Katarų lobių paslaptis

Likimo valia nedidelis Prancūzijos kaimelis Ren le Šato, esantis šalies pietuose 40 km atstumu nuo Karkasono, vieną dieną tapo pokalbių tema. Apie jį kalbėjo šalyse visi, o kuklaus Kiurė vardą linksniavo visi, kas netingėjo.

Iš kur pinigai?

Ši istorija prasidėjo trys dešimtmečiai iki aprašomų įvykių. Pirmą kartą Kiurė Beranžė Sonjeras kaimelyje pasirodė dar būdamas visiškai jaunas. Jam paskirta parapija buvo labai neturtinga (pačiame kaimelyje gyveno ne daugiau 200 žmonių), bažnyčios pastatas apleistas, o naujojo ganytojo kišenėse švilpavo vėjai. Tačiau praėjo keletas metų, o Beranžė Sonjeras savo lėšomis ne tik sutvarkė bažnyčią, gausiai ją papuošdamas, bet ir padėjo gerinti kaimelio gyvenimą: tvarkė kelius, remontavo senus namus ir t.t. Ganytojas ir savęs nepamiršo - įsigijo gražų namą su sodu ir oranžerija, supirkinėjo antikvarinius daiktus, surinko puikią biblioteką. Visa tai kažkaip nesiderino su kukliomis pajamomis, todėl sukėlė spėliones parapijiečių tarpe. Vieni atvirai pavydėjo, kiti paprasčiausiai negalėjo suprasti iš kur staiga atsirado pinigai. Buvo netgi kalbama, kad Kiurė sudarė sandorį su velniu, kiti dvasininką kaltino nuslėpus surastą lobį. Prasidėjo kalbos, kad, ruošiant bažnyčią remontui, jis rado kažkokius dokumentus su nežinomais ženklais, o po to aplinkinėse kapinėse ėmė ieškoti antkapių su tokiais pačiais ženklais. Iš tiesų, netrukus paaiškėjo, kad atidengtas madam Blanšfor kapas. Ši moteris buvo tamplierių ordino magistro, kuris kažkada valdė Karkasono pilį, žmona. Antkapio plokštė buvo suskaldyta, tačiau ar po ja kas nors buvo surasta, lieka mįsle. Po to ir kitose vietose buvo pastebėti atidengti kapai, kurių antkapiai buvo papuošti paslaptingais ženklais. Tačiau vienas dalykas, kai tarpusavyje kalba parapijiečiai, ir visiškai kitas, kai į visą šį reikalą įsikiša aukštesnė valdžia: vyskupas pareikalavo, kad Sonjeras perduotų jam visas, kaip jis teigė, perteklines bažnyčios lėšas. Tačiau dvasininkas atsisakė tai daryti. Tuomet bažnyčios hierarchas kreipėsi į teismą, apkaltindamas pavaldinį spekuliacijomis, sukčiavimu ir kitomis nuodėmėmis. Tačiau tyrėjams nepavyko išgauti jokių Sonjero prisipažinimų vykdžius paslaptingą veiklą. Tylėjo ir jo jaunutė tarnaitė Mari Denaro, su kuria, kaip buvo nustatyta, Kiurė turėjo intymių santykių, ir kuriai savo testamentu paliko namą, paveikslų ir antikvarinių daiktų kolekcijas. O juk mažoji Mari, be abejo, galėjo daug papasakoti, nes aktyviai veikė kartu su savo meilužiu. Nors kaltinimai Sonjerui nebuvo įrodyti, tačiau jis buvo atleistas iš parapijos ganytojo pareigų, pasinaudojus pretekstu, kad naujajame bažnyčios papuošime buvo neįprastas ornamentas, primenantis tuos pačius paslaptingus ženklus. Praėjus metams po teismo proceso Sonjeras mirė. Tuomet prasidėjo lobių paieškos, tačiau jos buvo nesėkmingos. Lobių ieškotojai laužė galvas apie netikėtų Kiurė turtų kilmę, kol kažkas pagaliau prisiminė katarus.

Albigiečių pėdsakas

Tai, kad katarai kažkada gyveno daugelyje departamento miestelių, ir anksčiau tvirtino senoliai. Niekas negalėjo pasakyti, kada apylinkėse pasirodė katarai, dar vadinami albigiečiais - pagal jų centro, Albi miesto pavadinimą. Tai buvo asketiški žmonės, apsirengę skurdžiais rūbais ir apsisiautę ilgais juodais apsiaustais, aplink liemenį apsirišę grubią virvę. Albigiečiai save vadino „tobulais" arba „švariais“, jie visiškai neigė turtą, laikydami jį velnio blogiu. Katarų pavadinimas kilo iš graikų žodžio „katharos“, kuris reiškia „švarus, nesugadintas". Katarai žymiai anksčiau už Martyną Liuterį ėmė kaltinti katalikų bažnyčią Kristaus mokymo iškraipymu, aukso veršio garbinimu ir kitomis nuodėmėmis. Iš esmės, jie buvo pirmieji krikščioniškojo mokymo disidentai. XI amžiuje kilęs judėjimas netrukus apėmė visą Pietų Prancūziją ir tapo labai populiarus visuose gyventojų sluoksniuose. Popiežius Inocentas III, baimindamasis dėl bažnyčios pajamų, katarus apšaukė eretikais, tačiau nuo to niekas nepasikeitė. Tuomet nuo bažnytinių išpuolių šventasis tėvas perėjo į tikrą puolimą. Jis paskelbė kryžiaus žygį ir prieš eretikus katarus pasiuntė kryžiuočius, dauguma kurių buvo sugrįžę iš žygių į Šventąją žemę ir nežinojo kuo užsiimti. Popiežius į žygį kvietė ir tamplierius, tačiau šie atsisakė. Jie pareiškė, kad šis žygis nėra tikras kryžiaus žygis ir užėmė neutralią poziciją. Faktiškai jie ėmė ginti katarus, neretai netgi su ginklu rankose. Pastarieji tamplieriams perdavė jiems nereikalingus turtus. Į religinę kovą, peraugusią į tikrus mūšius (istorijoje jie žinomi kaip Albigiečių karai), įsitraukė karalius Pilypas II Augustas, seniai geidęs tamplierių turtų. Prieš tokią jėgą tamplieriai negalėjo atsilaikyti. Kryžiuočiai veikė ypač žiauriai, žudydami visus iš eilės. „Pjaukite visus! - reikalavo vienas iš jų vadeivų abatas Almarikas. - Viešpats atpažins savuosius".

Tamplierių atsitraukimas

Žiaurus persekiojimas katarus privertė ieškoti prieglaudos pas tamplierius. Ordinas dar iš ankstesnio popiežiaus buvo gavęs leidimą į savo gretas priimti visus, netgi atskirtuosius nuo bažnyčios, t.y. eretikus, kuo katarai ir pasinaudojo. Tamplierių ordinas (Ordo Templum) buvo įkurtas Šventojoje žemėje po Pirmojo kryžiaus žygio. XIII amžiaus pabaigoje jis, kaip ir kiti riterių ordinai, buvo išvytas iš Palestinos ir įsikūrė Prancūzijoje. Tamplieriai tapo pačiais galingiausiais iš visų riterių ordinų.

Didžiąją jų dalį sudarė išeiviai iš Normandijos ir Langedoko. Šiose vietose jie pasistatė daugybę tvirtovių. Dar daugiau - buvo kalbama, kad tamplieriai rengiasi Langedoke įkurti savo nepriklausomą valstybę. Be brangenybių, užgrobtų Palestinoje, tamplieriai tenai įgijo Europoje nežinomų okultinių žinių. Tuo pačiu metu tapę populiarūs katarų eretiški postulatai rado pasekėjų ir tarp ordino riterių. Vienas jų, Bertranas de Blanšforas, kurio žmonos kapą atkasė Sonjeras, tapęs Didžiuoju magistru, išpopuliarino daug katarų apeigų. Tai tamplierius pavertė nesutaikomais Vatikano priešais, nors kažkada ordinas buvo laiminamas dvasiniams žygdarbiams atlikti. Tamplieriai, ėmę ginti katarus, patys buvo pradėti žiauriai persekioti: buvo atimamas jų turtas, jie buvo žudomi, deginami ant laužo, tačiau riteriai, stoiškai kentėję likimo smūgius, nepalūžo ir jokių paslapčių neišdavė.

Tamplierių persekiojimas vyko ir po Albigiečių karų. Kaip pasakoja legenda, Didysis magistras Žakas de Molė, jau deginamas laužo ugnies, aistringai rėkė, grasindamas savo engėjams: „Popiežiau Klementai! Karaliau Pilypai! Nepraeis nė metų ir aš pakviesiu jus prieš Dievo teismą!“ Pranašystės išsipildė ir taip suteikė pretekstą dar kartą apkaltinti tamplierius okultinėmis žiniomis. Praėjus mėnesiui po Didžiojo magistro sudeginimo mirė popiežius, o dar po aštuonių mėnesių netikėtai mirė karalius Pilypas, kuris iki tol garsėjo savo puikia sveikata. Paskutinis kataras buvo sudegintas ant laužo 1321-ais metais. Tamplieriai jau niekuo negalėjo padėti savo buvusiems rėmėjams, jie patys išsibarstė, žiauriai persekiojami klierikų ir bažnytinės valdžios, užsidarė savo neprieinamose tvirtovėse Normandijoje.

Turtų, kuriuos sukaupė ir iš katarų gavo riteriai, buvo ieškomi ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje net septynis šimtus metų po Beranžė Sonjero teismo. Nebuvo jie rasti nei po Kiurė mirties, nerasti jie nė šiandien. Buvusiuose katarų miestuose kapų daugiau niekas neatkasinėja. Dabar yra kitokių paslėptų brangenybių paieškos būdų, visų pirma - senų foliantų nagrinėjimas, tačiau ir tai kol kas neleido pasiekti norimo rezultato. Bėgant metams Albi miestelis tapo Tarno departamento centru. Jo gyventojai teisėtai didžiuojasi savo garsiaisiais žemiečiais - jūrų keliautoju Laperuzu ir dailininku Tulūz-Lotreku.