtojas ir ar tai išeis į naudą Lietuvai, ar ne. Diskusijos motyvai priklauso nuo pasaulio matymo, nuo disponuojamos informacijos kiekio ir kokybės. Mano supratimu, didesnis Lietuvos saugumas būtų tada, jeigu mes neįsiveltume į šitą konfliktą. Tai yra ne mūsų konfliktas, ne mūsų žaidimas. Tai konfliktas tarp milžiniškų galybių, finansinių ir ekonominių interesų. Tiek Baltijos valstybės, tiek Lenkija yra tik pėstininkai šitame žaidime. Todėl geriau mums nebūti tuo pėstininku ir stovėti greta šios šachmatų lentos, o tai mums suteiktų didesnę garantiją išlaikyti patį valstybingumą. Nes mes čia įsivaizduojame, kad būtinai nugalės tie, kurie susirinko Varšuvoje. O jeigu laimėtojas bus kita pusė? Tai jis ir spręs mūsų valstybingumo reikalus.

- Jeigu laimės ne tie, kurie susirinko Varšuvoje, tai mums nieko naujo neįvyks, - jau gyvenome prie anų „nugalėtojų“ ir joks neutralitetas mūsų neišgelbėjo...

- Atsakykime sau į klausimą, kurį esu neseniai uždavęs ir gynybos ministrui: ar jūs manote, kad mes esame tokie svarbūs Jungtinėms Valstijoms, kad tik dėl mūsų saugumo visa tai yra daroma? Noriu paklausti visų lietuvaičių, kurie naiviai tiki, kad kažkam anapus Atlanto rūpi mūsų interesai: ar jūs tokie jaučiatės svarbūs, kad iš už jūrų marių čia atvyksta didžiulės galybės ginti mūsų, latvių, estų, lenkų? Mano supratimu, reikia būti gerokai naiviam, kad būtų galima taip galvoti. Bet tada kyla klausimas kitas: o ko tuomet siekia tie, kurie visą šį reikalą finansuoja? Pripažinkime: per pastarųjų kelių dešimtmečių istoriją nėra žinoma nė vieno atvejo, kad šis už jūrų marių esantis žaidimo dalyvis būtų kur nors aukojęsis dėl kitų, o ne dėl savęs.

- Bet pripažinkime ir kitą faktą - kad tas pats žaidėjas iš už jūrų marių nuolat kartoja Europai, jog europiečiai patys visiškai nenori rūpintis savo gynyba. Kodėl jie tuo nesirūpina ir laukia gero dėdulės iš Amerikos, kuris viską išspręs?

- Todėl nenori rūpintis, kad jie nemato pavojaus arba mato pavojų visai kitur. Ir čia į mano pusę stoja vokiečių užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Šteinmėjeris (Frank-Walter Steinmeier), prancūzas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) ir galybė kitų pačių garsiausių Europos elito atstovų, kurie nemato to pavojaus, kurį mums šiandien nori įpiršti tas už jūrų marių esantis žaidėjas. O kodėl jis to nori? Prisiminkime prieš porą metų vykusią garsiojo JAV žvalgybos analitiko Džordžo Frydmano (George Friedman) konferenciją Vašingtone - ten jis aiškiai pasakė, jog JAV pagrindinis pastarojo šimtmečio uždavinys yra siekti, kad tarp savęs nesusitartų Europa ir negalėtų veikti kaip vieningas pasaulio geopolitinis žaidėjas, be to, jis konkrečiai dar įvardina Rusiją ir Vokietiją. Tai sakau ne aš, o garsi JAV žvalgybos figūra tėškia tokį pareiškimą vietoje, kur renkasi visas JAV elitas. Ir šitą Dž.Frydmano pareiškimą išgirdo ne tik F.V.Šteinmėjeris, bet ir daugelis kitų europiečių.

- Tačiau nepaisant to, ką jie išgirdo, susitarti ir toliau nepavyksta ne tik su rusais, bet ir tarpusavyje. Nors štai šią savaitę Vladimiras Putinas tarsi pasiprašė kartu su amerikiečiais spręsti reikalus Sirijoje...

- Sirijos konfliktas tėra būsimo pasaulinio geopolitinio konflikto periferija. Prieš Antrąjį pasaulinį karą, dar gerokai prieš tai, kol jis atėjo į Lietuvos žemę, taip pat vyko periferiniai konfliktai Šiaurės Afrikoje, Tolimuosiuose Rytuose, kur konfliktavo japonai su rusais ir kinais... Tad šis Sirijos konfliktas tėra pirmieji požymiai to didžiulio susirėmimo, kuris iš esmės yra neišvengiamas, nes susiduria ekonominiai interesai, kurie niekaip negali būti išspręsti kompromiso būdu, o tik, kaip visada vyksta istorijoje, vienokio ar kitokio susidūrimo būdu. Dalis europiečių tai puikiai supranta - tiek Italijos premjeras, tiek didelė dalis Vokietijos ar Prancūzijos elito. Beje, dėl Transatlantinės sutarties greta prancūzų jau stoja italai, - jie aiškiai pasakė, kad sutartis negali būti pasirašyta. O juk tai yra to paties proceso dalis, t.y. JAV bandymas spręsti savo grandiozines ekonomines problemas Europos sąskaita. Ir Europa logiškai tam priešinasi.

- Galbūt tame pačiame kontekste JAV prezidentas Barakas Obama (Barack Obama) šią savaitę pareiškė, kad Amerika dar neskubės išvesti savo kariuomenės iš Afganistano. Kodėl neskubės?

- Be to, jis dar pasakė, kad be Talibano dalyvavimo ten nieko gero nebus, o tai reiškia, kad reikia ieškoti su jais susitarimo. Juk pats oficialus atėjimo į Afganistaną pretekstas ir buvo siekis pažaboti tą Talibaną. Retorika pasikeitė 180 laipsnių kampu. Todėl reikėtų klausti: o kodėl ten atsirado JAV kariuomenė prieš keliolika metų?

- Nejaugi nežinote? Juk reikėjo ten įvesti demokratiją...

- Na, jeigu mūsų skaitytojas mano, kad ten buvo ginama demokratija, tai aš tokiam žmogui neturiu ką ir pasakyti - vadinasi, jis gyvena pasaulyje, kuris tikrovėje neegzistuoja. Todėl žiūrėkime, kokie interesai ten atvedė Jungtines Valstijas, ir mes suprasime, kodėl jie neišveda kariuomenės ir dar ilgai neišves. Nes tai yra vienas iš raktinių regionų kovoje su Kinija ir iš dalies su Rusija. Lygiai taip pat, kaip vyksta kova Europoje su šiais geopolitiniais priešininkais, taip ir visur kitur. Pažvelkime kad ir į Pietų Kinijos jūrą, kur kinai pasidarė dirbtines salas, o amerikiečiai jų nepripažįsta, ir ten nuolat situacija balansuoja ant sprogimo ribos. O kur šaknis? Šaknis vis ta pati: Kinija šiandien turi pasiruošusi visus reikalingus instrumentus, kad perimtų vadovavimą pasaulio finansams. Tai ir Aukso birža Šanchajuje, ir Azijos investicinis bankas, ir tarptautinė atsiskaitymo sistema, SWIFT‘ analogas, ir pan. Nes susiduria ekonominiai interesai ir čia nėra jokios vietos kompromisui. Reikia suprasti, kad šiame konflikte nėra nei gerų, nei blogų pusių. Tiesiog situacija yra tokia, kad tiek vieni, tiek kiti negali elgtis kitaip. Todėl vėl grįžkime prie Lietuvos: čia ne mūsų žaidimas. Ir visi tie, kurie mano, kad čia kažkas ateina mūsų saugoti, lygiai taip pat galvoja kaip tie, kurie aiškina, kad į Afganistaną, Libiją ar Iraką JAV atėjo įvesti demokratijos...

- Beje, apie Iraką... Kaip tik šią savaitę britai paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad tuometinis premjeras Tonis Bleras (Tony Blair) į karą Irake įsivėlė be reikalo, neišnaudojęs visų taikaus susitarimo galimybių, o jokių masinio naikinimo ginklų ten nerasta... Karą pradėjo Džordžas Bušas (George Bush), kuris ir dabar sako, kad karą pradėjo teisingai ir turėdamas pagrindo. Tai kas dabar sako tiesą?

- Taip, britai aiškiai akcentavo, kad T.Bleras neteisėtai pradėjo karinius veiksmus Irake. O kad aiškina Dž.Bušas, tai nereikia tikėtis, kad jis pradėtų sakyti: „Taip, esu kaltas, teiskite mane, duokite man geresnę kamerą...“ Natūralu, kad jie ginsis. O kodėl buvo konfliktas Irake ar Libijoje? Štai neseniai buvo skandalas dėl ponios Hilari Klinton (Hillary Clinton) elektroninio pašto naudojimo. Ir ką gi aš ten skaitau? Ji Libijos karo kontekste rašo, kad niekšas Kadafis (Gaddafi) ruošiasi įvesti auksinį dinarą, o visa tai jai kelia nerimą... Jeigu dabar prisimintume prieš daugelį metų vykusius mūsų pokalbius, tai aš ir sakiau, kad vienas iš Libijos karo motyvų yra tas auksinis dinaras, o ne kažkokia kova už demokratiją. Bet grįžkime prie Irako, ir čia yra teisus Donaldas Trampas (Donald Trump), kuris sakė - kad ir koks būtų niekšas tas Sadamas Huseinas (Saddam Hussein), jis nors gerai tvarkėsi su teroristais. Juk visa ta „Islamo valstybė“ ir yra Irako karo pasekmė, ji gimė sužlugus Irako valstybei. O kas ją sužlugdė? Taigi, britai mums nurodo vieną iš kaltininkų. Čia, beje, verta prisiminti, kad šito karo tada neparėmė nei prancūzai, nei vokiečiai. Taigi, yra skirtingas matymas, ir, priešingai nei didelė dalis Lietuvos politinio elito, europiečiai aiškiau supranta situaciją ir gina savo interesus. O mus slegia įvairiausios sudėtingos praeities istorijos, ir ta praeitis mums neleidžia šiandien blaiviai vertinti įvykių. Tarp vokiečių ir prancūzų konfliktai tęsėsi šimtmečiais, tad jeigu jie vieni į kitus žiūrėtų tik per tų šimtmečių prizmę, apskritai nieko negalėtų kartu veikti. Pasaulis keičiasi, keičiasi interesai, o mes visą laiką gyvename praeityje ir tai mums apsunkina suvokti tikrąsias priežastis to, kas vyksta šiandieniniame pasaulyje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“ Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Rolandas Paulauskas.