Imperatoriaus Galbos fortūna

Servijų Sulpicijų Galbą galima vadinti vienos valandos imperatoriumi  - žmogus, sugebėjęs sugriebti iškritusį paskutiniųjų Cezarių skeptrą, tačiau praradęs sostą dėl pernelyg didelio pasitikėjimo ir šykštumo. Daugybę metų Galba buvo keisčiausių pranašysčių ir magiškų likimo posūkių, kurie jam žadėjo pačią aukščiausią valdžią, ir kurios belaukdamas praleido visą gyvenimą, įkaitas.

„Tu paragausi valdžios"

Busimojo Romos imperijos valdytojo tėvai netgi pačiose drąsiausiose savo svajonėse negalėjo įsivaizduoti, kad jų palikuonis, gimęs tuo metu, kai valdė imperatorius Augustas, taps netikėtai užgesusios Cezarių giminės įpėdiniu. Žymiai vėliau, kai jau tapo Romos imperatoriumi, Galba įsakė sudaryti savo giminės medį, kurios ištakos prasidėjo nuo paties Jupiterio. O štai vaikystės metais neturtingos, nežinomos, nors ir artimos rūmams šeimos palikuonis neturėjo nė mažiausios galimybės atsisėsti į didžiojo Julijaus sostą. Tačiau ambicingas berniuko mintis pagimdė stebuklingi, vos ne mistiniai įvykiai.

Kartą mažasis Galba kartu su kitais rūmų aukštuomenės vaikais šventės metu sveikino imperatorių. Ceremonija vyko kaip įprastai, kai netikėtai Augustas priėjo prie mažojo Servijaus, paplekšnojo jam per skruostą ir pasakė:

- O tu, mažyli, paragausi mano valdžios.

Toks juokais pasakytas imperatoriaus palinkėjimas nebūtų turėjęs didelės reikšmės, jeigu ne vėlesni įvykiai. Po kelių dienų Servijaus senelis atnašavo auką dievams, kai giedrame danguje nušvito žaibas, o nežinia iš kur pasirodęs erelis iš Galbos rankų išplėšė aukojamo gyvulio vidurius ir nusinešė juos į ąžuolo, ant kurio augo didžiulės gilės, viršūnę. Visą šią nepaprastą sceną matęs žynys taip paaiškino: aukščiausioji Romos valdžia atiteks Galbos giminei, tačiau tai įvyks po daugelio metų. Išgirdęs tokią pranašystę Servijaus senelis ėmė kvatoti ir pasakė:

- Tai atsitiks, kai mano mulė atsives
kumeliuką! - ir taip savo anūkui paliko dar vieną ženklą.

Augusto įpėdinis Tiberijus, skirtingai nei senasis Galba, į erelio pranašystes pažvelgė rimtai. Iš pradžių jis netgi norėjo nužudyti berniuką ir taip atsikratyti netikėto priešininko, tačiau sužinojęs, kad Servijus į sostą atsisės tik senatvėje, išdidžiai pareiškė:

- Tegul gyvena, jeigu manęs tai neliečia!

Likimas ant slenksčio

Tai, kad dievai jam numatė ypatingą ateitį, Galba suprato tą dieną, kai sulaukė pilnametystės. Vienas pats nakvodamas užmiesčio viloje jaunuolis pamatė nuostabų sapną. Sapne jam pasirodė likimo deivė Fortūna ir rūsčiai pasakė, kad jai nusibodo laukti prie slenksčio, todėl ji, jeigu Servijus nepaskubės, atsiduos pirmam sutiktajam.

Atsibudęs vidury nakties jaunuolis, apimtas keisto jausmo, atidarė namo duris ir pamatė nedidelę kuklią varinę Fortūnos statulėlę - likimo deivė mirko lietuje.

Servijus, supratęs, kad tai yra dievų ženklas, pagriebė statulėlę, apgaubė ją savo rūbais ir sušildė ant krūtinės. Kitą dieną Galba viloje įrengė Fortūnai slaptą koplytėlę, į kurią reguliariai deivei atnešdavo ypač brangias aukas ir kartą per metus surengdavo didžiulę nakties šventę.

Belaukiant valdžios

Fortūna neliko skolinga, netrukus Galbą tiesiog užliejo jos malonių srautas. Servijaus pamotė, turtingiausia Romos moteris, po savo mirties paliko posūniui didžiulį palikimą, taip padarydama jį pasakiškai turtingu žmogumi. Be to, Galba netikėtai sulaukė didelės naujojo imperatoriaus Kaligulos malonės ir gavo nemažai garbingų paskyrimų. Tapęs pretoriumi Servijus buvo paskirtas vietininku Akvitanijoje, o po to iškeliavo į Aukštutiniąją Vokietiją kaip legatas. Atvykus į legioną ir pamačius padėtį, Galbą apėmė siaubas - kariai daugiausia laiko praleisdavo nieko neveikdami ir besilinksmindami.

Naujasis legatas iš karto įvedė sunkias treniruotes, atšaukė visas atostogas, ėmė grūdinti legionierius sunku darbu ir mokymais. Netrukus tarp karių, apstulbusių dėl legato veiksmų, ėmė sklisti priežodis: „Sitas Galbane Hetulikas (Servijaus pirmtakas): pratinkis, kary, tarnauti!

Naujasis vadas savo pavyzdžiu kariams parodė, ką galima pasiekti sunkiomis treniruotėmis. Norėdamas tai parodyti, legatas pilna karine ekipiruote nubėgo 20 mylių, net nesustodamas atsipūsti, ir taip užsitarnavo didžiulį viso legiono autoritetą. Praėjo visai nedaug laiko, kai pats imperatorius buvo apstulbintas Galbos karių puikiu pasiruošimu. Servijus buvo dosniai apdovanotas. Netrukus legatas realiai įrodė, kad laikas mokymams nebuvo veltui iššvaistytas - nuožmiame mūšyje Servijaus kariai nesunkiai sutriuškino barbarų pulkus, besistengiančius prasiveržti į Galiją.

Augančią Servijaus įtaką įvertino Romos aukštuomenė. Kai Romoje buvo surengtas sąmokslas ir imperatorius Kaligula nužudytas, patricijai pasiūlė Galbai užimti laisvą sostą. Tačiau šis, jausdamas, kad jo laikas dar neatėjo, atmetė viliojantį pasiūlymą.

Naujasis imperatorius Klaudijus įvertino Galbos kilnumą ir savo naująjį draugą apipylė malonėmis.

Triumfatoriaus žygis

Po to, kai Romos imperatoriumi tapo Neronas, Galba buvo išsiųstas į Ispaniją. Naujojoje tarnybos vietoje Servijų vėl apsupo stebuklingi ženklai, kurie pranašavo jam imperatoriaus sostą. Vieno aukojimo metu jis pastebėjo, kad patarnaujančio berniuko plaukai tiesiog akimirksniu
pražilo. Apeigose dalyvavęs žynys paaiškino, kad netrukus pasikeis valdovas - jauną valdovą pakeis senas. Netrukus į ežerą šalia vietininko namo trenkė žaibas, į tą vietą nusiųsti kariai vandenyje aptiko 12 sekyrų -aukščiausios valdžios ženklų, kuriuos ir įteikė savo ponui.

Tuo metu Romoje augo nepasitenkinimas Neronu. Jo žvėriškumai ir aukštuomenės žeminimas pasiekė savo aukščiausią tašką. Buvo surengtas didžiulis sąmokslas, kuriam vadovauti ėmėsi Galba. Šiam drąsiam poelgiui jį pastūmėjo ir išsipildžiusi jo senelį prajuokinusi pranašystė - kaip tik prieš Servijaus kariuomenei išžygiuojant į Romą, netikėtai mulė atsivedė kumeliuką, o tai reiškė, kad senojo Galbos anūkui atėjo laikas tapti imperatoriumi.

Sis žygis tapo triumfo keliu. Visose provincijose Servijus buvo sutinkamas kaip imperatorius, sukilėliams rodoma didžiulė pagarba. Netrukus atėjo žinia apie Nerono nužudymą, tad Galbai liko tik užimti laisvą sostą.

Išdavikas imperatorius

Įžengęs į Romą, Galba iš karto ėmė rengti didžiulius aukojimus dievams, kuriems iš anksto buvo paruošęs brangias dovanas. Jo globėjai Fortūnai buvo paruoštas nuostabaus grožio vėrinys iš perlų ir brangakmenių. Tačiau prasidėjus šventei Galbai pasirodė, kad šia brangenybei ne vieta kuklioje namų koplytėlėje, todėl prabangūs karoliai buvo uždėti ant puikios marmurinės Kapitolijaus Veneros statulos kaklo.

Kitą naktį jis vėl sapne pamatė Fortūną - ši kartą žaižaruojančiomis iš pykčio akimis. Deivė imperatoriui pasakė, kad už tai, jog neįteikė jai brangios dovanos, ji iš Galbos atims visas savo dovanas, o jis pats gali daugiau nebelaukti jos malonių. Iš ryto persigandęs Servijus nuskubėjo į savo užmiesčio vilą ir ten aptiko ištuštėjusią koplyčią. Fortūnos statulėlė buvo dingusi, toje vietoje sėdėjo keistas senis juodais rūbais, rankose laikydamas stiklinį indą su smilkalais ir molini puoduką su vynų. Galba iš karto suprato, kad atėjo jo pabaiga, nieko neklausė nepažįstamojo ir, apimtas gilaus liūdesio, grįžo į Romą.

Atlygis už išdavystę

Fortūnos keršto ilgai laukti nereikėjo. Netrukus legionuose prasidėjo neramumai, kuriuos kurstė išsišokėlis Markas Otonas. Dėl šių neramumų kažkiek kaltas buvo pats Galba, nes, siekdamas valdžios, kariams pažadėjo apdovanoti juos brangiomis dovanomis, tačiau, tapęs imperatoriumi, savo pažado neskubėjo vykdyti dėl savo įgimto šykštumo. Be to, Galbos neviltį dar labiau sustiprino niūrios pranašystės, kurios jį ėmė persekioti kiekviename žingsnyje. Vieno aukojimo metu sekyra sužeistas aukojamas bulius nutraukė pasaitą, pribėgo prie imperatoriaus ir jį nuo galvos iki kojų aptaškė krauju.

Netrukus Galba sužinojo, kad keletas legionų, savo valdovu pripažinę Otoną, rengiasi žygiuoti į Romą. Tuomet jis pasielgė nepaprastai keistai. Jis išsiuntė visus artimuosius namo, paleido ištikimus jam karius ir kurį laiką visiškai vienas sėdėjo sosto salėje.

Po to jis išėjo iš rūmų ir pėsčiomis patraukė link forumo, kur Galbą sutiko raitininkų būrys, Otono pasiųstas pašalinti imperatorių. Pamatęs žudikus Servijus pats apnuogino savo kaklą, atkišo jį kalavijo smūgiams ir įsakė žudikams atlikti savo darbą. Taip baigėsi septynis mėnesius trukęs senojo imperatoriaus Servijaus Sulpicijaus Galbos valdymas, po kurio Romoje vyko ištisa virtinė perversmų.

Kalavijais subadytas Servijaus kūnas dar ilgai gulėjo dulkėse prie forumo, kol pro šalį ėjęs kareivis nenukirto jam galvą, kurią nunešė į Otono stovyklą. Beveik parą žudikai tyčiojosi iš Galbos palaikų. Po to nelaimingojo imperatoriaus valdytojas išpirko palaikus iš maištininkų ir savo šeimininką palaidojo sode, augančiame šalia vilos su ištuštėjusia deivės Fortūnos koplyčia.