Meniu
Asmeninė anketa Prisijungimas ir registracija
Atgal » » 2019 » Gegužės » 11

Apie netikėtus susitikimus su NSO (2 dalis)

1 dalis

Informacijos apie NSO stebėjimus perdavimui buvo numatyti du kanalai. Pirmasis, įprastinis, buvo naudojamas, kai stebimas reiškinys nesukeldavo karinės dalies veiklos sutrikimų. Jeigu kartu su anomaliu reiškiniu įvykdavo kažkas neįprasto, pavyzdžiui, iš rikiuotės išeidavo technika, informacija apie tokius įvykius pagrindiniam vykdytojui būdavo perduodama skubiai, apeinant visus tarpinius etapus.

Analogiškas stebėjimų medžiagos rinkimas, tiesa, ne tokio didelio mastelio, buvo organizuotas įstaigose, dalyvaujančiose Mokslo akademijos programoje, visų pirma Goskomhidrometo stotyse (aukštesnioji organizacija - Taikomosios geofizikos institutas). „Akademinių“ organizacijų veikloje pagrindinis dėmesys buvo skiriamas anomalių reiškinių stebėjimo sąlygų ir fizinių vystymosi mechanizmų analizei. Šiam darbui atlikti buvo pakviesti atmosferos fizikos ir plazminės fizikos specialistai, geofizikai, geochemikai, matematikai ir kt. Buvo sukurtos visos prielaidos surinkti pakankamai pilną informaciją apie įvairių anomalių reiškinių stebėjimą, atlikti jos objektyvią analizę ir sukurti adekvačius modelius.

Per 13 metų, kai buvo vykdoma programa, buvo gauta apie 3 tūkstančiai pranešimų apie stebėtus neįprastus reiškinius. Praktiškai visi jie buvo išanalizuoti ir identifikuoti. Didžioji jų dalis priskiriama taip vadinamam masiniam stebėjimui, kai vieną ir tą patį reiškinį aprašė daug nepriklausomų liudininkų. Kalbėti apie masinį stebėjimą galima, kai apie vieną ir tą patį epizodą yra 7-10 pranešimų. Atskirais atvejais, priklausomai nuo oro sąlygų, anomalaus reiškinio laiko ir kitų priežasčių, buvo 50 ir daugiau atskirų liudininkų pranešimų. Tokiu būdu, per projekto vykdymo laiką buvo užregistruota truputį virš 300 įvykių, kurie buvo klasifikuoti kaip neįprasti ar anomalūs. Nedidelis reiškinių, užfiksuotų kaip anomalūs, skaičius gali būti paaiškinamas tuo, kad renkant informaciją stebėjimo vietose buvo iš karto atliekamas gana kvalifikuotas patikrinimas, todėl daugelis pranešimų toliau net nebuvo nagrinėjami.

Įdomu tai, kad iš karinių dalinių, aptarnaujančių bandymų poligonus arba esančių arti jų, pranešimų apie pastebėtus NSO praktiškai nebuvo gauta. Akivaizdu, kad ši aplinkybė susijusi su tuo, kad efektai, atsirandantys karinės technikos bandymų ir eksperimentų metu, specialistas yra gerai žinomi, tačiau su šiais reikalais nesusidūrusiems žmonėms jie kelia sumišimą ir yra laikomi anomaliais.

anomalūs reiškiniai, nso, Ufologija, ssrs

Praktiškai visi naktiniai NSO stebėjimo atvejai vienareikšmiškai buvo identifikuoti kaip efektai, susiję su kosminių raketų paleidimu ar aviacinės ar kosminės technikos bandymais. Toks identifikavimas apėmė neįprastų efektų stebėjimo laiko sutapimo su atitinkamo bandymo vykdymo laiku nustatymą, galimos reiškinio vietos koreliaciją su techninių sistemų funkcionavimo rajonais ir stebimų reiškinių atitikimą techninės įrangos veikimui. Reikia pažymėti, kad vykdant kosminės raketinės technikos paleidimą lydintys efektai gali būti matomi dideliu atstumu (tūkstančiai kilometrų) nuo starto vietos, kas yra susiję su įvairiais raketų variklių darbo režimais ir kosminių aparatų variklių įjungimu orbitos koregavimui.

Pagrindinis šios klasės reiškinių pasireiškimo mechanizmas susijęs su saulės šviesos sklaida dujų ir dulkių debesyje, kurį sudaro kuro degimo produktai. Pačios palankiausios sąlygos stebėti tokius efektus yra prietemoje, kai raketa skrenda Saulės apšviestoje srityje, o stebėtojas yra toje Žemės vietoje, kur jau yra naktis. Priklausomai nuo raketos skrydžio aukščio, raketų konstrukcijos, kuro sudedamųjų dalių ir kitų faktorių, raketos paliekamo dujų ir dulkių debesies konfigūracija ir dydis gali kisti plačiame diapazone. Galima pasakyti, kad kai kuriais atvejais charakteringo raketos paliekamo pėdsako skersmuo gali siekti net kelis šimtus kilometrų. Nieko keisto, kad neįprastas matomas vaizdas, galimybė stebėti reiškinį didžiulėje teritorijoje, nes jis vyksta didesniame nei 100 km aukštyje, garso efektų nebuvimas ir t. t., neparengtam stebėtojui sukelia nustebimą.

Iš pačių įdomiausių raketų efektų pirmiausia reikia pažymėti garsųjį Petrozavodsko reiškinį, kurį sukėlė dirbtinio Žemės palydovo „Kosmos-955“ paleidimas iš Plesecko kosmodromo.

Keli papildomi efektai, lydėję Petrozavodsko reiškinį, buvo susiję su nesėkmingu balistinės raketos paleidimu, kuris praktiškai tuo pačiu metu buvo atliekamas tame pačiame rajone.

1980 metais naktį iš birželio 14 į 15 dieną didžiulėje Europinėje Rusijos dalyje daug liudininkų matė dirižablio formos objektą. Šį efektą sukėlė dirbtinio Žemės palydovo „Kosmos-1188“ paleidimas iš Plesecko kosmodromo. Praėjus maždaug valandai tas pats palydovas paliko pėdsaką visai kitame mūsų planetos regione - virš Pietų Amerikos. Rusijoje buvo matomas pagrindinio raketos-nešėjo variklio paliktas pėdsakas, o pietų Amerikoje - debesis, susidaręs dėl raketos-nešėjo greitinančiojo bloko variklio darbo, iškeliant palydovą į darbinę orbitą. Panašūs reiškiniai buvo stebimi 1981 m. gegužės 15 d. - dirbtinio Žemės palydovo „Meteor-2“ paleidimas, 1982 m. rugpjūčio 28 d. - „Molnija-l“ paleidimas, 1984 m. liepos 3 d.-„Kosmos-1581“ paleidimas. Kai kuriais atvejais anomalūs reiškiniai buvo stebimi tuo metu, kai buvo paleidžiami ne palydovai, o balistinės raketos - iš paleidimo įrangos, esančios tiek sausumoje, tiek jūroje. Beje, panašūs reiškiniai ne kartą buvo matomi Kanarų salose, kai iš amerikiečių povandeninių laivų buvo atliekami raketų bandymai.

Antroji pagal reikšmingumą reiškinių, kuriuos liudininkai priima kaip NSO, klasė visiškai atitinką „skraidančio objekto“ terminą. Tiesa, reikia padaryti nedidelę pastabą: objektai yra ne tiek skraidantys, kiek plaukiojantys ar dreifuojantys atmosferoje. Šiai reiškinių klasei priskiriami efektai, susiję su balionų paleidimu.

Įvairių atmosferos sluoksnių tyrimui ir reguliarių meteorologinių tyrimų atlikimui visame pasaulyje nuolat naudojami zondai. Jų guminio apvalkalo skersmuo ant žemės yra apie 2 m, o prie zondų prikabinami matavimo prietaisai. Zondai gali pakilti iki 30 km aukščio, kur jų skersmuo padidėja beveik iki 10 m. Šie meteorologiniai zondai leidžiami reguliariai, jų skrydžio atstumas paprastai neviršija 10-15 km nuo meteorologinės stoties, todėl jie, pastebėti danguje, nekelia nesusipratimo. Tačiau kartais įvyksta nepaprasti dalykai.

1982 m. birželio 3 d. į šalies priešlėktuvinės gynybos komandinį punktą iš pulko, dislokuoto netoli Čitos miesto Užbaikalėje, atėjo skubus pranešimas, kuriame buvo informuojama, kad lėktuvas, patruliuojantis šalia sienos su Kinija, maždaug 17 km aukštyje pastebėjo neįprastą rutulio formos objektą, pasirengė jį atakuoti, tačiau tuo metu objektas netikėtai dingo. Pranešime buvo pabrėžiama, kad pastebėtas rutulio formos objektas negali būti meteorologiniu zondu, nes jie kariams yra gerai žinomi, jie yra mažesnio dydžio, nei stebėtas objektas, ir niekada nepakyla į tokį aukštį. Kadangi tame rajone, kur iš lėktuvo buvo pastebėtas rutulys, nėra jokių gyvenamųjų objektų, išskyrus pasienio užkardas ir meteorologinę stotį, patikrinimą buvo nuspręsta pradėti nuo pastarosios. Buvo paskambinta stoties viršininkui. Pokalbio metu paaiškėjo, kad zondo paleidimo laikas sutampa su tuo laiku, kai lėktuvas pastebėjo nežinomą objektą, o paleisto zondo guminis apvalkalas buvo tvirtesnis nei įprastai, todėl zondas pakilo keliais kilometrais aukščiau. Paskutinis aukštis, kuris buvo gautas iš prie zondo prikabintų prietaisų, rodė 16 km.

Analogiškas įvykis 1982 m. rugsėjo 13 d. nutiko priešlėktuvinės gynybos aviacijos pulke, dislokuotame Čiukčijos pusiasalyje. Lėktuvas Anadyrio įlankos rajone dideliame aukštyje pastebėjo nežinomą rutulio formos objektą, kuris staiga dingo. Skirtumas nuo prieš tai aprašyto atvejo buvo tai, kad meteorologai nežinojo, į kokį aukštį pakilo jų paleistas zondas, nes prietaisai išėjo iš rikiuotės vos tik pakilus. Negalima atmesti tikimybės, kad abu šie meteorologiniai zondai buvo iš vienos partijos ir turėjo stipresnį, nei įprasta, apvalkalą. Sprendžiant pagal šiuos epizodus netgi patyrę pilotai nėra apdrausti nuo klaidų, įvertinant stebimų objektų dydį, atstumą iki jų ir juos identifikuojant su konkrečiais reiškiniais.

Moksliniams tyrimams viršutiniuose atmosferos sluoksniuose naudojami ne zondai, o balionai, kurie gana ilgai gali dreifuoti didesniame kaip 40 km aukštyje. 1970 m. buvo pasiektas tokio baliono skrydžio rekordas - daugiau kaip keturi metai. Per tą laiką aerostatas maždaug 35 km aukštyje mūsų planetą apskrido daugiau kaip 100 kartų.

Be įprastinės sferinės, o tiksliau - lašo, formos balionų dar yra naudojami tetraedro formos balionai -taisyklingos piramidės formos. 1977 m. kino filmo Estijoje filmavimo metu pastebėtas toks oro balionas tarp liudininkų sukėlė tikrą sąmyšį. Kartais naudojami cilindro formos apvalkalai arba dvigubi, kurie dideliame aukštyje įgyja „lėlės“ išvaizdą.

Tetraedro formos balionų paviršiaus plotas gali siekti 150 tūkst. m2, kas atitinka apie 110 m ilgio kraštinę. Dar įspūdingesnio yra sferiniai balionai, kurių paviršiaus plotas siekia 500 tūkst. m2, o skersmuo - iki 150 m. Lengva įsitikinti, kad netgi vidutinio dydžio balionas, stebint apie 100 km atstumu, matomas kaip 2 kampinių minučių objektas (apie 1/15 Mėnulio per pilnatį skersmens). Pranešimų apie tokius NSO yra mažiau nei apie efektus, kuriuos sukelia kylančios raketos, ir sudaro 10-12 proc.

Per 13 metų, kai buvo vykdoma valstybinė anomalių reiškinių tyrimo programa, tik keletą kartų teko imtis skubaus tyrimo, siekiant išsiaiškinti NSO stebėjimo aplinkybes ir galimą jų poveikį karinių dalinių veiklai. Visais atvejais pranešimai apie NSO pagrindiniam vykdytojui buvo siunčiami ne įprastu paštu, o skubiems pranešimams nustatyta tvarka, t. y. nedelsiant ir informuojant aukščiausią karinę vadovybę. Štai keletas tokių įvykių.

Pirmasis toks įvykis buvo 1983 m. spalio 5 d. vienoje strateginės paskirties raketinių pajėgų divizijoje, dislokuotoje netoli Chmelnickio miesto Ukrainoje. Tą dieną nuo 18 iki 22 valandos daugelis divizijoje tarnaujančių karių ir jų šeimų nariai (iki 50 žmonių) tapo neįprasto reiškinio liudininkais. Šiaurėje danguje gana aukštai virš horizonto linijos kelioms minutėms pasirodydavo, išnykdavo ir po to vėl pasirodydavo ryškiai šviečiantys objektai, savo forma primenantys dirižablius. Kai kurie liudininkai tvirtino, jog ant objektų matė tamsias dėmes, panašias į langus, iš kurių kartais į žemę nusidriekdavo lanko formos šviesos srautai. Šis įvykis, nors ir atrodę nepaprastai įspūdingai, nebūtų tapęs skubaus pranešimo į Maskvą priežastimi, jeigu ne viena aplinkybė. Stebint šį reiškinį divizijos komandinio punkto valdymo skyde užsidegė signalinė lemputė, informuojanti apie gedimą raketų paleidimo sistemoje.

Po kelių dešimčių sekundžių lemputė užgeso, tačiau abejonės dėl sugedusios aparatūros išliko. Esant tokiai situacijai divizijos vadas priėmė sprendimą apie trumpalaikį divizijos komandinio punkto aparatūros gedimą skubiai informuoti Generalinį štabą, susiedamas gedimą su danguje virš divizijos dislokavimo vietos pasirodžiusiais neįprastais šviečiančiais objektais.

Generalinio štabo viršininkas, susipažinęs su pranešimu, įsakė skubiai į įvykio vietą išsiųsti specialią komisiją, įtraukiant į jos sudėtį specialistus, užsiimančius anomalių reiškinių tyrimu. Komisija darbą pradėjo spalio 6 dienos ryte ir jau po dviejų valandų išsiaiškino, ką raketinių pajėgų kariai matė praėjusios dienos vakare. Liudininkų apklausa leido nustatyti kryptį (praktiškai tiesiai į šiaurę nuo divizijos dislokavimo vietos), kuria buvo matomas keistas reiškinys. Pirmuoju rimtu potencialiu NSO šaltiniu šia kryptimi pasirodė besąs 20-osios oro armijos aviacijos poligonas Polesėje (Baltarusija), maždaug 400 km nuo stebėjimo vietos.

Buvo išsiųsta užklausa į karinių oro pajėgų komandinį punktą. Iš gauto atsakymo paaiškėjo, jog tuo metu, kai buvo stebimi anomalūs šviesos reiškiniai, buvo vykdomi mokymai, kurių metu iš lėktuvų buvo mėtomos aviacinės šviečiančios bombos, o po to mėtomos įprastinės bombos, panaudojant optinius taikiklius. Šviečiančios bombos iš lėktuvų buvo išmetamos maždaug 10 km aukštyje, po to jos leisdavosi parašiutais, 5-7 minutes apšviesdamos gana nemažą teritoriją. Būtent šiuos šviesos efektus danguje virš aviacijos poligono Baltarusijoje matė raketinės divizijos kariai 400 km į pietus.

Mokymai, panaudojant šviečiančias bombas, poligone Baltarusijoje buvo vykdomi po keletą kartų kiekvienais metais, tačiau tik 1982 m. spalio 5 d. šie efektai buvo matomi dideliu atstumu nuo poligono. Stebėtojams horizonto linija virš poligono ėjo daugiau kaip 12 km aukštyje, tad visa aviacinių šviečiančių bombų judėjimo trajektorija ir su tuo susiję šviesos reiškiniai vyko žemiau horizonto. Ši aplinkybė rodo, kad esant tam tikroms sąlygoms, kurios, ko gero, labai retai susidaro, atmosferoje galima stebėti super refrakcijos reiškinį. Belieka pridurti, kad gedimas komandinio punkto valdymo skydo aparatūroje su stebimu reiškiniu neturėjo nieko bendro, išskyrus tai, kad atsitiktinai sutapo laikas. Būtent šis sutapimas ir pasitarnavo tam, kad šis įvykis būtų skubiai ištirtas.

Kitas epizodas sąlyginai apjungia keletą lėktuvų, kurių bazė buvo Borisoglebsko aviacijos mazgo (Voronežo sritis) aerodromuose, avarijų, įvykusių 1984-1987 metais. Nagrinėjant su šiomis avarijomis susijusias aplinkybes buvo pastebėtas vienas dėsningumas - kai kuriais atvejais avarinių skrydžių zonose buvo nežinomas objektas, matomas aerodromų radiolokacinėse stotyse ir vizualiai matomas kai kurių pilotų iš savo lėktuvo kabinos. Borisoglebsko karinės aviacijos mokyklos, kurios daugiausia lėktuvų patyrė avarijas, direktorius paprašė į avarijų priežasčių tyrimo komisiją įtraukti specialistus, susipažinusius su NSO problema. Kadangi iki šiol nėra vieningos nuomonės apie tai, kokį vaidmenį avarijose suvaidino paslaptingi objektai, stebimi skrydžių zonoje, šie įvykiai laikomi neidentifikuotais.

Jau apžvelgėme dvi NSO atsiradimo priežastis - aukštai pakylantys meteorologiniai zondai ir balionai bei raketų paleidimas. Šie efektai paaiškina didžiąją dalį stebimų anomalių reiškinių (daugiau kaip 90 proc.). Be abejo, šie pasiūlyti modeliai nėra vieninteliai galimi, todėl negalima dėti lygybės ženklo tarp daugumos stebėtų keistų reiškinių ir visų galimų mechanizmų. Siekiant sukurti pakankamai aiškų vaizdą reikia sukurti hipotezes, tokias pat įvairiapusiškas, kaip ir patys anomalūs reiškiniai.

Atlikto darbo rezultatai parodė, kad didžioji dauguma reiškinių, kurie juos matantiems liudininkams atrodo kaip anomalūs, turi visiškai konkretų paaiškinimą. Dažniausiai jie susiję su žmonijos technine veikla, smarkiai besivystančia pastaraisiais dešimtmečiais, arba su retai pasitaikančiais gamtos reiškiniais. Vienu svarbiausiu rezultatu reikia laikyti ne daugumos stebėtų reiškinių identifikavimą ir netgi ne jų vystymosi fizinių modelių sukūrimą, nors iš šia kryptimi buvo gauti ypač įdomūs rezultatai. Įdomiausia tai, kad priešingai daugybei aprašymų, surinktų ufologų kolekcijose, apie įvairaus lygio kontaktus su ateiviais iš kitų planetų, projekto metu, nors ir buvo panaudotas milžiniškas armijos ir civilinių organizacijų stebėjimo potencialas, nebuvo užfiksuota nė vieno pranešimo apie NSO nusileidimą, apie kontaktus su NSO pilotais, apie žmones, pagrobtus NSO. Gali būti, kad dėl kažkokių priežasčių SSRS teritorija 13 metų buvo uždara ateivių iš kitų planetų vizitams, arba hipotezė apie nežemiškąją NSO kilmę yra neteisinga. Bet kuris rimtas NSO problemos tyrinėtojas turi atkreipti dėmesį į šį rezultatą.

Tačiau iki šių dienų žiniasklaidoje vis pasirodo pranešimai apie kontaktus su NSO. Štai pavyzdys: 2013 m. liepos 19 d. Didžiosios Britanijos oro erdvėje įvyko eilinis gana įdomus nutikimas. Kai lėktuvas „Airbus A320“, kuriuo skrido 150 keleivių, buvo 10350 m aukštyje maždaug 36 km atstumu į vakarus nuo Heathrow oro uosto, ekipažo vadas per kabinos langą pastebėjo neatpažintą skraidantį objektą. NSO skrido priešpriešiais lėktuvui tame pačiame aukštyje, gal kiek aukščiau priekinio kabinos lango. Kaip teigia vadas, objektas buvo panašus į regbio kamuolį, sidabro spalvos ir, panašu, buvo pagamintas iš metalo. Lakūnui susidarė įspūdis, kad lėktuvo susidūrimas su NSO neišvengiamas, nes laiko atlikti manevrą nebebuvo.

Tik pačiu paskutiniu momentu, likus akimirkai iki numatomo susidūrimo, nežinomas objektas pakilo į viršų ir prasilenkė su laineriu, būdamas keliomis pėdomis aukščiau jo. Iš karto po šio įvykio lėktuvo vadas perspėjimo apie susidūrimą sistemoje TCAS paprašė informacijos apie šalia skrendančius objektus, tačiau tokios informacijos nebuvo. Jis paaiškino situaciją Oro judėjimo valdybai, po to buvo nuspręsta parengti ataskaitą. Šio incidento tyrimas yra publikuotas Airprox valdybos ataskaitoje Nr. 2013086.

Buvo keliamos versijos, kad NSO galėjo būti meteorologinis zondas, helio pripildytas balionas, saulės spindulių atšvaitai. Tačiau nustatyti galimą neatpažinto objekto atsiradimo priežastį nustatyti nepavyko. Šis įvykis buvo klasifikuotas kaip neįvertinamas (D kategorija). Nežiūrint į turimus duomenis, šio NSO kilmė taip ir nebuvo nustatyta.


Niekas neišdrįso palikti komentarą.
Būkite pirmi, kurie pasidalins savo nuomone su kitais.
avatar