Lokrumo salos prakeiksmas

Yra ne viena paslaptiga istorija apie prakeiksmus, kurie prakeiktuosius persekiojo po daugybės metų ar net dešimtmečių. Viena tokia istorija susijusi su Lokrumo salos prakeismu ir Meksikos imperatoriumi Maksimilianu Habsburgu.

Senovinis vienuolynas

Adrijos jūroje, 700 m atstumu nuo Dubrovniko miesto (Kroatija) pakrantės yra nedidelė ir labai vaizdinga Lokrumo sala, kurios plotas siekia vos 0,694 kv. km. Yra pasakojama, kad sala yra prakeikta, o ją prakeikė benediktinų vienuolyno vienuoliai. Šį vienuolyną ir Švč. Mergelės Marijos bažnyčią saloje pastatė Dubrovniko gyventojai 102.3 metais, atsidėkodami dangaus jėgoms už išsigelbėjimą nuo siaubingo gaisro. Tuo metu beveik visi pastatai mieste buvo mediniai, o viską niokojantis gaisras kilo šventojo Benedikto dieną.

XIX amžiaus pradžioje j šiuos kraštus atžygiavo Napoleono armija. Pačiame aukščiausiame salos taške prancūzai įrengė fortą, o vienuolyną nusprendė sugriauti. Vienuoliai naujos valdžios sprendimą priėmė, kaip ir pridera, nuolankiai. Tačiau ne viskas taip buvo, kaip manoma. Jie vienuolyno bažnyčioje atliko paskutines apeigas, o naktį, sustoję eilėmis, laidotuvių žingsniu tris kartus apėjo aplink salą, rankose laikydami degančias žvakes. Vienuoliai žvakes laikė taip, kad ištirpęs vaškas lašėtų ant žemės, o jie patys tuo metu kalbėjo prakeiksmo žodžius. Vienuoliai prakeikė kiekvieną, kuris bandys panaudoti salą savo tikslams ir malonumams. Po to vienuoliai susėdo į valtis ir išplaukė.

Prakeiksmas pasirodė besąs labai veiksmingas. Visi trys prancūzų didikai, kurie vadovavo benediktinų vienuolių išvarymui iš salos, netrukus žuvo. Vienas dėl nežinomų priežasčių iššoko per langą ir užsimušė, kitas nuskendo, plaukdamas į salą, o trečiąjį nužudė jo paties tarnas. Po to, kai baigėsi Napoleono karai, Lokrumą įsigijo labai turtingas žmogus — kapitonas Tomaškievičius. Tik šis pirkinys jam laimės neatnešė: jis greitai nuskurdo ir buvo priverstas parduoti salą. Kitu salos savininku tapo erchercogas Maksimilianas Habsburgas, kurio likimas susiklostė tragiškai. Jis per savo neatsargumą sutiko tapti Meksikos imperatoriumi, tačiau buvo suimtas sukilėlių ir nužudytas. Kitas salos šeimininkas, teisės daktaras Jakopovičius iš Budapešto, buvo demaskuotas kaip sukčius, o jo vienintelis sūnus nuskendo pakeliui į Lokrumą audros metu.

Romantikas ir svajotojas

Iš visų šių nelaimingųjų salos šeimininkų didžiausią susidomėjimą kelia Ferdinandas Maksimilianas Josifas fon Habsburgas - kaip pati įtakingiausia ir galingiausia vienuolių prakeiksmo auka. Jis gimė 1832 metais. Skirtingai nuo savo vyresniojo brolio, Austrijos imperatoriaus Franco Josifo I, apdairaus, sauso ir pragmatiško, jis buvo žinomas kaip romantikas ir svajotojas. Maksimilianas, arba Makslas, kaip jį vadino artimieji ir draugai, rašė eilėraščius, kūrė prozą, rašė kelionių apybraižas, dievino teatrą ir domėjosi botanika. Daugiausia laiko praleisdavo toli nuo Vienos, Miramaro pilyje šalia Triesto. Būdamas jaunas jis vadovavo Austrijos kariniam laivynui. Jo pastangų dėka austrų laivai atliko pirmą kelionę aplink pasaulį.

1857 metais Maksimilianas susituokė su princese Šarlote, Belgijos karaliaus Leopoldo I dukra. Erchercogas tikėjosi solidaus kraičio, tačiau apsiskaičiavo:

„Belgijos liaudis“ jaunavedžiams skyrė vos 250 tūkstančių frankų. Iš karto po vestuvių jaunavedžiai iškeliavo į Milaną, nes Maksimilianas buvo paskirtas Venecijos ir Lombardijos vicekaraliumi. Šarlota negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo: dažnai Briuselyje buvusį lietų ir rūką pakeitė saulėtas Italijos dangus. Beje, šioje šalyje jie ilgai neužsibuvo. Napoleono III pradėtas karas už Italijos išvadavimą iš Austrijos valdymo buvo ta priežastis, dėl kurios Maksimilianas neteko vicekaraliaus titulo ir valdžios, todėl jis buvo priverstas su Šarlote persikelti į Miramaro pilį.

Tuo metu Paryžiuje Napoleonas III ir jo sutuoktinė Eugenija, patekę į emigranto iš Meksikos Chosė Hidalgo įtaką, nusprendė padaryti laimingą šią tolimą šalį, nugrimzdusią į pilietinio karo liūną, ir įvesti joje tvirtą valdžią. Napoleonas III svajojo įkurti Meksikoje didelę imperiją, kuri galėtų pasipriešinti Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Eugenija pasiūlė Meksikos valdovo karūną pasiūlyti Maksimilianui Habsburgui. Prancūzijos imperatorius šiai idėjai pritarė, o pats Maksimilianas džiaugsmingai sutiko su šiuo pasiūlymu. Jis gana ilgai neturėjo rimtos veiklos, o čia dabar pasitaikė proga padaryti laimingus savo naujuosius pavaldinius Meksikoje; tapti geru ir teisingu valdytoju.

Beprotybė

Visą šią Napoleono III iniciatyvą turėjo palaikyti Prancūzijos armija, kuri turėjo užgniaužti Meksikos prezidento Benito Chuareso organizuotą sukilimą. Iš pradžių per Atlantą persikėlė 7 tūkstančiai prancūzų karių, tačiau beveik visi jie žuvo mūšiuose prie Pueblos miesto. Tuomet į Meksiką buvo išsiųstas korpusas, kurį sudarė 28 tūkstančiai karių. Jiems pavyko iš pradžių užimti Pueblą, o po to ir Meksiko miestą.

Dabar Maksimilianas su Šarlote galėjo keliauti už vandenyno. Velakruso uoste naujieji pavaldiniai juos sutiko šaltais ir nedraugiškais žvilgsniais. Rūmai Meksike, kuriuose apsigyveno naujasis valdovas, kėlė siaubą: jame buvo daugiau kaip tūkstantis kambarių ir daugybė blakių. Nors tai gali atrodyti juokinga, tačiau pirmąją naktį imperatorius miegojo ant biliardo stalo - lovose buvo neįmanoma miegoti dėl blakių. Šarlotė apsigyveno užmiesčio rezidencijoje.

Blakes galiausiai pavyko išnaikinti. Tačiau reikalai su sukilėliais nesiklostė taip sėkmingai. Chuaresas užsitikrino JAV palaikymą, karas vyko su permaininga sėkme. Netrukus Maksimilianas suprato, kad nepažįsta Meksikos, jos liaudies ir tradicijų. Pinigai, gauti kreditan, tirpo. Imperatorius užsimanė šalia rūmų už 75 tūkstančius dolerių pastatyti teatrą, pusę milijono teko pakloti už arklius, karietas ir vežimus. O ką jau kalbėti apie išlaidas karui. Teko su pagalbos prašymu kreiptis į Napoleoną III. Tačiau šis ne tik kad nepadėjo, bet ir atšaukė savo armiją iš Meksikos.

„Mano vargšas Makslas“, - vis kartojo Šarlotė. Galiausiai ji pasisiūlė keliauti į Europą ir „išversti visų karalių rūmus ir popiežiaus rezidenciją“, tačiau surasti pagalbą. Maksimilianas sutiko. Europoje imperatorienė pirmiausia susitiko su Napoleonu III, tačiau šis tarsi užmiršo, kad būtent jis užvirė visą šią košę. Jis sausai atsakė, kad jiems iš jo nėra ko tikėtis. Šarlotei ėmė trūkti oro. Jai padavė stiklinę limonado su ledukais, tačiau ji atstūmė gėrimą, šaukdama: „Žudikai! Palikite mane! Pašalinkite šį užnuodytą gėrimą!“ Tuo metu į moters žodžius niekas labai didelio dėmesio neatkreipė, tačiau tai buvo artėjančios beprotybės požymis.

Kai Šarlotė atvyko į Romą, popiežius Pijus IX jai suteikė iškilmingą audienciją sosto salėje. Meksikos imperatorienė popiežiui ėmė įrodinėti, kad šis apsuptas nuodytojų, kuriems pinigus moka Napoleonas III. Ji nenorėjo gerti jokio kito gėrimo, tik vandenį iš Romos fontanų, o maistą valgė tik tą, kuris buvo ruošiamas jos akyse. Ji pernakvojo Vatikano bibliotekoje, o ryte beprotybės požymiai pasidarė akivaizdūs. J Belgiją buvo skubiai išsiųsta telegrama, kurioje
buvo pranešama, jog Šarlotė susirgo protine liga. Moters pasiimti atvyko jos brolis Flandrijos grafas.

Už sušaudymą - po auksinį guldeną

Napoleonas III Šarlotei pasakė, kad Maksimilianas gali atsisakyti sosto. Būtent tokią išeitį iš susidariusios padėties siūlė daugelis draugų, tačiau Makslas pasielgė visiškai priešingai. Jis manė, kad pabėgimas bus nederamas poelgis ir sugadins jo reputaciją. Tuo metu Chuareso vadovaujami partizanų būriai artinosi prie sostinės. Armijos liko katastrofiškai mažai, pinigų nebuvo visiškai. Kažkas Maksimilianui pasiūlė pasislėpti Kveretaro tvirtovėje ir gintis iš paskutiniųjų.

Apsuptis tęsėsi 72 paras. Neaišku, kiek dar ji būtų trukusi, tačiau viską išsprendė pati banaliausia išdavystė. Imperatoriaus numylėtinis pulkininkas Migelis Lopesas naktį į 1867 m. gegužės 15 dieną persimetė į priešo pusę. Jis žinojo visus slaptažodžius, todėl sukilėlius visiškai nesunkiai įsivedė į tvirtovę. Kai Maksimilianui pranešė, kad priešo būrys pateko į tvirtovę, šis išsitraukė špagą ir puolė pasitikti priešo. Šis narsus, tačiau kiek teatrališkas veiksmas, savaime aišku, nieko negalėjo pakeisti. Imperatorius buvo suimtas ir uždarytas kalėjime.

Meksikoje buvo Maksimiliano šalininkų, kurie bandė suorganizuoti jam pabėgimą. Kadangi imperatoriaus veidas buvo visiems žinomas, jam konspiracijos tikslais reikėjo nusiskusti barzdą, tačiau valdovas kategoriškai atsisakė tai padaryti, kad „Europoje nepasirodytų juokingas“. Tačiau dėl tokio sprendimo jis neteko gyvybės. Birželio 19 dienos ryte sukilėlių karinio teismo sprendimu Maksimilianas buvo sušaudytas. Prieš bausmės įvykdymą jam buvo leista parašyti atsisveikinimo laišką Šarlotei. Parašęs jį, nuvainikuotasis imperatorius ramiu balsu pasakė, kad yra pasirengęs. Jis vežimu buvo nugabentas į tą vietą, kur buvo suimtas - būtent tenai ir turėjo būti įvykdyta egzekucija. Yra pasakojama, kad prieš sušaudymą jis pasikvietė visus kareivius iš bausmę turėjusio atlikti būrio ir kiekvienam jų įteikė po auksinį guldeną.