Mes nesame materija!

XX amžiaus pabaigoje mokslininkai padarė sensacingą atradimą: mūsų Visata ne paprastai plečiasi, o plečiasi su pagreičiu, t.y. greitėdama.

Mokslininkai, atradę šį faktą, 2011-ais metais tapo Nobelio premijos laureatais fizikos srityje. Kas plečia Visatą? Šis fenomenas tapo viena iš didžiausių gamtos mįslių, kurią fizikai jau beveik 20 metų bando įminti. Jie sukūrė terminą „tamsioji energija" ir būtent jai priskiria greitėjimo efektą. Tiesa, iki šiol niekas neturi supratimo, kas tai yra, iš kur ji atsiranda, nors įvairiausių versijų daugiau nei pakankamai.

Būtent dėl to fenomenas ir buvo pavadintas „tamsiąja energija". Vertinga yra tik tai, kad mokslininkai ne tik nustatė, kad Visata plečiasi, bet ir plečiasi su pagreičiu. Už tai jie pelnytai buvo įvertinti!

Jeigu mokslininkai būtų toliau vystę savo mintis, tai būtų padarę dar vieną atradimą ir būtų apjungę į vieną visumą kol kas nesuprantamus ir atskirus reiškinius. Jie būtų supratę, kad „tamsioji energija" yra aplinkos potencinė energija, kurią paprasčiau galima įsivaizduoti kaip slėgimą. Tai yra tas energijos šaltinis, kuris sukelia plėtimąsi. Šioje vietoje su mokslininkais reikia visiškai sutikti, Tačiau jeigu jie būtų supratę, kad būtent pagreitis ir yra tas instrumentas, kuris parodo paslėptą arba potencinę energiją, kurią mes matome kaip gravitaciją.

Mokslininkai būtų supratę svarbiausią gamtos dėsnį, kad erdvė, perduodama energiją plėtimuisi, gauna daugiau, t.y. padidina energiją būtent dėl tos „tamsiosios energijos". Tai įgalina suprasti pasaulio daugiapakopiškumą, kur kiekvienas aukštesnis lygis sukuria potencinę aplinką (tamsiąją materiją arba energiją) žemesnio lygio vystymuisi. Aukštesnius ir žemesnius lygius reikia suprasti vibracijos ir judėjimo greičio plotmėje. Aukštesnis lygis turi didesnį greitį ir vibraciją, o žemesnis - mažesnį.

Jeigu mokslininkai vėl būtų pradėję galvoti, tai būtų suvokę laiko esmę, kad mes laiką traktuojame kaip energijos sąnaudas aplinkos pasipriešinimo jėgoms įveikti. Aplinka turi paslėptos arba potencinės energijos, kas kasdieniniame gyvenime gerai suprantama inercijos jėgomis, kurios pasireiškia greitėjimo ir stabdymo metu. Taip ir aplinka atveria savo paslėptus resursus arba energiją. Aplinkos energiją galima panaudoti savo paties pasipriešinimui įveikti. Analogija labai paprasta, ji susijusi su vandeniu: kai mes judame vandenyje, jaučiame pasipriešinimą. Jeigu plaukiame kaip rąstas, eikvojame daug jėgų ir energijos, o jei kaip akvalangistas, tai plaukiame lengvai ir toli. Delfinai ir žuvys plaukia dar greičiau ir eikvoja mažiau jėgų dėl to, kad protingai panaudoja aplinkos energiją ir vandens slėgį, pasinaudodami potencine aplinkos energija.

Šiame pavyzdyje su vandeniu gerai matyti - kuo didesnis dažnis ar judėjimo greitis, tuo didesnis pasipriešinimas, tačiau tuo pačiu metu ir didesnės galimybės išnaudoti aplinkos energiją. Tai leidžia padaryti dar svarbesnę išvadą, kad žmogus nėra materiali būtybė! Jeigu mes būtumėme paprasčiausia fizine materija, tai mums psichinis laikas tekėtų tolygiai, nes fizinis pasaulis yra palyginus lėtas. Tai neleidžia išnaudoti aplinkos energijos, tai yra tarsi lėtai judantis žmogus vandenyje ar ore... Didėjant judėjimo greičiui aplinkos pasipriešinimas auga, tačiau tuo pačiu metu galima išnaudoti pasipriešinimo jėgas joms pačioms įveikti.

Dėl šios priežasties psichinis laikas mums yra kintantis. Psichinė energija - tai tokia pat materija, tik aukštesnio dažnio ar greičiau judanti. Šios materijos pagreitėjimas padidina energiją aplinkos energijos ar „tamsiosios materijos" dėka, tik toks skirtumas, kad šis planas turi turėti savo „tamsiąją materiją". Kai mus kas nors labai sudomina, mūsų psichinė energija juda greitėdama, mes nejaučiame laiko, nes naudojame mažai savo sukauptos energijos, laikas bėga labai greitai. Kai mums neįdomu, laikas ima slinkti labai lėtai, nes aplinka tarsi pasidaro klampi, mes ją įveikiame savo šaltiniais.

Jeigu gerai pamąsčius apie pasaulio sandarą, tai tampa logiškai suprantama, kad be mūsų lygio turi būti ir aukštesni lygiai, t.y tie, kurie sukuria energiją, sudaro mūsų pasauliui sąlygas. Tokiu būdu viskas kyla aukštyn į viršūnę, kuri religijoje vadinama Dievu. Be šio centro -proceso pradininko - negalėjo prasidėti vystymasis. Žinoma, lieka neatsakytas klausimas, iš kur atsirado šis šaltinis ir kaip jis sudarytas, tačiau tai mums netrukdo pasinaudoti tomis energijomis, tais principais, kurie sudaro gamtos schemą! Tai ir energija, ir naujos technologijos. Tačiau ne tai yra svarbiausia, visa tai galima čia palikti. Svarbiausia, kas mes esame - tai psichinė energija, kurią reikia dauginti ir vystyti paprasčiausios racionalios logikos dėka, energijos įdėjimo ir jos padauginimo metodais. Atsižvelgiant į šias pastabas, straipsnio autorius paėmė jau parengtą informaciją (energiją) iš kito straipsnio, ją išanalizavo, t.y. paleido veikti greitinantį ar dauginantį mechanizmą normalios logikos požiūriu, ir gavo natūralų įvykių vystymąsi, energijos padauginimą, kuris po to apiforminamas kaip nauja idėja. Nauja šiame straipsnyje yra tai, kad psichinio laiko suvokimas rodo, jog mes nesame materija, kad vibracijos požiūriu yra kitų - aukštesnių - laipsnių.