Lankytinos vietos, kurios laikomos vartais į pragarą

Niekam nėra paslaptis, kad žmogės jau nuo senų laikų antgamtines ir gydomąsias savybes priskirdavo ne tik atskiriems daiktams, bet ir vietoms, kurias laikė šventomis. Šiose vietose vyko stebuklingi išgijimai, žmonės matydavo regėjimus, haliucinacijas. Tokiose vietose dažnai lankosi piligrimai. Tačiau mūsų planetoje yra ir vietovių su neigiama energetika, kurioms pasižymi bloga reputacija. Dažniausiai tai būna įgriuvos, urvai, žemumos ir pan. Laikui bėgant prie jų prisidėjo ir kiti objektai, kurie dėl savo savybių pasąmonės lygyje sukelia pavojaus jausmą ir asocijuojasi su anapusiniu pasauliu.

Kai kurias vietas žmonės laiko įėjimu į anapusinį pasaulį arbą tamsos karalystę, tačiau jos vis tiek traukia smalsuolius. Šiame straipsnyje aprašomos kelios tokios vietos.

Šventojo Patriko skaistykla, Airija. Taip vadinamas urvas nedidelėje saloje viduryje Loch Dergo ežero Donegolo grafystėje.

Padavimai teigia, kad pats Kristus nurodė šventajam Patrikui skaistyklos vartų vietą. Urvas buvo laikomas šventu ir žadėjo nuodėmių atleidimą, tačiau praeiti pro šiuos vartus į anapusinį pasaulį galėto tik tikrai tikintysis.

Viduramžių legenda pasakoja apie riterį Oveną, kuris 1153-iais metais išdrįso įžengti į urvą, norėdamas nusimesti nuo dūšios sunkią naštą. Jį pasitiko penkiolika vienuolių baltais rūbais ir perspėjo apie požemyje tykančius pavojus.

Tačiau riteris ryžtingai žengė pirmyn, žemė po jo kojomis prasiskyrė ir jis įkrito į deginantį pragarą. Naguoti demonai tempė jį pro juodus dūmų tumulus pro baisiai kankinamus nusidėjėlius. Ovenas suprato, kad mato skaityklą ir ėmė melstis Dievui...

Ugnies liežuviai jį akimirksniu užkėlė ant siauro tilto, nutiesto virš degančios bedugnės. Riteris perėjo tiltu ir pateko į žydinčią pievą, kur sutiko keletą šventikų.

Vingiuotu taku šie nuvedė riterį ant kalno, nuo kurio buvo matomas dangiškasis rojus, švytintis tarsi auksas. Nuo jo sklindantys spinduliai palietė Oveną, ir šis, apgaubtas dieviškos šviesos, pajuto neapsakomą palaimą. Tačiau vos tik pagalvojo, jog gerai būtų, kad šis pojūtis tęstųsi amžinybę, tą pačią akimirką vėl atsidūrė prie įėjimo į urvą. Ovenas suprato, kad pabuvojo kitame pasaulyje, nepalikdamas savo kūniškojo apvalkalo.

Kaip rašoma rankraščiuose, urve kylantys reginiai visada buvo religinės tematikos, todėl kažkokius garus, sukeliančius haliucinacijas, galima atmesti - haliucinacijos negali būti visiems vienodos.

Archeologai ir mokslininkai norėtų ištirti vieną iš numanomų įėjimų į skaistyklą, tačiau tikslios vietos ko ordinatės užsimiršo, o sala jau seniai užstatyta. Gali būti, kad urvas yra po kurio nors pastato pamatais arba jį sunaikino laikas. Tačiau tai neatbaido piligrimų, kurie kiekvienais metais atvyksta pasimelsti bažnyčioje, kuri, kaip manoma, pastatyta prie įėjimo į urvą.

Darvaza, Turmėnija. Ši į kraterį panaši vieta vadinama „Pragaro vartais" („darvaza“ turkmėnų kalba reiškia ,,vartai“). Tačiau tai ne paties kraterio, o artimiausio kaimo pavadinimas.

Kai kaimas gavo šį pavadinimą, jokių „Pragaro vartų" šalia nebuvo. Jie atsirado, kaip ir daug kas puikiausio ir blogiausio pasaulyje, dėl žmogaus įsikišimo. XX amžiaus 8-o dešimtmečio pradžioje archeologai aptiko perspektyvų dujų telkinį (Turmėnijoje tai nėra retenybė).

Prasidėjo gręžimo darbai, o po to ir dujų gavyba. Darbų metu geologai aptiko siurprizą - požeminį urvą. Į jį įgriuvo gręžimo bokštas, įranga ir transportas. Laimei, žmonių aukų nebuvo. Iš skylės žemėje ėmė veržtis gamtinės dujos. Buvo nuspręsta šias dujas padegti, kad vietiniai gyventojai neapsinuodytų kenksmingais junginiais. Buvo tikimąsi, kad dujos greitai sudegs ir užges.

Tačiau krateris neužgeso iki šiol, netgi nesiruošia užgesti. Kraterio plotis siekia 60 m, o gylis - 20 m. Ryškūs liepsnos liežuviai jame matomi ir dieną, ir naktį. Dienos metu vaizdas nėra įspūdingas, tačiau tamsoje „Pragaro vartai" priverčia stebėtis - krateris atrodo taip, tarsi kažkas jį perkėlė iš viduramžių graviūros ir atgaivino.

Pažiūrėti įėjimo į skaistyklą atvyksta tūkstančiai turistų: jų susidomėjimą skatina kol kas dar neįvykdytas Turkmėnijos prezidento įsakymas užversti ugnies duobę.

Dar anksčiau, 2004-ais metais Turkmėnijos prezidento įsakymu buvo nugriautas Darvazos kaimas. Gal tai kažkokia pikta lemtis? Kaip ten bebūtų, „Pragaro vartai" labai simboliški.

Įdomiausia tai, jog vietiniai gyventojai teigia, kad prie „Pragaro vartų" pradėjo vykti keisti ir paslaptingi dalykai... Gal žmogus savo įsikišimu sužadino snaudusias piktąsias jėgas?

Dar vieni vartai į pragarą yra Turkijoje. Jie vadinasi „Plutono vartais". 2013-ais metais archeologai antikinio Jerapolio miesto, esančio netoliese turistų pamėgtos Pamukalkės, teritorijoje aptiko griuvėsius, pavadintus „Plutono vartais" arba „Vartais į skaistyklą".

I amžiuje prieš mūsų erą gyvenęs geografas Strabonas apie šią vietą rašė: „Šioje vietoje pilną garų, tokių tankių ir prisotintų, kad sunku per juos matyti žemę. Bet kuris paukštis, kuris čia įskrenda, miršta". Tyrinėtojai mano, kad „portalas į pragarą" buvo naudojamas aukojimams.

Dar senais laikais prie šios vietos keliaudavo piligrimai. Jie įsikurdavo senoje šventykloje, kur matydavo apsireiškimus ir pranašystes. Šventykloje jie buvo apsaugoti nuodingais garais, kurie nužudo bet kurį netikintį, kuris pabandys į ją patekti.

Užrašas ant įėjimo į urvą siejasi su šia legenda. Ten vis dar yra mirtini garai, anglies dioksido dujos, kurios gali nužudyti bet kokią gyvą būtybę.

Nikaragvoje taip pat yra savi „Pragaro vartai" - „Pragaro žiotys". Šio pavadinimo nusipelnė Masajos ugnikalnis. Jis yra už 20 km į pietryčius nuo šalies sostinės Managvos Ugnikalnis susiformavo daugiau kaip prieš du su puse tūkstančio metų.

Nors išoriškai jisai niekuo ypatingu neišsiskiria iš kitų ugnikalnių, ispanų konkistadorai šį ugnikalnį laikė blogio vieta ir jį vadino „Pragaro žiotimis" arba „Pragaro gerkle". Vietiniai gyventojai tikėjo, kad krateryje gyvena blogasis dievas, kuriam pamaloninti reikia periodiškai į ugnikalnio dugną įmesti jauną merginą.

Žmonės tikėjo, kad tokios aukos nuramins ugnikalnį ir jis daugiau neišsiverš.

Įdomiausia tai, kad šie ritualai tikrai padėjo - šimtus metų ugnikalnis tylėjo, jis išsiveržė tik 2008-ais metais.

Tikintys piktąja jėga ir pragaru konkistadorai pakvietė šventiką ir, jam leidus, ant vieno šlaito pastatė kryžių, prie kurio nutiesė takelį. Jie manė, kad daugiau jokia nelaboji jėga neišlys iš ugnikalnio kraterio.

Šiandien Masajos ugnikalnis - viena iš labiausiai turistų lankomų vietų Nikaragvoje. Tai bene vienintelis ugnikalnis mūsų planetoje, dar ir veikiantis, prie kurio kraterio galima privažiuoti automobiliu. Kraterio dugnas visada padengtas aitriomis dujomis, nuo kurių perši gerklę ir ima kosulys. Tie, kam pasiseks, gali pamatyti ugnies skylę dugne, kuri aprėminta įvairiaspalviu gruntu.

Tačiau ugnikalnis nedažnai atsiveria.

2012-ias metais seismologai pastebėjo kažkokį naują ugnikalnio aktyvumą, todėl buvo uždaryta apžvalgos aikštelė prie kryžiaus, kuris, beje, puikiai išsilaikė. Dabar tenai kilti draudžiama. Rekomenduojamas buvimo prie kraterio laikas - ne daugiau penkių minučių.

Didžiulis krateris tiesiog sukelia šiurpuliukus ir priverčia susimąstyti apie gamtos galią. Juo labiau, kad mokslininkai Masajos ugnikalnį oficialiai vadina paranormalių reiškinių centru. Šioje vietovėje gana dažnai stebimi šviečiantys objektai, iš rikiuotės išeina elektronika, daugeliui žmonių prasideda haliucinacijos.

Įdomu tai, kad ugnikalnis ir jį supantis tikėjimas sužadino vienuolio Chuano de Torkemados kalbą, kuris pareiškė, kodėl egzistuoja ugnikalniai ir kodėl jie negali būti pragaru arba vartai į jį.

Sibilės urvas. Viena iš garsiausių ir keisčiausių vietų Italijoje. Urvas yra garsiajame Džumos akropolyje. Urvo dydis įspūdingas - 131 m ilgis ir 5 m aukštis.

Anot senovinio padavimo, šioje vietoje gyveno Kumų sibilė, žinoma kaip galingiausia ir baisiausia Apolono žynė. Padavime teigiama, kad mergina paprašė dievo tiek gyvenimo metų, kiek smiltelių telpa jos rankoje, tačiau, laikui bėgant, tapo savo ilgaamžiškumo auka: amžinosios jaunystės paprašyti pamiršo, todėl palaipsniui džiūvo ir vis labiau karšo.

Sibilės urvas yra trapecijos formos tunelis, turintis šešias atšakas dešinėje pusėje. Urvas dažnai užsipildo vulkaninėmis dujomis, kurios galėjo būti priežastimi to, kad šioje vietoje žmones aplankydavo įvairūs regėjimai.

Kai kurie mokslininkai mano, kad Kumų sibilės urvas senovėje buvo kariniu objektu, o ne žynės būstas ir buvimo vieta. Netoli urvo tyvuliuoja Avernuso ežeras, kurį romėnai ir graikai taip pat laikė įėjimu į pragarą.

Acherono upė, Graikija. Pagal senovės graikų legendą, Acheronas - tai upė, per kurią keltininkas Charonas gabena sielas iš šio pasaulio į mirusiųjų pasaulį. Taip teigia senovės graikų mitai. O Dantės „Dieviškoje komedijoje“ Acherono upė sudaro pirmąjį pragaro ratą.

Ši upė egzistuoja ne tik mituose ir literatūriniuos kūriniuose, tai - visiškai reali upė. Upė teka per Fesprotijos sritį, prateka per rūsčią, laukinę, uolėtą Kakozulio aukštumą, 5 km ilgio niūrų ir siaurą tarpeklį, Epiro (Kichiro) lygumą.

Po to Acheronas teka lyguma iki pat Jonijos jūros. Gali būti, kad būtent upės vaizdas - gili, aikštinga, suspausta neprieinamame niūriame tarpeklyje - buvo ta priežastis, dėl kurios gimė legendos apie tai, kad būtent čia yra įėjimas į skaistyklą.

Kaip jau seniai, visiems žinoma, nė vienas mitas neatsiranda tuščioje vietoje. Graikų ir romėnų mitologija taip keistai apjungia materialųjį ir nematerialųjį pasaulius, verčia į šiuos mitus rimtai žiūrėti. Juk Olimpo kalnas, dievų namai, yra reali vieta, tad kodėl negali būti tikrų vartų į pragarą?

Neverta net kalbėti, kad turistai visiškai nenori perplaukti upę nuo vieno kranto iki kito. Juo labiau, kad ši paslaptinga vieta iki šiol apgaubta jau šiuolaikinių legendų. Jose teigiama, kad daugelis smalsuolių negrįžo iš kelionės Acherono upe.

Houskos pilis, Čekija. Ši pilis pastatyta XIII amžiuje. Jeigu dauguma to meto statinių turi logišką jų buvimo vietos paaiškinimą, tai Houskos pilis pastatyta tokioje vietoje, kuri jai nesuteikia jokios strateginės reikšmės, jokio priėjimo prie prekių ar resursų, arti pilies nėra netgi vandens šaltinio.

Pastatas pastatytas su nedideliu kiekiu išorinių gynybinių įrengimų ir turi daugybę ypatybių, kurios, atrodo, pastatytos tik tam, kad saugotų kažką savyje. Legenda pasakoja, kad pilis pastatyta virš įėjimo į pragarą.

Vietiniai gyventojai gali paliudyti apie keistas skraidančias būtybes ir daugybę nukankintų sielų, surakintų tarpusavyje grandine ir prašančių pasigailėjimo. Kartą nusikaltėliams buvo pažadėta atleisti juos nuo bausmės, jeigu jie nusileis į duobę ir išsiaiškins, kur ji veda. Tačiau šis projektas taip ir nebuvo įgyvendintas.

Kai pilis buvo pastatyta, joje girdėjosi keisti garsai, riksmai, pasirodydavo vienuolių vaiduokliai. Antrojo pasaulinio karo metais Houskos pilį buvo užėmę vokiečiai, kurie irgi pasakojo apie keistus reiškinius, vykstančius pilyje.