Legenda apie vokiečių vilkolakį Peterį Štrumpfą

Šiandiena labai mažai kas galėtų pasakyti, kad daugelio mėgstama Šarlio Pero pasaka "Raudonkepuraitė" parašyta, remiantis kraują stingdančia XVI amžiaus istorija apie vilkolakį Peterį Štrumpfą, kuris pavirsdavo vilku ir medžiodavo žmones. Dabartiniu požiūriu Peteris Štrumpfas (dar žinomas kaip Štubė ar Štumpas) - tipiškas serijinis žudikas, be to, aiškiai psichinis ligonis. Tačiau XVI amžiuje, kai Šventoji inkvizicija dar rengdavo parodomąsias bausmes raganoms ir burtininkams, siaubo apimti Benburgo kaimo gyventojai tikėjo, kad jų apylinkėse atsirado vilkolakis.

Baimės gniaužtuose

1589-ais metais Bedburgo kaimo, esančio netoliese Kelno, gyventojus apėmė siaubas. Nors iš pradžių, kai ėmė dingti naminiai galvijai iš ganyklų, kurių sudraskyti kūnai vėliau buvo aptikti miške, žmonės pagalvojo, kad tai yra vilkų darbas. Medžiotojai rengė medžiokles ir tempė į kaimą užmuštus plėšrūnus.

Tačiau galvijų puldinėjimai nesiliovė. Tuomet medžiotojai, baimindamiesi to, kad kaimiečiai liks be naminių galvijų, surengė didelę medžioklę. Jie padegė mišką ir išgalabijo visus jame buvusius vilkus. Savaitę kaimas gyveno ramiai, o po to piemuo griovyje aptiko sudraskytą karvę, kuri prieš keletą dienų buvo dingusi iš bandos.

Bedburgą apėmė baimė - kaime ėmė sklisti gandai apie vilkolakį. Tikras vilkas niekada taip nepriartės prie žmonių gyvenamos vietos. Tikras košmaras prasidėjo ir kilo panika po kelių dienų, kai tame pačiame griovyje buvo aptiktas valkatos lavonas su sutraiškyta kaukole ir išplėštu stuburu.

Tai buvo tik pradžia...

Netrukus ėmė dingti vaikai. Jų kūnai su suskaldytomis kaukolėmis (smegenys buvo suvalgytos!) buvo aptinkami netoli kaimo. Baimė vis labiau apėmė Bedburgo gyventojus. Vietiniai gyventojai netgi dienomis krūpčiojo nuo kiekvieno garso ar sukrebždėjimo. Ir nesvarbu, kur jie tuo metu buvo - namie, kieme ar miške. Visi žinojo, kad apylinkėse siaučia vilkolakis.

Bedburgą apėmė baimė - kaime ėmė sklisti gandai apie vilkolakį.

Jeigu suaugusieji kur nors eidami dar apsižvalgydavo aplinkui, tai vaikai lieka vaikais - jų nesužiūrėsi. Kartą grupelė vaikų žaidė pievoje netoliese besiganančios bandos. Staiga iš krūmų iššoko kažkokia pabaisa, panaši į vilką, ir vieną mergaitę sugriebė už gerklės. Vaikus tarsi vėjas būtų nupūtęs iš pievos, tačiau mergaitė dar spėjo surikti. Išgirdę jos riksmą susijaudino, garsiai ir neramiai ėmė baubti naminiai galvijai. Tai išgąsdino vilkolakį jis paleido mergaitę, kuri liko gyva. Vietiniai gyventojai, išgąsdinti galvijų baubimo, atskubėjo į pagalbą, tačiau pagauti vilko nesugebėjo - jis pasislėpė.

Žvėries persekiojimas

Bedburgas vis labiau grimzdo į paniką. Po to, kai buvo aptikti dviejų jaunų nėščių moterų sumaitoti lavonai (vilkolakis išplėšė vaisių iš dar gyvos motinos gimdos ir suėdė jo smegenis ir kepenis!), gyvenimas kaime tarsi apmirė.

Tačiau reikia įvertinti vyrus, kurie sugebėjo nugalėti savo baimę ir bandė sugauti pabaisą, rengdami pasalas kiekvieną kartą, kai būdavo aptinkamas naujas sumaitotas žmogaus kūnas. Kiekvieną dieną kruvini radiniai kėlė vis didesnį siaubą - vilkolakis tiesiog sudraskydavo auką, išplėšdavo širdį ir kepenis, kurias iš karto suėsdavo, o likusius vidaus organus išmėtydavo aplink lavoną - laukiniams žvėrims.

Ėjo dienos, savaitės, o vilkolakis ir toliau naikino naminius galvijus, grobė moteris ir vaikus. Daugelis dingusių moterų taip ir nebuvo surastos. Bedburgo gyventojai bijojo, nors tarp jų atsirado žmonių, kurie teigė, kad tai protestantai surengė žmonių medžioklę, apsimesdami vilkolakiu ir taip norėdami įbauginti padorius katalikus. Vokietijoje tuo metu vyko karas tarp protestantų ir katalikų, kuris palietė ir Bedburgą, padalindamas gyventojus į dvi stovyklas - pagal bažnyčių skaičių miestelyje. Tik šių žmonių žodžių niekas negirdėjo, siaubas buvo stipresnis už proto balsą. Juo labiau, kad šimtmečius liaudyje buvo pasakojamos legendos apie į vilkus pavirstančius vilkolakius, kurie žudo žmones.

Versijos apie vilkolakį naudai liudijo ir žmogaus pėdsakai, kuriuos 1589-ųjų metų vasarą šalia vieno eilinio sudraskyto vaiko pievoje aptiko vietinis gyventojas. Medžiotojai iš karto surinko komandą ir paskui skalikus leidosi kruvinais vilkolakio pėdsakais.

1590-ais metais Prancūzijoje buvo išleistas pamfletas „Teisingas traktatas apie Peterio Štubės gyvenimą ir mirtį“, kuriame buvo aprašytas nusikaltėlio sugavimas. Kai medžiokliniai šunys apsupo vilkolakį, jis nuo savęs nusimetė kailį ir, jau būdamas žmogaus pavidalo, pasiramsčiuodamas lazda patraukė link kaimo, taip tikėdamasis apgauti medžiotojus. Tačiau medžiotojai pamatė šį atvirtimą iš vilkolakio į žmogų, sučiupo jį ir perdavė valdžios atstovams. Tik niekas nesitikėjo, kad vilkolakiu bus visiems gerai kaime žinomas ir gerbiamas fermeris Peteris Štrumpfas. Jis buvo nepakeičiamas parapijos seniūnas, visų elgetų, elgetavusių šalia bažnyčios, numylėtinis, nes visada dosniai sušelpdavo.

Atlikti nusikaltimų tyrimą ir teisti vilkolakį į Bedburgą atvyko atstovas iš Kelno vyskupijos. XVI amžiaus pabaigoje netgi mokslininkai neabejojo tuo, kad egzistuoja vilkolakiai. Buvo manoma, kad tai magiška liga - likantropija, kuri sužadina žmoguje žvėries instinktus.

Tai gali būti arba burtininko nužiūrėjimas, arba savanoriška sutartis su velniu. Ypač liga pasireiškia per mėnulio pilnatį. Ne visi sergantieji likantropija tapdavo žudikais, kai kurie paprasčiausiai ant keturių galūnių po mišką pabėgiodavo ir pastaugdavo ant mėnulio, tačiau atsitikdavo ir taip, kad liga priversdavo žmogų žudyti.

Inkvizicijos atstovai dėl diagnozės ilgai nesiaiškino. Juo labiau, kad po žiaurių kankinimų ant kuolo Peteris prisipažino, kad nužudė 14 vaikų ir keletą moterų, tarp kurių buvo ir nėščių. O juk inkvizicijos tarnai mokėjo kankinti! Nuo tokių kankinimų bet kuris žmogus galėjo papasakoti tai, kas jam net neprisisapnavo, kad tik nekankintų ant kuolo ar nelaikytų pakabinto virš degančio laužo.

Istorija nutyli ar vilkolakio Štrumpfo parodymai buvo teisingi, ar jis paprasčiausiai neišlaikė kankinimų. Be to, kaip teigė pats Peteris, jis žmones žudė ne tik per mėnulio pilnatį, bet ir paprastomis naktimis.

Velnio tarnas

Kankinamas Peteris Štrumpfas papasakojo, kad dar vaikystėje pradėjo praktikuoti juodąją magiją, o kai jam suėjo 12-ka metų, sudarė sandorį su velniu. Būtent velnias jam padovanojo juostą, kurią užsidėjęs Peteris pavirsdavo vilku ir išskubėdavo į medžioklę. Naminius galvijus jam tekdavo žudyti dažniau - žmonės tapo atsargesni, o jis norėjo kraujo ir žalios mėsos. Žmones ir galvijus jis medžiojo net 25 metus! Ši juosta taip ir nebuvo surasta, pats Štrumpfas teigė, kad velnias pasiėmė savo dovaną.

Peteris prisipažino triguba žmogžudyste. Kartą jis miške sutiko bevaikščiojančius du vyrus ir moteriškę. Štrumpfas pasekė žmones. Kai vienas vyras nuėjo į krūmus atlikti gamtinių reikalų, suknežino jam kaukolę savo geležine lazda. Po kelių minučių antras vyras pradėjo ieškoti bičiulio, tačiau ir jį ištiko toks pats likimas. Moteris, pamačiusi krauju apsitaškiusį vilkolakį, bandė pabėgti, tačiau Peteris ją pavijo ir nužudė. Tiesa, jos kūnas taip ir nebuvo surastas. Jis pats per apklausą pasakojo, kad iš pradžių išprievartavo lavoną, o po to mėsą suvalgė.

Štrumpfas taip pat prisipažino, kad daug metų žagino savo seserį, kuri nuo jo pagimdė vaiką. Daugelis kaimynų manė, kad mergina paprasčiausiai susilaukė nesantuokinio vaiko. Kai sesuo su kūdikiu dingo, Štrumpfas kaimynams pasakojo, kad ji iškeliavo pas vaiko tėvą, kuris nori ją vesti. O iš tiesų jis nužudė ir suvalgė seserį ir jos kūdikį.

Peteris buvo našlys ir vienas augino berniuką. Kaimynai ilgai gailėjosi vargšo tėvo - sumaitotas jo mažo sūnaus kūnelis buvo aptiktas miške. Teisme Peteris pareiškė, kad jis pats užmušė savo sūnų ir suvalgė jo smegenis. Per kratą Štrumpfo namuose buvo aptiktos žmonių kaukolės ir kaulai, kurie patvirtino jo parodymus. Prisipažino jis ir dėl kraujomaišos - sanguliavimo su savo dukra.

Viešas nuosprendžio vilkolakiui vykdymas buvo parodomasis ir labai žiaurus. 1589 m. spalio 31-osios Štrumpfas buvo pririštas prie rato ir sukamas, įkaitintomis žnyplėmis išplėšiant mėsos gabalus. Po to buvo sutraiškytos rankos ir kojos ir tik tada nukirsta galva. Teismo nuosprendžiu kaip bendrininkės buvo pakartos vilkolakio dukra Sibilė ir sugyventinė Katarina Tramp. Jų kūnai po bausmės įvykdymo buvo sudeginti.

Po nuosprendžio įvykdymo valdžios įsakymu bausmės atlikimo vietoje buvo įrengtas savotiškas paminklas - kitiems pagąsdinti. Ant aukštos karties buvo pritvirtintas ratas, ant kurio paskutinio kankinimo metu buvo sukamas vilkolakis, su išpjaustytu jame vilko atvaizdu, o pačiame viršuje buvo pakabinta nukirsta Peterio Štrumpfo galva. Reginys buvo ne mažiau siaubingas, kaip ir nuosprendžio įvykdymas.