Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Gegužės » 10

Apie netikėtus susitikimus su NSO (1 dalis)

XX amžiuje 8-ame dešimtmetyje SSRS suaktyvėjo visuomeninių organizacijų, kurios tyrė NSO problemas, veiklą. Dėl to žymiai padidėjo visuomenės susidomėjimas šiu reiškiniu. Šį susidomėjimą dar labiau padidino ufologų paskaitos ir daugybė iš užsienio spaudos perspausdintos medžiagos. Šalies vadovaujančios institucijos neskatino NSO reiškinio nagrinėjimo informacijos priemonėse, tačiau nedraudė skaityti paskaitas institutuose, įmonėse, netgi kariniuose daliniuose.

Štai kaip įvykiai klostėsi toliau...

Reikia pasakyti, kad į paskaitas susirinkdavo daugybė klausytojų -salės būdavo pilnos, žmonės netgi stovėdavo salės pasieniuose. Lektoriai (ypač populiarūs buvo Maskvos aviacijos instituto dėstytojas J. Zigelis ir atsargos karinis jūrų inžinierius V. Ažaža) klausytojams bandė įteigti apie nežemiškąją NSO kilmę, nors buvo minimos ir kitos ne mažiau ekstravagantiškos hipotezės - povandeninės ar net požeminės civilizacijos, kontaktuojančios su žmonija. (paranormal.lt)

Tais metais NSO problemos tyrimas praktiškai apsiribojo tik įvairaus masto informacijos apie keistus reiškinius kaupimu. Šie duomenys dažnai buvo labai abejotinos kilmės, per daugkartinę retransliaciją neatpažįstamai iškraipyti ar paprasčiausiai nepatikrinami. Paskaitų lektoriai tiesiog primygtinai piršo nuomonę, kad keisti reiškiniai susiję su nežemiškųjų civilizacijų veikla, o stebėjimų ar tyrimų, atliktų „NSO nusileidimo vietose“, duomenų analizė rodė, švelniai išsi-reiškus, jų nekorektiškumą. Kadangi tuo metu visame pasaulyje, taip pat ir SSRS, plačiai ėmė vystytis mokslo kryptis, susijusi su galimais protingais gyventojais Visatoje, nebuvo sunku suformuoti visuomenės nuomonę apie ypatingą NSO mokslinių tyrimų, susijusių su kontaktų su proto broliais užmezgimu, svarbą.

Apie netikėtus susitikimus su NSO

Netrukus pranešimai apie pastebėtus neįprastus šviesos, optinius reiškinius įvairiuose šalies regionuose buvo pradėti publikuoti spaudoje. SSRS Mokslų akademijoje, laikraščių ir žurnalų redakcijose susikaupė didelis kiekis pranešimų, kuriuose buvo aprašomi įvairiausi keisti reiškiniai ir buvo prašoma šiam fenomenui pateikti mokslinį ar paprasčiausiai argumentuotą arba logišką paaiškinimą. SSRS Mokslų akademijos Bendrosios fizikos ir astronomijos skyriuje darbui su laiškais šia tema buvo paskirti keli darbuotojai, kuriems vadovavo skyriaus mokslinis sekretorius V. Leškovcevas. Jų užduotis buvo registruoti gautus pranešimus, konsultuotis su atitinkamų mokslo šakų specialistais, analizuoti gautą medžiagą ir atsakinėti laiškų autoriams.

Savaime suprantama, kad toks primityvus požiūris į NSO problemos tyrimo organizavimą negalėjo duoti kokių nors apčiuopiamų rezultatų. Buvo nuspręsta sukurti darbingą kolektyvą, pakviečiant į jį įvairių krypčių mokslininkus, sukurti operatyvų kontaktą tarp SSRS Mokslų akademijos institutų, Aukštojo mokslo ministerijos, Goskomhidrometo (SSRS hidrometeorologijos ir gamtos kontrolės valstybinis komitetas) ir, savaime suprantama, Gynybos ministerijos, nes tokius tyrimus reikėjo atlikti, glaudžiai bendradarbiaujant su kariškiais. Formaliu tokios darbo grupės sukūrimo pretekstu tapo taip vadinamas Petrozavodsko fenomenas.

1977 metų rugsėjo 20 dieną, baigiantis nakčiai SSRS šiaurės vakarų regiono gyventojai keletą minučių stebėjo neįprastą šviesos reiškinį. Rugsėjo 23 dieną laikraštyje „Izvestija“ buvo išspausdintas straipsnis „Neatpažintas gamtinis reiškinys“, paremtas liudininkų pasakojimais: „Petrozavodsko gyventojai tapo nepaprasto gamtinio reiškinio liudininkais. Spalio 20 d., apie 4 valandą ryte tamsiame danguje staiga sužibo didžiulė „žvaigždė“, kuri impulsais į žemę siuntė šviesos srautus. Ši „žvaigždė“ lėtai judėjo link Petrozavodsko ir, išsiskleidusi virš miesto tarsi milžiniška „medūza“, pakibo danguje, apiberdama miestą daugybe plonyčių šviesos srautų, kurie sudarė stipraus lietaus įspūdį.

Po kiek laiko švytėjimas baigėsi. „Medūza“ tapo ryškiu puslankiu ir ėmė keliauti link Onegos ežero, kurio horizontą dengė pilki debesys. Šiame šyde vėliau atsirado apvali anga - ryškiai raudonos spalvos viduryje ir baltais šonais. Kaip teigia liudininkai, visas šis reiškinys truko 10-12 minučių.

Petrozavosdsko hidrometeorologinės observatorijos direktorius J. Gromovas TASSo (Sovietų Sąjungos telegramų agentūra) korespondentui pasakė, kad meteorologinės tarnybos darbuotojai Karelijoje nebuvo matę nieko panašaus...“

Šio spalvingo reginio liudininkų buvo nemažai ir tai buvo įvairių profesijų žmonės - greitosios pagalbos brigados darbuotojai, milicijos darbuotojai, Petrozavodsko ežero uosto darbuotojai ir jūreiviai, kariškiai, aerouosto personalas, netgi astronomas mėgėjas. Tokiu būdu, pats faktas, kad Petrozavodsko gyventojai danguje stebėjo neįprastą šviesos reiškinį, abejonių nekelia.

Netrukus paaiškėjo, kad tuo pačiu metu analogiškas vaizdas danguje buvo matomas gana nutolusiose nuo Petrozavodsko vietose, pavyzdžiui, Sodankiulėje (Suomija) buvo padarytos kelios nuotraukos. Tokį įvykį palikti be dėmesio buvo neįmanoma, todėl vietinė valdžia kreipėsi į SSRS Mokslų akademijos prezidiumą, prašydama paaiškinti šį reiškinį. Tuo pačiu metu į Mokslų akademiją ir laikraščių bei žurnalų redakcijas pradėjo plaukti žmonių laiškai su tuo pačiu klausimu: kas gi vyko tą rugsėjo naktį danguje virš Petrozavodsko? Tas pats klausimas buvo keliamas ir oficialiuose kreipimuose į SSRS Mokslų akademijos prezidentą, gautuose iš kelių Siaurės Europos valstybių. Juose buvo reiškiamas susirūpinimas, ar stebėti efektai nėra kažkokio karinio ar techninio eksperimento padariniai, kurie gali sukelti pavojų regiono gamtai.

Esant tokioms aplinkybėms SSRS Mokslų akademijos prezidentas akademikas A. Aleksandrovas pasirašė laišką, adresuotą ministro pirmininko pavaduotojui ir tuo pačiu metu Karinio pramoninio komplekso pirmininkui L. Smirnovui, su prašymu išnagrinėti galimybę skubiai organizuoti mokslinius tiriamuosius darbus anomalių reiškinių, panašių, koks vyko Petrozavodske, kompleksiniam tyrimui, kartu į tyrimą įtraukiant Gynybos ministerijos organizacijas. Pagal tuo metu galiojusią panašių klausimų sprendimo tvarką, KPK pirmininkas pavedė vienam iš savo pavaduotojų, vadovaujančių KPK Mokslo ir technikos tarybai (MTT), akademikui Ščiukinui artimiausiame tarybos posėdyje išnagrinėti SSRS Mokslų akademijos prezidento kreipimąsi. Šis posėdis įvyko 1977 metų spalio mėnesį Kremliuje, jam vadovavo generolas leitenantas B. Kijasovas, vienas iš akademiko A. Ščiukino pavaduotojų.

Posėdyje buvo patvirtintas MTT sprendimas rekomenduoti KPK į 1978-ųjų metų valstybinį gynybos krypties mokslo ir tyrimo darbų planą įtraukti kompleksinę problemą „Anomalių atmosferos ir kosminių reiškinių, jų atsiradimo priežasčių ir įtakos karinėms techninėms priemonėms ir karinių dalinių personalo būsenai tyrimas“. Rekomendacija buvo priimta ir KPK, atliekant artimiausią gynybos krypties mokslo ir tyrimo darbų plano penkmečiui koregavimą, į jį įtraukė dvi anomalių reiškinių tyrimo temas 1978-1980 metams:

- „GM tinklelis“ - anomalių atmosferos ir kosminių reiškinių ir jų įtakos karinėms techninėms priemonėms ir karinių dalinių personalo būsenai tyrimas (Gynybos ministerija);

- „MA tinklelis“ - anomalių atmosferos ir kosminių reiškinių fizinės prigimties ir vystymosi mechanizmų tyrimas (Mokslų akademija).

Taip 1978 metais SSRS buvo pradėta valstybinė NSO fenomeno tyrimo programa, kuri be pertraukos buvo vykdoma 13 metų. Labai svarbų vaidmenį šios programos atsiradimui suvaidinęs KPK Mokslo ir technikos tarybos posėdis, įvykęs 1977 metų spalio mėnesį, buvo pirmasis ir vienintelis renginys, specialiai skirtas šiai problemai, dalyvaujant tokio aukšto lygio pareigūnams. Vėliau dar du kartus, 1981-ais ir 1986-ais metais, buvo tvirtinami gynybos krypties mokslo ir tyrimo darbų planai penkmečiui, į kuriuos buvo įtraukta anomalių reiškinių problema. Reikia pažymėti, kad pasibaigus programai, Rusijos Mokslų akademijos Bendrosios fizikos ir astronomijos skyriuje

iki 1996 metų toliau dirbo ekspertų grupė, kurios užduotis buvo analizuoti iš keistų reiškinių liudininkų gautus pranešimus. Dabartiniu metu tokių pranešimų gaunama labai mažai, tačiau skyriuje jiems irgi atliekama ekspertizė.

Atkreipiame dėmesį į tai, kad oficialiuose dokumentuose nebuvo naudojama santrumpa NSO, vietoje jos buvo naudojamas terminas „anomalus reiškinys“. Taip buvo dėl to, kad terminas „anomalus reiškinys“ labiau atitiko stebimų efektų pobūdį nei „neatpažintas skraidantis objektas“. Be to, „anomalus reiškinys“ nebuvo susijęs su „ateivių, besilankančių Žemėje skraidančiomis lėkštėmis“ ažiotažu.

Siekiant sumažinti visuomenės rezonansą dėl NSO kilmės tyrimo legalizavimo buvo nuspręsta šiuos tyrimus padaryti slaptus. Tai buvo susiję su šiomis aplinkybėmis:

- formalus programos priklausymas neviešam darbų gynybos sektoriuje planui;

- numanoma didelė stebėtų keistų reiškinių karinės techninės kilmės tikimybė;

- galimybė kariniams tikslams panaudoti (jeigu sėkmingai bus išspręstos numatytos užduotys) kai kurias tikėtinas NSO savybes - radiolokacinio kontrasto nebuvimas, didelis manevringumas ir kt.

Kadangi šios problemos tyrimo darbai buvo nevieši, todėl apie juos žiniasklaidoje buvo rašoma labai ribotai, o straipsnius apie NSO buvo rekomenduota išsiųsti į SSRS Mokslų akademiją recenzavimui (ne cenzūravimui!).

KPK sprendimu šalyje buvo sukurti faktiškai du NSO tyrimo centrai - Gynybos ministerijoje ir SSRS Mokslų akademijoje. Riba tarp jų buvo informacijos šaltiniai. Gynybos ministerija analizavo stebėjimų, vykusių įvairiose kariuomenės rūšyse, rezultatus. Mokslų akademija analizavo pranešimus, gautus iš mokslinių organizacijų, Goskomhidrometo tarnybos, laikraščių ir žurnalų redakcijų ir kt. Suprantama, skyrėsi ir veiklos tikslai. Vienas svarbiausių kariškių tikslų buvo išsiaiškinti galimą NSO įtaką technikos funkcionavimui ir karinio personalo būsenai. Jeigu tokia įtaka būtų nustatyta, pirmaeilis uždavinys būtų išnagrinėti jos mechanizmą ir pavojingas pasekmes. Mokslų akademija pagrindiniu tikslu laikė anomalių reiškinių atsiradimo fizikinę prigimtį, t. y. atsiradimo, vizualinio pasireiškimo ir išnykimo efektų, jų ryšių su aplinkos sąlygomis ir galimu poveikiu gamtai, procesų modeliavimą. Aišku, kad abiejų tyrimų kryptis dalinai persidengė ir papildė vienas kitą, todėl tik bendros pastangos galėjo padėti greitai iri tinkamai įvykdyti iškeltas užduotis.

nso, ssrs, anomalūs reiškiniai, ufologija

Pagrindiniu NSO tyrimo karinės programos vykdytoju buvo paskirtas vienas Pamaskvėje veikiantis centrinis karinis mokslinio tyrimo institutas, o jo vadovas, žinomas radiacijos ir kitų poveikio faktorių karinei technikai specialistas V. Balašovas, buvo paskirtas moksliniu vadovu.

Pagrindiniame Gynybos ministerijos institute buvo sukurta kariškių ir civilių specialistų grupė, kurios sudėtyje įvairiais metais buvo nuo 4 iki 5 žmonių ir kuri, iš esmės, atliko pagrindinį darbą, renkant pranešimus apie pastebėtus NSO, juos apdorojant ir analizuojant, parengiant ataskaitas. Savaime suprantama, kad į šį tyrimą vykdytojais buvo įtrauktos ir kitos įvairių kariuomenės rūšių karinės tyrimo organizacijos ir kitos gynybos ir pramonės šakos mokslinės įstaigos - iš viso apie 15 organizacijų. Šios organizacijos tyrimo vykdytojais tapo savanoriškai, be jokių nurodymų iš aukščiau, šių organizacijų dalyvavimas konkrečiuose anomalių reiškinių identifikavimo darbuose taip pat buvo savanoriškas ir, dažniausiai, gana ribotas.

NSO tyrimų „akademinės“ krypties vadovu pagrindinės organizacijos sprendimu buvo paskirtas akademikas V. Migulinas - įžymus virpesių teorijos, radijo bangų sklidimo ir radiolokacijos specialistas, SSRS Mokslų akademijos Žemės magnetizmo, jonosferos ir radijo bangų sklidimo instituto direktorius. Kaip ir Gynybos ministerijoje, tiesioginiam darbui, susijusiam su vykdomais tyrimais, buvo paskirta 4-5 žmonių darbo grupė, kuriai vadovavo J. Platovas.

Tyrimo vykdytojais tapo akademiniai institutai, Goskomhidrometo įstaigos ir aukštosios mokyklos. Jų dalyvavimas veikloje pasireiškė nuo pranešimų apie pastebėtus NSO rinkimo iki medžiagos analizės ir įvairių klasių anomalių reiškinių fizikinių modelių kūrimo. Biudžeto išlaidas tyrimo programai sudarė darbo užmokestis jame dalyvaujantiems specialistams ir išlaidos komandiruotėms. Pinigai buvo skiriami iš vykdytojo organizacijos biudžeto, nebuvo numatyta jokio tikslinio tyrimų finansavimo.

Reikia pažymėti, kad tarp gynybos krypties mokslinių tyrimo darbų anomalių reiškinių tyrimo programa buvo viena iš mažiausiai, o gal net mažiausiai kainuojanti. Lėšų trūkumas neleido sukurti ar įsigyti papildomos specializuotos įrangos, atlikti specialius eksperimentus, todėl dalis suplanuotų tyrimų, įskaitant didelės apimties plazmos struktūrų sukūrimą atmosferoje, nebuvo atlikta. Lėšų trūkumas taip pat įtakojo tyrimų metodiką, kuri, iš esmės, apėmė tik surinktos medžiagos analizę ir stebėtų reiškinių fizikinių modelių kūrimą. Tik atskirais, pačiais įdomiausiais atvejais buvo organizuojamas specialistų išvykimas į NSO stebėjimo vietas ir atliekami kryptingi stebėjimai, susiję su techninių eksperimentų atlikimu.

Tyrimo programa rėmėsi trimis pagrindiniais principais. Atsižvelgiant į juos anomalūs reiškiniai buvo pripažįstami realiais objektyviais faktoriais, tyrinėtojai atsisakė išankstinių sprendimų ir orientavosi į ilgai trunkantį ir gilų problemos tyrimą. Nors darbo pradžioje buvo stengiamasi atsiriboti nuo bet kokios hipotezės apie NSO kilmę, kai kurios jų kilmės teoriškai įmanomos versijos turėjo aukštesnį prioritetą:

- NSO - žmogaus veiklos produktas, t. y. anomalūs reiškiniai yra antropogeninės kilmės;

- NSO - Žemėje, atmosferoje ir artimajame kosmose vykstančių natūralių procesų produktas, t. y. anomalūs reiškiniai yra gamtinės kilmės;

- NSO - nežemiškųjų civilizacijų veiklos pasireiškimas.

Ši direktyva anomalių reiškinių tyrimo programos vykdytojams faktiškai leido panaudoti milžinišką kariuomenės stebėjimo potencialą. Kiekvienas kariškis, kad ir kur tarnautų, pats to nežinodamas tapdavo vienu iš potencialių programos vykdytojų, nes, pastebėjęs kokį nors nesuprantamą, neįprastą, nepaprastą reiškinį, apie tai turėjo nustatytos formos raštu informuoti savo vadovybę. Galima teigti, kad pagal šią direktyvą kariuomenė 13 metų buvo anomalių reiškinių karinių dalinių dislokacijos vietose, t. y. praktiškai visoje SSRS teritorijoje, kuri sudarė apie 1/6 mūsų planetos sausumos ploto, stebėjimo režime. Galima abejoti, ar kas nors kada nors organizavo tokio masto tyrimus ir dar praktiškai be finansinių investicijų.


Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar