Hitlerio maisto ragautoja Wolk papasakojo patirtą siaubą

M. Wolk nebuvo nacė, ji buvo viena iš 15-os moterų, dirbusių griežtai saugomame A. Hitlerio „Vilko irštvoje“ – jo gyvenamojoje vietoje Antrojo pasaulinio karo metais. Jos darbas buvo ragauti kiekvieną Hitlerio patiekalą ir įsitikinti, kad maistas neužnuodytas.

 

Ji vienintelė išgyveno. Visas jos koleges sušaudė Raudonoji armija 1945 m. sausį. Dabar 96 m. našlė M. Wolk nustojo jausti gėdą ir daugelio dešimtmečių tylėjimo prabilo apie darbą Hitlerio maisto ragautoja. Ji davė interviu vokiečių televizijai.

 

„Maistas visada buvo vegetarinis, – pasakojo ji RBB kanalo laidai apie šiurpią savo patirtį. – Nuolat sklandė gandai, kad britai nori nunuodyti Hitlerį. Jis nevalgė mėsos. Mes ragaudavome ryžius, makaronus, paprikas, žirnelius ir žiedinius kopūstus.“

 

Moteris pasakojo: „Kai kurios merginos pradėdavusios valgyti apsiverkdavo iš baimės. Turėdavome viską suvalgyti, paskui valandą palaukti. Kas kartą bijodavome, kad susirgsime. Paskui pasikūkčiodamos raudodavome iš džiaugsmo, kad likome gyvos.

 

“Apsupta pliušinių baltųjų lokių, M. Wolk duoda interviu tame pačiame bute Berlyne, kuriame gimė 1917 m. Vokiečio geležinkelio darbuotojo duktė džiaugėsi nerūpestinga jaunyste, turėjo žydų draugų iki 1933 m., kai į valdžią atėjo naciai.

 

Netyčia ji tapo Hitlerio maisto ragautoja. 1941 m. subombardavo jos ir vyro butą Berlyne, vyrą Karlą paėmė į kariuomenę, o ji ieškojo prieglobsčio motinos namuose tuometiniame Rytų Prūsijos Partscho mieste, kuris dabar yra Lenkijoje. Tas miestas buvo netoli Hitlerio slėptuvės „Vilko irštva“.

 

Miesto meras, prisiekęs nacis, privertė M. Wolk tapti maisto ragautoja. Kasdien SS karys įsodindavo ją ir kitas merginas į specialų autobusą ir nuveždavo į mokyklos pastatą, kuriame jos ragaudavo nacių lyderio patiekalus.

 

„Apsauga buvo tokia griežta, kad niekada nemačiau paties Hitlerio. Mačiau tik jo Elzaso aviganį Blondi“, – atsiminė M. Wolk. Apsauga buvo labai griežta, tačiau vieną naktį ją išprievartavo SS karininkas.Hitlerio baimės dėl gyvybės nebuvo iš piršto laužtos. 1944 m. liepos 20 d. grupė vokiečių karinių pareigūnų bandė nužudyti Hitlerį – susprogdino bombą „Vilko irštvoje“.

 

  „Sėdėjome ant medinių suolų, staiga išgirdome ir pajutome didžiulį trenksmą, – pasakojo M. Volk. – Nukritome nuo suolų, o kažkas sušuko: „Hitleris negyvas.“ Na bet jis buvo gyvas.

 

“Naciai nubaudė mirtimi beveik 5 000 vokiečių, įtariamų prisidėję prie pasikėsinimo į Hitlerį sąmokslo. M. Wolk buvo priversta persikelti į griežtai saugomą pastatą, kuriame ragaudavo Hitlerio maistą.1944 m. pabaigoje Raudonoji armija skynė pergales. Vienas draugiškas SS karininkas padėjo M. Wolk pabėgti. Ji įlipo į nacių propagandos ministro Josepho Goebbelso traukinį ir pabėgo į Berlyno griuvėsius.Berlynas pasidavė Rusijos armijai 1945 m. gegužę. Tačiau M. Wolk karo siaubai nesibaigė.

 

„Bandėme persirengti senomis moterimis, tačiau rusai vis tiek atėjo manęs ir kitų merginų. Mus nutempė į daktaro butą. Dvi savaites mus ten laikė ir prievartavo. Tai buvo pragaras žemėje. Tas košmaras niekada nepasimiršta.

 

“M. Wolk negalėjo susilaukti vaikų: „Visada norėjau dukters. Kai sulaukiau 50 m., pagalvojau, kad mano dukteriai dabar būtų 25-eri. Deja, taip neatsitiko.“

 

Jai atsigauti padėjo britų karys Normanas. Jis po karo grįžo į Didžiąją Britaniją. Iš ten parašė savo vokietei merginai laišką, kviesdamas atvykti į Britaniją. Ji jam atrašė, kad pirma nori palaukti ir sužinoti, ar gyvas jos vyras Karlas.

 

  1946m m. prie jos durų pasirodė Karlas. Galiausiai paleistas iš sovietinės karo belaisvių stovyklos jis svėrė 45 kg, jo galva buvo sutvarstyta ir apskritai iš pirmo žvilgsnio buvo neįmanoma jo pažinti.

 

Pora bandė pradėti normalų gyvenimą, tačiau karas abu buvo negrįžtamai paveikęs. M. Wolk naktimis sapnuodavosi košmarai. Galiausiai jie išsiskyrė. Karlas mirė prieš 24 metus. Nuo tada M. Wolk gyveno viena su savo prisiminimais.