Kas buvo nutylėta laikraščiuose daugiau nei prieš 30 metų

Vyresnio amžiaus žurnalo skaitytojai prisimena, kad sovietiniais laikais laikraščiuose kartais pasirodydavo viena kita žinutė apie pastebėtą NSO, tačiau tai buvo labai reti atvejai. O apie kai kuriuos NSO pasirodymo atvejus buvo visiškai nutylima, nes jie gaudavo slaptumo žymę.

Vienas toks neeilinis įvykis nutiko 1977 m. spalio 7 d., kai Barenco jūroje NSO praktiškai atakavo Siaurės laivyno plaukiojančią bazę „Volgą".

Tai jau buvo antrasis atvejis per pastarąsias dvi savaites, kai neatpažinti skraidantys objektai lankėsi mūsų planetoje. Pirmą kartą, rugsėjo 20 d. virš Petrozavodsko NSO elgėsi gana taikiai, netgi leidosi būti nufotografuoti.

O štai Barenco jūroje NSO elgesys buvo visiškai kitoks. 18-a minučių devynios malūnsparnio dydžio skraidančios lėkštės keletą kartų atakavo plaukiojančią bazę, kuriai vadovavo trečiojo rango kapitonas Tarankinas. NSO šalia laivo skraidė kelių metrų aukštyje ir labai išgąsdino „Volgos“ ekipažą. Tuo metu laive buvo atsijungęs radijo ryšys, kuris vėl ėmė veikti tik po to, kai nežinomi objektai išnyko už horizonto.

Apie neeilinį įvykį nedelsiant buvo pranešta Šiaurės laivyno vadovybei, kuri, savo ruožtu, išsiuntė telegramą į Maskvą.

Tos pačios dienos vakare buvo paskelbta KJL Vyriausiojo štabo viršininko P. Navoicevo direktyva, kuri buvo išsiuntinėta į visus Sovietų Sąjungos laivynus. Direktyva vadinosi „Anomalių fizinių reiškinių ir jų poveikio aplinkai, gyviems organizmams ir techninėms priemonėms stebėjimo organizavimo metodiniai nurodymai“.

Direktyvoje buvo nurodytos charakteringos „anomalių reiškinių" formos (sfera, cilindras, stačiakampis, diskai su viena ar dviem iškilomis pusėmis, diskai su kupolu, išorinės detalės, langai, liukai, pasidalijimas į dalis, po kurio kiekviena dalis skrenda atskirai bei kitos ypatybės) ir jiems būdingas judėjimas (labai didelis greitis ir neįprasta skrydžio trajektorija, pakibimas ore, nusileidimas žemyn, staigūs manevrai, švytavimai, sukimasis, perėjimas iš oro į vandenį ir atvirkščiai). Dokumento pabaigoje buvo nurodyta, jog „turima informacija apie anomalius reiškinius leidžia manyti, kad ši problema turi būti rimtai tiriama“.

SPALIO 9

Šios dienos ryte, 5:40 pagal Maskvos laiką iš Baikonūro kosmodromo pakilo kosminis laivas „Sojuz-25“, kuriuo skrido du kosmonautai - Vladimiras Kovalionokas ir Valerijus Riuminas. Jie turėjo nuskristi iki naujos kosminės stoties „Saliut-6“ ir su ja susijungti.

Savaime suprantama, laikraščiuose apie skrydį buvo daug rašoma, tačiau nebuvo paminėta, kad susijungimo su kosmine stotimi metu kosmonautai vos nežuvo. O viskas vyko štai taip.

Kosminis laivas visiškai priartėjo prie kosminės stoties, tačiau susijungimo mechanizmo kaištis nepateko į priėmimo kūgį. Tokia pati nesėkmė ištiko ir antrojo bandymo metu. Kovalionokas laivą sustabdė šalia kosminės stoties, bandydamas įvertinti situaciją, o tuo metu Žemėje buvo pastebėta, kad susijungimo manevro atlikimui skirtas kuras visiškai sunaudotas. Dar daugiau, pagrindinė kuro sistema tuščia, o tai visiškai negalimas dalykas. Liko paskutinė galimybė - kuras rezervinėje sistemoje. Tačiau buvo dar viena nemaloni aplinkybė - kosminis laivas ir stotis nenutolo vienas nuo kito optimaliu atstumu. Situacija buvo kritiška: kartu stotis ir laivas galėjo skristi iki begalybės, tačiau laivas negalėjo ilgai būti orbitoje, nes jame esančios deguonies atsargos buvo ribotos. Centriniame valdymo punkte karštligiškai buvo bandoma rasti išeitį iš šios padėties. Štai ką apie šį įvykį prisimena programos vadovas Aleksejus Jelisejevas: „Situacija buvo neįtikėtina. Tokio idealaus pakibimo mes negalėjome laukti nei iš automatikos, nei iš kosmonautų. Pirmą kartą pasijutau tarsi spąstuose, iš kurių nėra išėjimo. Reiškia, kad bet kuriuo atveju reikėjo rizikuoti ekipažo narių gyvybe. Man niekada anksčiau to nebuvo tekę patirti".

Tačiau tuo visa ši istorija nesibaigė. Skrydžio vadovas Jelisejevas skausmingai ieškojo būdų, kaip išsisukti iš sunkios padėties, į kurią pateko kosmonautai. Kai kurie specialistai siūlė, kad ekipažas nedelsiant įjungtų rankinio valdymo sistemą ir varikliais atitolintų laivą nuo stoties. Jų nuomone, susidūrimo tikimybė po pusės apsisukimo buvo labai maža. Tačiau balistikos specialistai prieštaravo: jeigu kosmonautai įjungs variklius, gali įvykti susidūrimas! Galiausiai Jelisejevas priėmė sprendimą dar vienam apsisukimui pratęsti skrydį pasyviame režime. Jo samprotavimai buvo tokie: prieš tai buvusiame apsisukime susidūrimo nebuvo, reiškia - jo neturi būti ir kitame apsisukime. Nors tikimybė buvo 50 prieš 50.

Viso pasyvaus skrydžio metu Centriniame valdymo pulte buvo tiesiog juntamas nervingas laukimas. Staiga eteryje pasigirdo džiaugsmingas Kovalionoko balsas: „Tolstame, tolstame, „Zaria“, kaip girdite? Mes tolstame!“ Po kiek laiko kosminis laivas sėkmingai nusileido į Žemę. Tai buvo spalio 11 d.